Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Taip jau gaunasi, kad pagal eiliškumą šį kart teko pasukti visai kita kryptimi. Buvau pakviestas į itin stambių kuojų žvejybą .Kadangi atostogos, esu susidaręs žvejybos grafiką (kitaip būtų neįmanoma) ir šį kartą dėmesys dar vienam "N" ežeriukui...

Kelias tikslo link kaip įprasta vasarą buvo remontuojamas, todėl tuos neilgus 108 km važiavome porą valandų. Pabaigoje dar 4 km dulkėto žvyrkelio ir mes vietoje. Atvykę kuriame stovyklą, kraunamės daiktus, viską darome kiek skubotai, nes begalinis noras žvejoti daro didelę įtaką. Juolab, kad aplinkui žvejų nesimato.

Tačiau šį kartą sinoptikai tikrai nesuklydo, žadėdami vietomis protarpiais lietų. Todėl vos įsikuriame, pradeda lyti. Ir kaip vėliau paaiškėjo, gana ilgam laikui. Todėl to vakaro žvejybos plačiai neaprašinėsiu. Pasakysiu tik tiek, kad žuvienei tikrai žuvies pagavome ir vakare ją išsivirėme.

Ryte mus pasitinka pirmieji saulės spinduliai. Tingiai atmerkiu akis...

Dar visi miega, o aš nenoriu praleisti saulėtekio, pirmųjų saulės spindulių. Rytų saulė šykščiai lenda pro debesį.

Aš (kaip man atrodo) jau galutinai prabudęs ir ieškau įdomesnių kadrų.

Turiu pasakyti, kad pati vieta nėra visai nepaliesta civilizacijos, nes stovyklavietėje yra ir ugniakuras, sūpuoklės, šiukšliadėžė, stalas ir suolai.

Minutės slenka, bėga nenumaldomu greičiu, o saulė kyla vis aukštyn ir aukštyn.

Pats ežeras nėra labai didelis. Panašiai ~3 km ilgio ir vietomis siekiantis gal kiek daugiau 10 m gylį. Jo plotas - nepilnai 200 ha. Kitaip tariant, vidutinio dydžio vandens telkinys.

Į ežerą įteka ir išteka keletas tokių upelių upeliukų. Jie ir įneša daug "šviežio kraujo", tuo suteikdami gyvybės šiam vandens telkiniui. Galima tik nuspėti, kad jei ne tokia šių metų sausra, tai jie būtų labiau pastebimi.

Mūsų stovyklavietė.

Tipiškas, šiuolaikinis XXI a. miestietiškas "taboras". Manaum prieštaraujančių šiai minčiai nebus,

Sako ir „tarp čigonų būna vagių", todėl nenorėdami turėti nemalonumų ir šiek tiek apsidrausdami mes savo "Titaniką" prišvartavome šalia priekabos ir užrakinome. Vieta nežinoma, vietinių čiabuvių polinkiai tuo labiau, todėl kaip sako patarlė „besisaugojantį ir Dievas saugoja".

Kalbant apie pasakojimus ir legendas, tai apie šį ežerą teko išgirsti tik dvi blogas naujienas. Pirma, kad iš čia yra pavogtos dvi valtys, o žiemą prieš porą metų nuskendo du žvejai. Kaip bebūtų, tai tikrai nebuvo malonu išgirsti. Mūsų "Titanikas" jau irgi greitai kels inkarą, bet kol kas dar "ilsisi".

Prie kranto, kaip vėliau paaiškėjo, matėsi daug prirakintų valčių, kas bylojo jog, čia esama nemažai žvejojančių žmonių. Ežerą juosė daug pastatytų šiuolaikinių vilų, o tai kiek sunkino privažiavimą prie kranto. Tačiau savininkai (bent kai kurie) buvo geranoriškai nusiteikę ir matėsi, kaip kai kurie atvažiuojantys drąsiai suko mašinas į privačių valdų teritorijas.

Pagaliau prabudo ir mūsų šeimininkė, kuri pamačiusi objektyvą puolė "taisytis" savo šukuoseną. Įdomu, ką ji mums pateiks pusryčiams?

O pusryčiams, kaip dera tikriems žvejams buvo pateikta dviejų rūšių (pagal skonį) šalta ir pašildyta žuvienė bei...

...bei. Pabaigiant sakinį noriu pridurti, kad be žuvienės ant stalo gėrėjos šaltas puslitris. Atrodo visas komplektas. Ar galima būnant gamtoje svajoti apie šaunesnius pusryčius?!

Perfrazavus patarlę galima būtų pasakyti, kad: „karas karu, o žvejyba pagal grafiką“. Todėl pusryčiai ilgai netruko, o pagrindinis dėmesys pakrypo į jauko paruošimą.

