Prieš keletą savaičių pavykus sėkmingai suvilioti neblogą kiršlį (kuris buvo dar sėkmingiau paleistas, nei pagautas), per Velykas ir vėl suplanavau akciją „patikrink N upelį“. Mintyse mačiau gerokai pakritusį vandenuką, dar labiau išsiskiriančias duobes (kiršlių bei kitų plėšrūnų buveines), bepadedančias žaliuoti pakrantes. Nepasisekus keliuose ruožuose šioj vietoj, visai netoliese teka ir Šventoji, kur jos dydis ir ruožų įvairovė dar leidžia tikėtis įvairių malonių staigmenų.

Sample Image

Atvykęs į uošviją staigiai iškraunu buitinę mantą, pasisveikinu su namiškiais ir pirmyn prie vandens. 10 min. kelionės – ir aš, palikęs auto vidury lauko, jau keliauju link vandens. Žvilgsnis į upelį – viskas savo vietose – vanduo pakritęs, pakrantės praeinamos (nors viens kits pumpuras bando kišti savo viršugalvį lauk), vienžo, eik ir miklink ranką, kol neatsibos (arba masalų priekrantės krūmynuose neiškabinėsi). Man masalų atsargas tenka papildyt beveik po kiekvieno tokio savaitgalio, nes upelis, kuriame gaudau, labai jau „laukinis“ – medžių ir jų šakų privirtę tiek, kad norint rasti vietą metimui kartais tenka praeit apie 30-70 m., o tinkamų tarpų – vos vienas, kitas.
Taigi pradedu leistis pasroviui – tuo tarpu gaudau nedideliais, 3-5 nr. vobleriukais. Metimas seka metimą, gražios viečikės dar gražesnes, o smūgio vis nėr... Taip praeinu gal 1/3 ruožo ir pirmas netekimas – naujas ir tikrai gerai dirbantis „naujokas“ užkabintas ant šakos. Atkabinu užkabinęs spino viršūnėle, bet, betraukiant link savęs, tas pašlemėkas atsikabina ir pliumt į vandenį, nespėju su viršūne ano sugaudyt, nuplaukia sėkmingai pasroviui (plaukiantis mat). Ką gi – tęsiu kelionę toliau. Gerokai pažįstami nuostabūs vaizdai, vietomis statūs, smėlėti krantai, nemaži skardžiai, apgriuvę kadais augusių pušų bei kitų medžių, verste verčia prisėst, gurkštelt kavos (ar kažko kito), įkvėpt tyro, atsiduodančio upelio gaiva, oro. Tačiau tas poilsis neilgam. Nenugalimas noras sutikt gražuolį upėtakį ar kiršlį, pajust malonų rankai jų pasipriešinimą gena mane tolyn paupiu. Paėjus dar trečdalį suplanuoto maršruto sustoju ties gan ilga rėva, kurios dugno reljefas labai įdomus – yra ir seklesnių atkarpėlių, ir gilesnių daubų... Ketvirto nr. skęstantis Ugly Duckling, imituojantis upėtakiuką, keliauja pasroviui gerų keliasdešimt metrų. Gal trečiu metimu – smūgis, bet tuoj pat pajaučiu, kad tai tikrai ne mane dominanti žuvis, greičiausiai lydeka, kuri šiame upelyje jau yra pridarius man žalos („pasiskolinus“ keletą mano vobleriukų). Po kelių sekundžių tuom įsitikinu, o dar po kelių minučių plėšrūnė atsiduria specialiame, transportavimui skirtame inde. Taip darau tais retais atvejais, kai lydeką tenka išprašyti iš visai ne jai skirto vandens telkinio. Taigi kelionė tęsiasi, o upelis vis suka ir suka savo kilpas, tarsi norėdamas kažką suklaidinti. Taip bevaikštant paupiu po truputį leidžiasi saulė, ant laukų pradeda krist migla, matyt duodama ženklą, kad metas pėdint atgalios. Link automobilio pajudu patikrinęs dar keletą gražesnių duobikių. Ką gi, ryt turėsiu dar pusdienį laiko patikrint ir kitas, nemažiau nuostabias vietas.

Sample Image

saugus