arba kas bendro tarp karpių ir voverių

Mūsuose yra dvi radikalios karpininkų tiesos. Pirmoji – tautiška, antroji – importuota. Pirmosios atstovai, priklausomai nuo karpių gaudymo stažo, geriausiu masalu vadina bulvę, kukurūzą arba tik vienos firmos tik vieno kvapo baltyminį kukulį bei tik ir kalba, kaip čia šiuos tris masalus kaitaliojant pasiekti rezultatą. Antrieji, ant kranto išsidėlioję kalnus kibiriukų, indelių, buteliukų, bando paruošt jaukus bei masalus konkrečiam vandens telkiniu. Pirmieji eina į žūklės parduotuvę žinodami, kokio karpinio masalo ar jauko nori ir jį nusiperka. Antrieji irgi į parduotuvę eina jau žinodami ko nori, bet atėję supranta, kad dar reikia to ir to, dar kukulių arsenale nėra ano, o va be šito turbūt karpių jaukinimo iš viso neįmanomas...

Aš turbūt priklausau antrajam, importuotajam, karpininkų tipui. Svarbiausias dalykas, kurį importuojuosi – informaciją iš laukinių karpių gaudytojų tėvynės, Didžiosios Britanijos. Daug laiko praleidžiu naršydamas po anglų karpininkų tinklapius, nuodugniai skaitinėdamas kiekvieną jų straipsnį, pasisakymą forumuose ar studijuodamas naujus jaukus bei masalus garsių firmų asortimente. Be to, nepagailiu laiko ir pinigų apsilankyti kasmetinėse Anglijos karpininkų parodose. „Konservatyvieji taktiškieji“ mane pašieps, tačiau tikrai daug galima pasimokyti iš Anglijos žvejų. Iš šalies turbūt atrodo, jog tie anglų daugiau nieko ir neveikia, tik išradinėja tą dviratį: pailgi kukuliai, liežuvį laužantys nosį riečiančių kvapų pavadinimai, atraktoriai, stimuliatoriai, aktyvatoriai ir t.t. Kam visa tai? Aš sau į šitą klausimą jau atsakiau seniai – visi tie kvapai, kukuliai, jaukai tam, kad bet kuriame karpiniame ežere, ar visiškai nugaudytame, ar dar žvejo nemačiusiame, kuo greičiau pasiekčiau trokštamą rezultatą.
Taigi, jau nuo žiemos pradžios pradėjau planuoti pirmųjų sezono žūklių jaukinimo taktiką. Daug dėmesio skyriau angliškų baltyminių kukulių sudėties tyrinėjimui. Parodoje „Carp show“ bendraujant su „Richworth“ testuotojais sudomino jų taktika. Jaukinimui jie naudoja sūrius (Complex ar Ultraplex) kukulius, o gaudo ant vaisinio kvapo (Tutti Frutti, Pineapple, Plum) kukulių. Teorija gana įdomi: užvalgius sūraus visada norisi deserto... Be to, pasak anglų karpininkų, sūrus jaukas kai kur labai pasiteisina ir neretai aplenkia visus saldžiuosius vien tik todėl, kad daugelyje apgaudytų ežerų karpis per daug atsargiai pradėjo žiūrėt į jaukui naudojamus vaisinius kukulius. Taigi, šiemet taip ir darysiu – jaukas sūrus, o masalai – saldūs.
Tolimesnis akių varginimas internete bei nosies kaišiojimas į visus indelius Londono karpinių firmų parodoje padėjo atrasti dar vieną įdomybę – firmos „Nutrabaits“ Techi Spice kvapo kukulius. Na, gal ne atrast, o „praregėt“. Aromatą sunku nupasakoti – toks vaizdas, kad uostytum ne kukulį, o egzotiškų prieskonių mišinį ar aštrią picą. Tuos kukulius esu uostęs ne kartą, net ir į žvejybą dėžutę vežiodavausi, bet niekaip nekildavo ranka jų uždėti ant plauko. Ir vėlgi anglų žvejų pasakojimai man padėjo – jų jaukų bei masalų sudėtyje dažnai būna čili! Gerai, dedu ir prie šito produkto pliusiuką.
