Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Žinia, šis savaitgalis dėl švenčių turi viena laisva diena daugiau, todėl pagalvojau, kad greitai viską susitvarkius, vienu šūviu būtų galima nušauti du zuikius - aplankyti artimųjų kapelius bei vieną dieną išvykti prie upės.

Pakalnės upę pasiekėme be nuotykių ir visa valanda ankščiau. Tikrai buvau įsitikinęs, kad žvejų išvysime daug, bet įvyko tai kas buvo nenumatyta scenarijuje - atvykę radome mūsų nužiūrėtą vietą jau užimtą vilniečių, kurie, kaip sakė, į žvejybą išvyko dar iš vakaro 23:00. Štai taip. O guodė tai, kad visos kitos vietos buvo laisvos - stok ir žvejok kur nori. Na, būti antriem nėra jau taip blogai, o ir nuojauta kuždėjo, kad dar privažiuos nemažai žvejų. Taigi įsikūrėme šalia kaimynų ir ėmėme laukti...

Mūsų komandą sudarė vėl keturi nariai, tik "žmogų-kalną" šį kartą pakeitė naujokas. Tai žvejoklis Edmis, kuris kartas nuo karto apsilanko forume, parašo ir užduoda įdomių klausimų. Bet aš ne apie tai.

Vandens lygis upėje išlikęs tas pats. Žolės dar labiau susmukusios, srovė nepakitusi. Truputį neramino tai, jog sinoptikai žadėjo pietų vėją, o tai reiškė, kad prilaikymą plūdine meškere daryti bus itin sunku, nes vėjas pūs pasroviui. Tačiau ne gamta, o žvejas turi taikytis prie jos ir kas greičiau tą padaro, to ir rezultatai pasirodo pirmieji.

Pirmasis, kaip supratote prisitaikė Tautvydas. Gražuolė kuoja, papuolusi ant kabliuko turėjo "garbės" nusifotografuoti su ją sužvejojusiu autoriumi. Tautvydas žvejojo bolonine 6 m meškere, nors atsargoje turėjo ir kitą 8 m tokį patį kotą. Pagrindinis masalas - kukurūzas. Mesti reikia gana padoriu atstumu nuo kranto. Turint gerą įrankį tai padaryti buvo nesunku, o ir pati žvejyba teikė malonumą.

Antrasis prie gamtos "kaprizų" prisitaikė Liorenas. Žuvis kibo tikrai gana neblogai, tik štai kartais įvairūs povandeniniai kliuviniai vertė iš naujo užsirišinėti kabliukus, o rimtesniais atvejais ir "užtaisinėti" naujai visą žvejybinę sistemą. Aišku, tai nuteikdavo gana pesimistiškoms nuotaikoms, nes būdavo gaištamas brangus laikas, o tuo metu kiti sėkmingai traukdavo kuojas. O kur dar pokalbiai telefonu ir atsakymai į klausimus - kas, kaip, kur ir ant ko. Žodžiu, visa tai truputį varė "iš proto", bet tokia jau ta tiesa...

Edmis žvejojo kaip ir aš kraštiniam "sektoriuje" ir vis norėjo sugauti kuo didesnę žuvį, tačiau jos kaip tyčia norimu momentu nekibo, o sėdėti ir laukti nebuvo kam, todėl pats žuvų autorius šį kartą į objektyvą nepakliuvo. Gerai tai ar blogai spręsti ne man, o štai, kad žuvys kibo, tą užfiksuoti pavyko. Tokių žvejybinių momentų galima buvo nufotografuoti "n" kartų. Retas buvo momentas, kad iš mūsų ketverto kas netrauktų žuvies. Nuolatos tai vienas, tai kitas žiūrėk kažką traukia kranto link.

Sako, kad sutikti savo kraštietį toli nuo namų yra visada malonu. Šį kartą tegul ne toli nuo tėvynės, bet vis dėlto toli nuo namų man teko susitikti. Tai mano kolega ir bendramintis sportinės žūklės klubo "Matchfishing.lt" narys Andrius Mikalauskas. Įsikalbėjome - pasirodo Andrius irgi ne pirmą kartą atvažiuoja šiemet čia pažvejoti. Praeitą kartą buvo su klubiečiais, o šį kartą atvažiavo dviese su savo tėčiu. Paklausus kaip sekasi žvejoti, Andrius atsakė, jog jei lyginti su praėjusiu kartu, tai praščiau, bet aplamai dejuoti tikrai nėra ko, nes žuvis kimba gerai. Atsigėrę arbatos ir kiek pabendravę išsiskirstėme toliau žvejoti.

Kartais keista ir juokinga girdėti, kai žvejai slepia vienas nuo kito žuvingesnes vietas, nerodo masalų, kuriais sekasi žvejoti ir šiaip, elgiasi kaip vaikai Suprantu tuos, kurie tai daro kai kalbama apie įvairius nedidelius ežeriukus, kūdras, karpines nuošalesnes "balas", bet kai taip elgiamasi upių atžvilgiu – nesuvokiama. Juk upė - tai ta vieta, kur tau pažvejojus ir išvykus po kurio laiko atvažiuoja kiti žvejai, o ir reikia suprasti, kad nuolatos jaukinamoje vietoje didesnė tikimybė sugauti žuvį. Todėl ir mes pateikiame savo jaukų racioną, kuriais žvejojame žuvį. Truputis kruopų, musės lervų bei kukurūzų - štai ir visa paslaptis.

