Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Sakoma: „Kiek vilką bešersi, o atsisukęs vis tiek į mišką žiūri“. Taip ir man. Rodos nusprendęs buvau, kad per atostogas vien įvairias balas testuosiu ir niekur kitur, bet širdies šauksmas žvejybai upėje vis tiek padarė savo - neiškentėjau...

Visgi tie, kurie žvejoja daugiau upėse, sutiks su manim, kad tai žymiai įdomiau, nei žvejyba ežere, nes čia veikia netikėtumo faktorius. Be to, žuvis pakirsta žvejojant upėje, yra žymiai kovingesnė, o kur dar upės srovė, kuri tarsi padeda tai pačiai žuviai priešintis. Žinoma, nereikia nuvertinti savotiškai įdomios žvejybos ir ežere bei sugaunamų laimikių. Tačiau tarkim, jei gyvename prie ežero ir esame puikiai jį išstudijavę, tada per neilgą laiko tarpą (kada ateiname žvejoti) galime sau pasakyti - šiandien bus geras laimikis ar ne. O upėje yra kiek sudėtingiau. Ten ir vandens lygis kilnojasi, ir žuvys neršia arčiau, toliau nuo krantų, ir atėjęs negali pasakyti kokį "siurprizą" tau šį kartą pateiks upė. O kur dar grobuonys, "padeda" žvejui medžiodami jūsų šeriamoje vietoje.

Šį kartą aš vėl susiruošiau prie Nemuno. Nusprendžiau išbandyti dviejų firmų jaukus - Sensas ir Žvejo takas produkciją. Sakau pažvejosiu iki pietų vienu, o po pietų kitu.

Meškeres pasiruošiau irgi dvi – 9 m bei 7 m botus. Kadangi žvejosiu srovėje, tai pagrindinis valas – 0,14 mm, pavadėlis 0,10 mm. 9-kei uždėjau 10 g Sensas plūdę, o 7-kei 5 gramų. Kabliukai - Gamukatsu N-18. Pirminei žvejybai susimaišiau Sensas jauką. Jauką paskaninau musės lervomis ir pinkomis (200 g). Kadangi srovė buvo nemaža, tai įdėjau stiprių klijų. Žinojau, kad srovėje jaukas ne taip greit suirs, ko man ir reikėjo. Patį žvejybos procesą pradėjau lygiai vidurdienį, kai saulė plieskė it laužo liepsna - buvo nežmoniškai karšta.

Žvejoti pradėjau su 7-ke.Vandens lygis Nemune gana aukštas, pievos užlietos, srovė upėje stipri todėl, kažko stebuklingo labai nesitikėjau. Didesnes viltis dėjau į popietinę žvejybą su 9 m botu. Saulė svilino be gailesčio, todėl stengiau kuo greičiau sumaišyti jauką ir paslėpti jį nuo saulės spindulių. Šiuo atveju man labai padėjo keli dalykai - didelis katilas, sietas ir rankšluostis - prijuostė. Pirmojo dėka aš gana greitai ir patogiai išmaišiau jaukus, o po to persijojau. Vėliau dar įdėjau gyvųjų priedų.

Niekam ne paslaptis, kad jaukas drėkinamas būtinai du kartus, nes po pirmo drėkinimo labai sugeria vandenį ir savotiškai išsipučia. Po antrojo drėkinimo, kai pasiekiamas norimas lipnumas ir konsistencija, jaukas per didelį sietą poros minučių bėgyje greitai prasijojamas. Vėliau sudrėkinęs skudurą juo uždengiau katilą, o ant viršaus dar užmečiau rankšluostį - prijuostę. Šį kartą jokių skystųjų aromatų nenaudojau, tenkinausi tik upės vandeniu. Pirmas, pasiruošimo etapas užbaigtas.