Pagrindinį elementą šio sezono jaukinimui jau buvau numatęs praeitą sezoną. Tai tigriniai riešutai (angl. Tiger Nuts). Anglams - tai nepamainomas jaukas ir masalas, jau ir rusų karpininkai savo tinklapiuose jį šlovina. O Lietuvoje apie juos tik tik pradedama kalbėti. Na aišku, vienas kitas mūsų žvejas jau buvo juos bandęs, tačiau dauguma mūsų tų riešutų net nuotraukose nėra matę.
Tigriniai riešutai priklauso bulvinių šeimai, t.y. auga po žeme. Tai 10-12 mm vaisiai, turintys labai turtingą maistinę sudėtį. 100 g tigrinių riešutų turi: 14,8 g riebalų, 33,12 g angliavandenių, 6 g baltymų, 188 mg natrio bei gausybę kitų mineralinių medžiagų.
Daugelis Didžiosios Britanijos karpinininkų tigrinius riešutus laiko masalu Nr. 1. Juos naudoja ir masalui, ir jaukinimui, verda, kepina, mala, išskiria įvairius ekstraktus sauso pašaro drėkinimui ir t.t.
Jei jau anglai juos taip vertina, tigriniai riešutai tikrai pasiteisins ir pas mus.
* * *
Pirmoji pavasarinė žūklė. Aišku tokia ji ir pavasarinė, kai kalendorius jau paskutines gegužės dienas skaičiuoja. Bet ką darysi – mėgsta mūsų gamta pokštus krėst… Karpinė žūklė, kaip ir pridera, prasideda jau savaitės pradžioj jaukinimu. Kai visi pažįstami degina kurą jaukindami ežerus kuo toliau nuo miestų, vis dar svajodami rasti karpių Meką, aš pasirenku visai netoli Vilniaus esantį ežerioką. Konkurentų čia bus mažai – vietiniai tinklais negaudo, meškerių jiems per daug gaila – vis tiek sulaužys. Vilniečiai karpininkai čia užsuka retai – kadaise garsėjęs ežeras dabar beveik užmirštas, nes visi brangina savo laiką, nori pagauti daug ir iš karto mažai jaukinę ar visai apie tai nesukdami galvos. O man toks ežeras – kaip tik. Svarbiausia – žinau, jog čia tikrai yra didelių karpių, kad jie labai išrankūs ir kad man niekas čia netrukdys eksperimentuoti.
Taigi, jau antradienį su kibiriuku jauko šmirinėju pakrantėje – pasirinkau jaukią įlankėlę, kur karpiai tikrai turėtų atplaukt maitintis. Akys nevalingai krypsta į ežerą – taip norisi pirmąjį karpio šuolį pamatyt. Deja, nors jau vakaras, ežeras piktai banguoja ir karpiai paviršiuje nesirodo. Neskubėdamas, vis ranka pamaišydamas jauką kibiriuke, mėtau raketą į ežerą. Darbas ne iš lengvųjų – 7 kilogramus jauko, susidedančio iš virtų tigrinių riešutų, „Richworth“ Ultraplex kukulių bei mikrogranulių sumėtyti 60 metrų su raketa užims geras dvi valandas. Įpusėjus kibiriuką pradeda maloniai mausti pavargusią ranką – po žiemos dar nepratęa taip svaidyti apie 300 g sveriančios raketos. Kol baigiu jaukinti, sutemsta. Dar kurį laiką pasėdžiu ant kranto – taip norisi bent išgirsti tą specifinį žuvies pliaukštelėjimą. Deja – oras atšalęs, kaži ar karpiai šiąnakt šokinės.

Ketvirtadienį vakare, beruošdamas antrąją jauko porciją pradėjau dvejoti – o gal visgi reikėjo kažką „standartinio“ į pašarus įmaišyti??? Gal kokią braškę, gal kokių žuvies kvapo pelečių… Tiek to, jei jau pasiryžau naudoti tokią taktiką, nieko nebekeisiu.