Kostas (toks mano draugo vardas) jau viena koja trypė ir tarsi skubino duodamas suprasti, kokios yra brangios rytmečio žvejybos minutės.

Tuo metu, mums patiem kiek netikėtai, prie kranto prisišvartavo norvegiška (tikrąja to žodžio prasme) valtis.

Pasirodo, šio žvejo tikslas buvo itin stambios kuojos ir karšiai. Jis prasėdėjo visą naktį ir štai dabar grįžo į krantą. Iš jo sužinojome, kad šiame ežere yra normalių karšių bei stambių kuojų. Tapo žinoma, kad ežere yra dvi salos, kur prie vienos galima tikėtis neblogų laimikių. Pamatęs mūsų žvilgsnį į jo laimikį žvejas paaiškino, kad tokį prastą laimikį turi dėl didelio karščio bei visiško žuvies ignoravimo į slieką. Kitokiu masalu jis nežvejojo. Be gražios kuojos ir puskaršio daugiau nieko rimto nepamatėme.

Išklausę žvejo mes jau baigėme neštis daiktus link vandens ir ruošėmės taip pat kelti inkarus.

Atminimui dar padarėme nuotrauką ant kranto (maža kas), kad jei kas nutiktų, tai bent tai liktų kaip prisiminimas.

Kostas kaip tikra huronų "vadas" gula ant irklų ir mes leidžiamės į žvejybą.

Jei jau prakalbome apie huronus (indėnus), tai kas pasakys, kuo šis ežeras skiriasi nuo Ontarijo. Nustabi gamta, mus supantis grožis, visa tai ir duoda žmogui tiek energijos, tiek teigiamų emocijų, kad sunku žodžiais ir aprašyti.

O koks tai būtų ežeras, jei jame nebūtų šių paukščių. Kaip tikras šeimininkas šis gulbinas išdidžiai ir iš lėto praplaukė pro mus.

Pasijaukinę žuvį netrukome sulaukti ir pirmų kibimų. Natūralu, kad pirmos į pašarą sureagavo mažosios žuvys.

Mums bežvejojant teko įsitikinti, kad šis ežeras nėra turtingas vien balta - taikia žuvyte, kaip atrodė iš pirmo karto.

Mano draugas demonstratyviai parodo, kad šią kuoją bandė sudoroti lydeka. Aiškūs grobuonies dantys paliko žuvies šone žaizdą. O ir man iš lėto betraukiant žuvį pasivijo lydeka ir tik prie valties borto persivertusi nunėrė ežero gelmėn. Grobuonis vizualiai galėjo būti 1-2 kg.

Vėliau, suveikus jaukui, pradėjo kibti gražios kuojos.

Kai pavyko "pakelti" žuvį nuo dugno ir sumažinus gylį ji kibo per "pusę vandens", tai tokių dublių buvo kelios dešimtys. Meti, trauki ir taip nuolatos.

Žinoma, toks gaudymas tikrai per keletą dienų pabostų, todėl mes vien kuojų gaudymu neužsiciklinome. Be to, mūsų žvejyba buvo rytinė ir vakarinė. Ieškojome įvairesnės žuvies ir meluočiau sakydamas, kad tas mums nepavykdavo. Sugavome ir raudžių, ir puskaršių (nuo dugno), kas be abejo teikė didelį malonumą.

Masalus naudojome gana įvairius - kukurūzus, kviečius, kruopas, pinkas bei blynukus. Ant vienų kibdavo geriau, ant kitų rečiau ir t.t.

Ežero maistinė bazė, sprendžiant iš to, kad nedideli karšiukai jau buvo gelsvos spalvos, yra tikrai gera, maisto žuvim čia netrūksta, o tai tikrai yra nuostabu. Žuvys turi kuo maitintis, o žvejai turi neblogų laimikių. Pabaigai kelios nuotraukos su laimikiais.

Mažų karšiukų tikrai buvo nemažai, bet ne jie buvo mūsų tikslas, todėl sugavę paleisdavom atgal, o didesnis papuolė tik vienas.

Taip jau sutapo, kad mūsų išvykos pradžią ir pabaigą vainikavo lietus. Oro temperatūra tikrai buvo aukšta nors ir lijo. O mes gerai pailsėję, pasikrovę gerų emocijų (nuoširdus dėkui Kostui) susikrovėme savo bagažą ir patraukėme namų link. Laiką praleidome labai emocingai - maudėmės, žvejojome, bendravome, virėme ir valgėme Kosto skanią žuvienę bei pamatėme naują ežerą su jo savitu grožiu.