„Plekšnės šniokščia nuo Liepojos molo“ - tokie ir panašūs teiginiai vyrauja paskutiniu metu tarp žvejų, todėl ir mūsų komanda (Balčius, Valodė, Alex) nusprendė patys patikrinti šitą faktą. Nė vienas Liepojoje nesam buvę, todėl šiek tiek apsiklausinėję, pasiėmę žemėlapį ir GPS-ą, išvažiavome link „pažadėtojo molo“, kur pasak ten jau pažvejojusių: „plekšnės kaip kanalizacijos dangčiai“.
Skuode susitinkame su Akiniais, visi sėdam i viena automobilį ir lekiame link Latvijos sienos. Lietuvių pasienio postas, tai nemažas toks pastatas, su dviem mašinų praleidimų takais, šalia balta budinčiojo budelė, na mūsų akimis, normalus vaizdelis... Tačiau Latvijos pasienio postas atrodė šiek tiek juokingas, tai paprasčiausias kioskelis, žalios spalvos, ten sėdi vienas budintis ir viskas. Tai buvo tik pradžia, toliau pasirodė Latvijos keliai, jokiu atšvaitų kelkraščiuose, kelio danga labai prasta, bet vis tik sėkmingai nusigauname iki Liepojos prieigu ir pamatę pirmą degalinę sustojame įsigyti leidimų žūklei. Labai geras Latvių sprendimas, kiekvienoje degalinėje prekiauti leidimais žūklei, kurie trims mėnesiams kainuoja 2 latai. Degalinėje nutarėm pasiklausti vietiniu kaip geriau pasiekti molą ir jie mielai mums paaiškino, tačiau kaip supratom, tai nėra labai paprasta, bet čia kitas latvis, nieko neprašomas priėjo ir pasakė, jog jis ten važiuoja ir jei norim, galim sekti paskui jį. Taip, pasisekė, nereikės klaidžioti po nežinomą miestą. Greit pasiekėm molą ant kurio jau stovėjo daug mašinų ir žvejai jau ruošė meškeres. Žvejų tikrai daug, puse ekipažu iš Lietuvos, puse su latviškais numeriais. Molas įspūdingas savo ilgiu ir pločiu. Kol ruošiame meškeres visiškai prašvinta, aplink žvejojantys vieną kitą plekšnę, tikrai nemažą, vis ištraukia ir mus nuteikia optimistiškai. Oras neblogas, vėjas nelabai stiprus, todėl žūklės sąlygos neblogos, bet.... kibimo kol kas nėra. Pirmasis pagauna Valodė, labai solidžią plekšnę, po jos ištraukia ir jūrų velnią...pasak mūsų žvejų blogą žūklės pranašą. Gal mūsų žvejai buvo ir teisūs, kibimas buvo labai silpnas, tiesa pagavome visi po truputį, aš pagavau net agurkinę žuvelę stintą. Taip, plekšnės čia tikrai nemažos, Lietuvos paplūdimiuose tokio dydžio plekšnės retokos, bet stebėtis labai nėra kuo, aplink nematėme nei vieno tinklo, kas mūsų pajūryje jau visiems priimtina, viskas užtverta tinklais.
Kas liečią Liepojos molą, tai jų ten net keletas, o teisingiau pasakius, tai tikrai unikali vieta, iš molų ir akmenų užtvaru padaryta lagūna, kuri turi bemaž tris jūros vartus, kad esant bet kokiam vėjui, laivai galėtų įeiti į šitą nuo bangų apsaugotą prieplauką. Gaila, kad latviai neišnaudoja tokios unikalios, dar rusų pastatytos prieplaukos, kaip ir nesusitvarko kelių, o namai vaiduokliai Liepojoje tiesiog kelia šiurpuliukus. Didžiausi daugiaaukščiai namai, be langų, be durų, visiškai apleisti ir palikti, nors apie gyvenamus taip pat sunku ką gero pasakyti...
Dienos trumpos, todėl nusprendžiame išvažiuoti dar su šviesa. Žūklė nebuvo itin sėkminga, bet ir ne visos jos būna sėkmingos, įsitikinome, kad plekšnės ten tikrai daug stambesnės už kimbančias mūsų priekrantėje, dar įsitikinome jog ir brolį lietuvį taip pat visur pažinsi, nes kito tokio, kuris ateitu su penkiom meškerėm, nieko neklausęs ir atsistojęs į tarpą apie metrą tarp mūsų, imtų kas antrą metimą permetinėt skersai valų kitiems...taip tik mūsiškiai lietuviukai tegali. Labai trūksta tos žvejybinės kultūros dar mums visiems. Bet tiek to, vistiek Lietuvoje geriausia, nes įvažiavus į Lietuvą, net nušvinta akys, vaizdas pasikeičia kardinaliai, keliai sutvarkyti, visur gražu...gal kartais ir per daug mes keiksnojam savo valdžią... :) Tai tokia ta mūsų žūklė Liepojoje.
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
Balčius