Vėl raketa švilpia į numatytą vietą, vėl maloniai maudžia pavargusią nuo mėtymo ranką, vėl niekur ežere karpiai nesirodo…
Penktadienio popietę lakstau pirmyn atgal iš namų į mašiną lyg akis išdegęs – kad tik ko nepamiršt. Teatleidžia man kelių policininkai, bet link ežero lėkiau tikrai gerokai viršydamas greitį. Toks jau tas žvejys – vis atrodo, jog kelios minutės tokios svarbios, nors ruošiuosi žvejoti visą parą.
Meškerės, karpinis stovas su signalizatoriais bei sistemėlės buvo paruoštos rekordiniu greičiu – viskas namie buvo sudėliota taip, kad kuo greičiau galima būtų švystelėt masalus į vandenį. Ant plaukų veriu savo „atradimus“ – dvi meškerės su „besmegeniais“ (skęstantis „Richworth“ Plum Royale (slyva) bei plaukiantis „Nutrabaits“ Techi Spice), likus meškerė su dviem tigriniais riešutais. Turiu lygiai parą laiko įsitikinti, ar mano žiemos studijos buvo ne veltui. Tiesą sakant, vilčių per daug nededu – vanduo dar šaltas, sinoptikai prognozavo šaltas naktis, o ir jaukinta buvo tik du kartus. Viltis dar sumažėja, kai vakare nurimsta vėjas ir gerą valandą jaukintoj vietoj nepamatau nei ratilo, nei burbuliuko. Į galvą pradeda lįsti įkyrios ir prieštaringos mintys – gal ne viską iki galo padariau, gal kažką praleidau jauko ruošimo procese. Kad išvaikyčiau savo paranojiškas mintis, čiumpu raketą ir sumėtau į ežerą dar puskibirį tigrinių riešutų bei Ultraplex kukulių. Ir tikrai, neramios mintys dingsta – už pusvalandžio vienu metu jaukintoje vietoje į paviršių iškyla du dideli karpiai, tarsi norėdami pasisveikinti ir prisistatyti. O gal į priešininką pasižiūrėti...
Sutemsta. Ramiai statau palapinę, tiesiu gultą ir ruošiuosi pirmajam šių metų miegui gryname ore. Nors oras sutemus labai atšąla, palapinę palieku šiek tiek prasegtą – jaučia širdis, kad teks naktį bėgt link meškerių. Ir širdis nepagauna – bėgt tikrai tenka! Tik vidury nakties mane pažadina ne signalizatorius, o kažkoks šnaresys ir urzgimas prie pat palapinės. Oi, pasirodo jauko puskibirį su riešutais ir kukuliais palikau lauke neuždengtą stovėt. Klykaudamas kažką panašaus į indėnų kovos šūkius išlekiu iš palapinės ir puolu gelbėt savo pašarų – jų rytoj dar tikrai gali prireikt. Laimei, kad „jenotai“ daug žalos nebuvo spėję padaryt: ir kibiras neišverstas, ir jaukas lyg visas. Pažiūriu į laikrodį – 3 valandos nakties. Nuotaika subjursta – karpiai čia dažniausiai kimba vakare ir naktį iki 2 val.
Iki penkių prasivartau palapinėj akių net nesumerkęs. Vis svarstau – karpius jaukintoj vietoj mačiau, bet jiems kažkas nepatiko. Gal visgi reikėjo „standartinį“ kukulį ant vienos meškerės uždėt. Jau susitaikęs su tuo, jog pirmoji pavasarinė karpių žvejyba bus „sausa“, keliuosi ir vynioju meškeres – dėl visa ko dar masalus naujais pakeisiu. Tačiau dedu tuos pačius – riešutai, slyva ir prieskoniai. Permetu meškeres ir įlindęs į palapinę užmiegu. Sapnuojasi sūdyti riešutai ir tigrai... Nieko sau, pasąmonė visiškai sužalota karpinio mąstymo!