Galima būtų ginčytis, kuo geriau šitoje situacijoje jaukinti - brangiu užsienietišku pašaru ar lietuviška koše. Na, jei žvejočiau vienas, būtų šiltas metų laikas ir prie vandens praleisčiau keletą parų, tuomet rinkčiausi stambų ir rimtesnį pašarą. Šiuo atveju, kai mūsų daug, žvejojame siaurame upės ruože ir šeriame visi iš vieno kibiro, tai žvejoti vėlų rudenį skirtingu jauku vargu ar tikslinga. Be to, žuvis kyla aukštyn upe į žiemojimo vietas. Po dienos čia žvejos jau kiti, vėl pils tą pačią košę ir vakarop važiuos namo. Sugauti kitos rūšies žuvį vėlgi beveik neįmanoma. Todėl žinant, kad kimba vien stambios kuojos ir esant tokiai situacijai pasirinktas šėrimo variantas priimtiniausias visiems. Kitas klausimas būtų, jei vyktų sportinės žūklės varžybos. Dabar mūsų racioną sudaro žirniai, perlinės kruopos, kviečiai ir kukurūzai. Jokių kvapų, jokių paslapčių.

Dažnam iškila klausimas kokį kotą vežtis. Vienareikšmio atsakymo nebus, nes daug kas priklausys nuo to, kokioje vietoje žvejosite - medžių apsuptoje ar atviroje palaukėje. Pačios upės gylis svyruoja nuo 3 iki 6 metrų. Jei vienur gerai pasiteisins 6 m bolonkė ar standartinis matchas, tai kitur itin smagu bus žvejoti su trumpuoju (9 m) štekeriu ar 9 m botu. Jei tektų vežtis tik vieną kotą, aš rinkčiausi 6 m meškerykiotį su rite, nesvarbu ar tai būtų matchas ar boloninis kotas. Tikrai nepatariu vežtis dugninių meškerių, nes jos mažiausiai efektą duodantys įrankiai.

Dabar truputis istorijos. Nuotraukoje matote plaukiačią Dorę - trivietį pramoninį laivelį, skirtą verslinei žvejybai Kuršių mariose. Nežinau kada atsirado pirmosios Dorės, bet jos buvo medinės ir praktiškai atrodė kaip šios 1:1 kopija. Teko ne viena jų mėgėjiškai plaukioti ir pamatyti iš arti. Ankščiau (sovietmečio laikais) partinės brigados (trijų asmenų) jomis plaukdavo gaudyti ungurių, sterkų, šamų ir kitų vertingų žuvų, nes eiliniams žvejams partija tokio pasitikėjimo "mandato" neduodavo. Visi likusieji žvejai irgi tokiom pačiom medinėm Dorėm plaukdavo žvejoti, bet jau tik kuojų, karšių, raudžių. Laivelyje būdavo galima ir permiegoti. Jais žvejai išbūdavo išplaukę kartais iki dviejų - trijų parų, jei gerai "eidavo" žuvis ir reikdavo įvykdyti partijos iškeltus planus. Jau anuo metu taip buvo suskirstymas tarp "savų ir svetimų". Pamenu atvejį, kada išėjus į pensiją vienam nusipelnusiam žvejui buvo įteikta tokia medinė Dorė dovanų. Tai prilygo anų laikų naujam "Žiguliukui". Vėliau medines Dores pakeitė šiuolaikinės, metalo suvirintos ir ženkliai patvaresnės bei ilgaamžiškesnė.

Išklausę istorijos pamokėlę grįžkime į šių laikų realybę. Baigaintis žvejybai ir einant dienelei vakarop nutiko įdomus nesusipratimas. Mano musės lervomis susidomėjo mažas sterkas. Kas jam ten pasirodė, ką jis pagalvojo, pamatęs musės lervas po vandeniu, nežinau, bet vos užmetus pastebėjau, kad mano plūdė neskęsta Žaibiškas pakirtimas ir ši neužauga žuvytė jau prieš objektyvą. Aišku, jam dėl savo dydžio labai pasisekė, nes po keleto sekundžių buvo paleistas atgal į vandenį. Liko tik prisiminimas. Štai jum ir žuvies įvairovė.

Na, ir pabaigai kas be ko, bet tikram žvejui visada įdomu kokią dalį mūsų laimiko sudarė stambios kuojos. Mažų kuojų aplamai nebuvo, o jei turite mintyje atskirus stambesnius egzempliorius, siekiančius 300-400 gramų ir didesnius, tai jų tikrai sugavome, o kiek... Jei atvirai, neskaičiavome, bet kelių dešimčių irgi nepagavome. Žodžiu, normali žvejyba su normaliom žuvytėm.

Žuvies normų ir kiekių nepažeidėme. Visi pagavome tiek, kiek reikėjo, visi buvome patenkinti. Kiek mažiau, bet tikrai tas skirtumas labai nedidelis, tai Edmio laimikis. Tačiau šis žmogus daug eksperimentavo, bandė įvairius gylius, plūdes, kabliukus. Taip pat bandė žvejoti toliau, arčiau, žodžiu buvo ieškojimo kely, bet ir jis pabaigoje buvo patenkintas savo sugautu laimikiu - gražuolėmis kuojomis. Manau, kaip naujokui tai gana geras debiutas upėje.

Štai taip praleidome dar vieną išvyką žvejyboje. Puikus oras, skanūs pietūs, gera kompanija ir nuostabūs laimikiai - toks šeštadienio "racionas". Manau daugumas mūsų Lietuvos žvejų kurie buvo tą patį patyrė.

Po truputį kraunamės daiktus - saulelė visai ant laidos, o mes džiaugiamės auksiniu rudeniu, paskutiniais saulės spinduliais...