"Perskaitęs" upės dugną ir susiradęs šiokį tokį gylio perkritimą (apie 30-40 cm) iš karto pradėjau šerti. Viso pasiruošiau 3 kg jauko, todėl pusę jo sumečiau iš karto. Antrą pusę turėjau sunaudoti per likusias tris valandas. Žvejojant sėdėjau po skėčiu, o vėjelis nuolat švelniai pūsdamas vis maloniai gaivino.

Darau pirmą, antrą pravedimą ir staiga kibimas. Pakertu ir graži 150 g kuoja keliauja kranto link. Po keleto minučių vėl kuoja ir tai jau nuteikia optimistiškai. Ką gi, žiūrėsim kas bus toliau.

Saulutę keičia debesėliai ir atvirkščiai. Aš kartas nuo karto traukiu kuojas. Staiga plūdė neria, o aš kertu ir... Neregėtu greičiu visa sistema išsitempia, valas suzvimbia, o viršūnė sulinksta neįtikėtina amplitude. Akimirką spėju pagalvoti, kad tik žuvytė neplauktų žemyn, nes tada mano pavadėliui amen, bet deja atsitinka nenumatytas dalykas - žuvis (taip ir neiškilusi į paviršių) šauna it kulka aukštyn ir... kabliukas išsipjovęs iš žuvies šauna lyg kulka į orą. Joooooooo, geras buvo išvažiavimas. Aš atsidūstu ir vėl toliau žvejoju.

Nepamenu gerai laiko, bet praėjus gal ne daugiau pusvalandžiui pakertu dar kažką. Na, šita tikrai bus mano, pagalvoju. Nedarau nieko išskyrus tai, kad laikau įtempęs visą sistemą ir keliu po truputį žuvį į paviršių. Kaip sako žvejai, noriu "duoti oro". Didžiulis (baimės akys visada tokios) karšis iškyla į patį paviršių ir gurkštelėjęs "tyro oro" perpykęs daro salto per galvą. Ir čia atsitinka retas dalykas, bet gana pamokantis. Smūgis ir trūksta mano pavadėlis... Karšis, pajutęs laisvę, verčiasi ant šono ir neria į gelmę.

Kasausi pakaušį ir keikiu pats save už žioplumą - čia juk ne ežeras, reikėjo pakeisti pavadėlį. Bėga laikas, širdelė vėl įgauna normalų ritmą, o aš vėl toliau žvejoju kuojas. Vandens lygis matyt daro savo korekcijas, nes pro mane praplaukia kateris, kuris kartas nuo karto priplaukia prie bujų ir ten kažką pasikrapšto. Trumpam akys nukrypsta į laivą. Ką gi, žmonės dirba savo darbą, o aš tuo metu sulaukiu smūgio ir tokio, kad suzvimbia valas. Yra! Turiu! Bet tai tik kovos pradžia. Pakeliu žuvį į vandens paviršių ir čia visam gražume pasirodo gražus didelis karšis. Bet aš jau ramesnis, nes pavadėlis perrištas iš 0,10 mm į 0,12 mm. Žmogus gyveni ir mokaisi. Trumpa kelių minučių kova ir aš graibšto pagalba iškrapštau gražuoliuką į krantą.

Turiu pasakyti, kad šį kartą teisingai parinkta žvejybos vieta ir jaukas davė bendrą rezultatą. Per visą žvejybą pagavau vos tris aukšles. Tiesa, užkibo daug gražių kuojų (100-300 g), bet buvo kartu nemažai ir daug smulkių kuojyčių, šapaliukų bei plakių. Matyt būtent pašaro dėka pavyko "prisišaukti" vertingesnę žuvį, kuri išstūmė aukšles. Šiaip, kad aukšlės užleistų medžioklės vietas - sunkus atvejis, bet jei jos pasitraukia - tikėkis geresnio laimikio.

Turiu pasakyti, kad oras šį kartą papuolė fantastiškas. Kol žvejojau, neiškrito nei vienas lašas. Ir dar kas reta, bet šį kartą Kauno HES "nekilnojo" vandens lygio.