Atsibundu išgirdęs žadintuvą. Net nepakeldamas galvos nuo gulto ranka pradedu ieškoti mobilaus telefono, kad išjungt tą įkyrų pypimą – gi savaitgalis, nereikia anksti keltis. Savaitgalis! Aš prie ežero! Koks dar žadintuvas! Griūdamas puolu iš palapinės. Signalizatoriaus pypsėjimo nesigirdi – jis susiliejęs į vientisą cypimą, kurį kartais net parrėkia zvimbianti ritė. Žvilgt į ritę – gerus 100 metrų valo karpis nuvyniot spėjo. Nedelsdamas kertu. Karpio iš karto apsukt nepavyksta ir jis dar kurį laiką keliauja savo reikalais. Tačiau po truputį jis pavargsta, o ir aš iš miegų išsibudinu ir prasideda tikroji kova – kuris kurį. Viskas vyksta labai sklandžiai - karpis pirmą kartą iškyla į paviršių likus 50 metrų iki kranto. Išplečiu akis – nusimato neblogas sezono atidarymas, nes matosi, jog žuvis ne iš mažųjų. Likus 10 metrų iki kranto karpis atsisako arčiau eiti ir pradeda blaškytis. Viena ranka šiaip ne taip apsiaunu bridbačius, čiumpu graibštą ir keliauju artyn jo... Dar keli milžiniško veidrodinio karpio pasimuistymai ir jis graibšte!
Išvaduoju karpį iš kablio – ant plauko tabaluoja Techi Spice ir Plum Royale „besmegenis“. Traukiu iš graibšto ir dedu ant svėrimo čiužinio (angl. Mat). Nemenkas, tikrai nemenkas. Iškeliu svarstykles su karpiu. Ir sustingstu iš netikėtumo – 15,5 kg! Stoviu sustingęs stebeilydamas į svarstyklių ciferblatą tol, kol suvokiu, kad iškeltos rankos nuo svorio tuoj nutirps. Atsargiai dedu karpį su maišu į vandenį - prieš grįžimą į ežerą jo laukia fotosesija.
Maunu ant plauko naują Techi Spice kukulį ir metu tolyn į jaukintą vietą. Didysis jaudulys jau praėjo, bet rankos dar šiek tiek virpa. Pažiūriu į laikrodį – atskaičiavus traukimą ir procedūras krante, užkibo apie 6 ryto. Sezonas atidarytas! Va tau ir sūrūs baltyminiai kukuliai jaukui, va tau ir aštrūs prieskoniai...
Ramiai geriu kavą ir siuntinėju visiems sms žinutes – mėgstam mes, karpininkai, pasigirt tarpusavy. Virš medžių pakilus saulė žadėjo šiltą dieną. Užsisvajojęs sėdėjau ir žiūrėjau į meškeres. Staiga vienas signalizatorius pyptelėjo ir pakilo svingas. Pauzė... Kai karpis pradėjo traukt valą iš ritės, aš jau stovėjau prie meškerių ir buvau pasiruošęs kirst. Svarbiausia tai, kad karpis užkibo ant dviejų tigrinių riešutų !!!
Ir šį kartą kova buvo atkakli – nors matėsi, jog karpis mažesnis, niekaip nenorėjo eit artyn kranto – „sportininkas“. Bet aš niekur neskubėjau ir nesikarščiavau, svarbiausias dalykas jau padarytas – tigrinis riešutas „dirba“...
Riešutų mėgėjas svėrė 12 kilogramų. Smagumėlis! Kai abu karpiai gražiai susiglaudę šonais plūduriavo karpiniame maiše ir kantriai laukė, kol iš Vilniaus atvažiuos bičiulis su fotoaparatu, aš ramiai sėdėjau žiūrėdamas į ežerą ir galvojau: „Na ir išradinėkit jūs savo dviračius, nors jie jau išrasti seniai... Tik reikia nepatingėt ir pasidomėti.

Meškeriotojas Nr. 7 (2006 m.)
Robertas (G.A.R.S.)