Vis dažniau ir dažniau praeitą savaitę mūsų chat‘e pasigirsdavo būdingas šiam metų laikui klausimas: „Kada stintų?“ Paaiškėjus, kad Kuršių marios daugmaž ledu visgi užtrauktos, keletas aktyvesnių stintininkų (manau Wiedro/Sadyvros niekam pristatinėt nereikia) pradėjo aktyviai ruoštis pirmam susitikimui su šia, atrodo, paprasta, bet kartu ir magiškai tūkstančius žvejų traukiančia žuvele.

Dieną prieš išvykimą apsižiūrim reikalingą įrangą, perkam trūkstamą amuniciją ir penktadienį, vidurnaktį, išsibeldžiam į kitą Lietuvos galą atidarinėt stintinio sezono. Tik va viena nemaloni smulkmena nuteikė nerimastingai – niekur negavome pirkti šviežios kuojos. O be jos žinojom, kad bus sunku. Vienas kolega gavo šaldytos kuojos, bent tiek gerai. Nors pradžiai kažką turėsim.
Kelionė vyksta sklandžiai, prie kelto – pirmi, keletą minučių nusnaudžiam ir štai mes ant denio. Automobilių nedaug, sezonas dar tik prasideda. 6:00 jau esam Preiloj, Edvardo kieme, keliam kolegas, kurie atvykę jau iš vakaro ir pagavę nemažai stintų. Jiems pakilus, leidžiamės i Kuršmarių platybes medžioti išsvajotosios žuvelės, vardu stinta.
Smulkiai neaprašinėdamas pasakysiu, kad stinta tądien kibo. Gal ne visiem vienodai gerai, bet kibo. Kibimas daugiau ryte, po to tik vakare. Sutemus dar pradžiugino ir vėgėlės, kurių pirmoji užkibo Gintui ant stintinės sistemėlės, vėliau kibo tik ant vėgėlinių sistemų ant gyvos stintos. Viso tą vakarą buvo pagautos keturios ar penkios vėgėlės, vieną radome atėję ryte. Manau, kad tai tikrai neblogai, turint minty, kad iš šešių žvejų tik trys vėgėles tegaudė. Tarp kitko, pastebėjom, kad dauguma mūsų pagautų stintų buvo tikrai nemažos – tikros didstintės. Taigi gerai pažvejoję vakare grįžom į krantą.
Žvejybą pratęsėm ir šeštadienį. Bet, iki pradėjom žvejybą, su Vyga apturėjom nuotykį. Kadangi paryčiais iš namų išėjom keliom minutėm vėliau, nei kiti, truputį nukrypom nuo kurso tamsoje ir, kaip po to pasirodė, nužygiavom kiek dešiniau, nei reikėjo. Beeidami matyt pasiekėm farvaterį, ledas ten buvo visai plonas, nes po keletą kartų įsmukom iki pažastų. Bet, kiek pagalvoję, nutarėm nerizikuoti ir pargrįžus iki saugesnio ledo padaryti lanką ir taip susirasti kolegas. Neilgai trukus taip ir įvyko. Žvejybą, tiesa, teko pradėti šlapiomis kojomis, visa laimė, kad rūbai nepavedė ir viduj likom sausut sausutėliai (abu buvom apsirengę skirtingų modelių NORFIN firmos dviejų dalių kostiumais). Tądien stintos kibo jau prasčiau. Pabuvę iki pietų nusprendėm daugiau nebešalti ir laimingai pargrįžom į krantą.
Taigi stintų sezonas atidarytas, kimba ne tik jos, bet ir vėgėlės! Iki susitikimų Kuršmarėse!

Saugus