Žvejojant upėse yra labai svarbu, kad nekistų vandens lygio amplitudė, nes krentant vandens lygiui žuvis "traukiasi" arčiau vagos, t.y. gilyn ir ją sulaikyti praktiškai būna neįmanoma. Vykstant atvirkštiniam variantui irgi nėra labai gerai, nes žvejas tada turi su visa amunicija keltis į "sausumą". Keičiantis situacijai, keičiasi gyliai, dugno reljefas, o tai kartais irgi labai įtakoja žvejo laimikiui. Todėl man šį kartą pasisekė.

Taip šauniai bežvejojant prabėgo keletas valandų, o šios žuvytės (smulkios kuojos ir šapaliukai) nuolat kibdamos neleido prarasti budrumo ir vertė būti akylam. Ir tai buvo dar ne viskas. Man darant eilinį prilaikymą vėl pajutau lyg elektros nutekėjimą per meškerykotį. Kertu - stprus, bet ne toks staigus smūgis ir jaučiu, kad pakirtau dar vieną nemenką žuvį. Iš lėto keliu žuvį paviršiaus link. Saulė apšviečia vandens paviršiuje iškilusį dar vieną gražuolį karšį. Širdis suvirpa, bet ne dėl to kad pavadėlis (vis prisimenu) nutruks, o dėl to, kad ar gerai žuvis pakirsta, ar neišsipjaus kabliukas, jei kur už kampučio bus įsisegęs. Tiesa, po pirmų paleistų dviejų bonusų aš pakeičiau kartu su pavadėliu ir didesnį kabliuką.

Na, o aš tuo tarpu sėkmingai pakišu graibštelį ir antras gražuoliukas jau papildo mano laimikių skaičių.

Patyręs žvejybinį malonumą aš pagaunu save begalvojantį, kad mano laimikis gali siekti netoli dienos normos todėl nusprendžiu dar kiek pažvejoti, bet naujo jauko nebemaišyti. Kiek žmogui reikia - turiu du gražius karšius, iš kurių šeimynai išeis du gražūs kepsniai, bei nemažai kuojų, iš kurių žmona pagamina labai skanius žuvies kotletus. Neseniai sužinojo naują firminį žuvies kotletų receptą, tai dabar kas savaitę tenka bent kartą įvertinti jos kulinarinius sugebėjimus.

Taigi, nusprendžiu daugiau nežvejoti. Pabandžiau, patyriau net keturis „extreem‘us“, iš kurių du pavyko realizuoti, prisiminiau upės krečiamas išdaigas, netikėtumus (už ką aš ir dievinu žvejybą upėse) ir ėmiau ruoštis namo.

Iškėlęs skiaurę supratau, kad normos nepagavau, bet apie keturis kilogramus žuvies turiu. Ir čia susimąsčiau - ar reikia jos man tiek? Tikrai ne. Todėl pasilikau tik keletą pačių, pačių, kaip sako žvejai.

Kitoms žuvytėms pasisekė labiau.

Štai taip aš leidžiu atostogas, žvejoju su draugais, vienas, įvairiuose vandens telkiniuose bei įvairią žuvį. Žinau, kad dar esu laukiamas Zarasuose, Molėtų apylinkėse, todėl skubu su jumis atsisveikinti nes rytoj, jau turiu išvykti vėl į eilinį naują ežerą. Įdomu, o kaip seksis ten. Tačiau aš nešykštus - parašysiu, pažadu.

Baigdamas noriu parašyti dar tokią mintį. Visi sako karšta, karšta, nekimba. Netiesa, netikėkite. Žuvys kibo, kimba ir kibs, tik štai man pačiam bus įdomu palyginti, ar bus koks skirtumas, ar turėjo tas karštis reikšmės žuvies aktyvumui, kibimui, rezultatui. Šiaip lyg žadami lietūs ir šiek tiek vėsesni orai. Jei taip tikrai nutiktų, būtų tikrai įdomu atlikti tokius pastebėjimus. O šiaip, žvejokite ir be laimikio negrįšite tikrai, tikrai...

Pasimatysime prie vandens.