UbijcaSeldon

Fotografuojantis žvejys

Visą praėjusią savaitę forume buvo prirašyta nemažai žinučių apie sėkmingas vėgėlių žvejybas, kai kurie gyrėsi man sunkiai suvokiamais skaičiais pagautų vėgėlių. Turiu omenyje ne tai, kad buvo nusižengta MŽT ar nebuvo (nors kilo nemažai diskusijų forume dėl to klausimo ir dėl moralinių-etinių dalykų), o todėl, kad sėkmingiausia mano žvejyba kuršmarėse atnešė  "tik" 3 vėgėles per vieną vakarą. Kažkada maniau, kad tąsyk pagavau "net 3", bet skaitant apie tai, kad porą žvejų pagauna jų po keliolika, supratau, kad prie 3 vėgėlių tinka kuklusis "tik".

Sunkiai ėjo darbo dienos savaitgalio laukime. Dar sunkiau buvo skaityti tokias žinutes bejėgiškai sėdint ofise. Dėl to, kad būtinai važiuosiu šį savaitgalį į Preilą, tvirtai jau buvau nusprendęs antradienį. Ekipažą šiaip ne taip surinkau, nakvyne Preiloje pasirūpinom iš anksto. Ir štai ilgai lauktas šeštadienis. Iš Vilniaus pajudame 1:00, žinome, kad į pirmą keltą kažin ar pavyks įsmukti, bet esu tikras, kad esant dideliam norinčių persikelti kiekiui, keltai pradės veikti anksčiau tvarkaraščio nedarydami pauzių. Taip ir atsitiko. Atvykus į perkėlą maždaug 5:10 pamatėm ne tik didžiulę eilę, bet ir paguodžiantį faktą, kad automobiliai jau keliasi, taigi, eilė juda. Apturėjom nedidelį incidentą, kuris eilinį kartą pailiustravo žvejų ir vairuotojų kultūros lygį. Pravažiavus kelto kasą Povilas ėmė man vadovaut, kad važiuočiau į antrą eilę. Sakiau jam, kad tai eilė tiems ,kas turi spec. leidimus, jis gi man aiškino, kad varom ten, nes ten visi varo. Kiek pavažiavus ta eile visgi supratom, kad reik grįžt savo vieton, nes neturim leidimų, nėr ko ten lįst. Sugrįžt savo vieton jau nebuvo lengva - tas automobilis, prieš kurį stovėjom, kategoriškai atsisakė mus praleisti, neva "žopu podnial - mesto poterial", nors puikiai matė, kad tai būtent mes ir kad būtent mes buvome prieš juos. Labiausiai apmaudu, kad kaip sykis dėl jų nepatekom į sekantį keltą, jie įlindo kaip tik paskutinieji, nors kai jie ten šakojosi, tas dar nebuvo žinoma, kad ginčas vyksta dėl paskutinės vietos kelte.

Kaip ten bebūtų, į Preilą atvykom dar su tamsa. Čia laukė sekanti "zasada" - teik daug autotechnikos Preiloje nesu matęs. Tapo didžiule problema surasti vietą mašinai pastatyti. Tam sugaišau bemaž pusvalandį, galiausiai pavyko įsisprausti į tokį tarpą, į kokį šiokiomis sąlygomis net nemėginčiau lįst. Ekipažo nariai nuėjo trobelėn susididėt daiktus, o aš pradėjau komplektuoti savo "katamaraną". Taip aš vadinu dvi vienodas roges, sujungtas šonais (žr. fotosesiją). Tik toks variantas padeda sutalpinti visą mantą - carp-dome su antru stogu, 2 gultus, maisto ir vandens atsargas, indus, dujinę viryklę ir kitus būtinus autonominiam gyvenimui ant ledo rakandus. Pradžiai maniau ,kad be šumacherio paslaugų neapsieisiu, bet pamačius, koks dėkingas ėjimui kuršmarių ledas, supratau, kad ne ką ilgiau užtruksiu tuos 2km nuėjęs pėsčiom, katamaraną su manta nebuvo sunku traukt, ėjau ne ką lėtesniu tempu, nei kiti prieteliai , netgi buvau pirmas mūsų mažame karavane. Pagal GPS mačiau kur yra vaga, kažkur netoli jos ir norėjau įsikurti. Radau tokią vietą, kur ir visi kolūkiai buvo ganėtinai nemažai nutolę, ir vaga arti, nes gerai jautėsi srovė. Gręžiam eketes, merkiam meškeres. Pirmi kibimai neverčia ilgai laukt. Traukiam stintas, statom skubiai vėliavėles vėgėlėms. Tačiau geras kibimas truko labai neilgai, gal kokią valandą. Per ją kas keliolika, kas 20 spėjo sugraibyt ir kibimas baigėsi. Kaip sykis ėmė snigt drėgnais sniego dribsniais - rūbai sparčiai ėmė juos įgert. Sūnus jau primygtinai prašo, kad statyčiau palapinę. Aš nelabai linkęs ją taip anksti statyt, nes ją pastačius jau būsiu pririštas kaip šuo prie būdos, bet perspektyvos sušlapti per tokią darganą taip pat nedžiugino (juolab, kad apdžiūt tektų toje pačioje palapinėje, o ne kur nors prie pečiaus), o ir prarast nekibos laiką jau nebuvo gaila. Statau palapinę, įsikuriame. Bandau žvejot, bet kibimo nėra. Per kibimo štilį kažkiek "apšylame" vidiniais šildančiaisiais laukdami vakarinio sujudėjimo. Deja, atėjus vakarui situacija negerėja, pavieniai sunkiai realizuojami kibimai. Sutemus liekame dviese nakvot palapinėje. Laiks nuo laiko apžiūriu vėliavėles - iššautų nėra. Labai pasiteisino du nedideli patobulinimai - vėliavėlėse įtvirtinau atšvaitinės medžiagos nedideles skiautes. Apšvietus jas galinga Cree Q5 galvalempe puikiai matosi jų būklė labai iš toli. Faktiškai, netgi gan toli apstačius palapinę vėliavėlėmis jų apeit nebereikia - užtenka išeit iš palapinės ir apsidairyt - matomumas puikus. Tai kelis kartus per naktį ir dariau, bet vėliavos tylėjo. Atsibudus ryte su liūdesiu atradau nei vienos suveikusios vėliavėlės, paskutinė viltis pagaut vėgėlę ištirpo. Šįkart ne šiaip apžiūrėjau vėliavėles vizualiai, bet nusprendžiau apžiūrėt stintų būklę. Tik viena buvo negyva. Betraukiant vienos iš vėliavų valą pajutau solidų pasipriešinimą - nejaugi ji, marmurinė. Taip ir yra, viską padarau teisingai ir net ledo jau raitosi vėgėlė. Pasveriu - 2.2kg, neblogai. Šis laimikis ženkliai papildo visiškai skurdų mano laimikį ir žvejybą paverčia iš visiško fiasco į daugmaž nusisekusią. Draugams sekasi prasčiau - jų vėliavėlės tuščios. Povilas atranda vieną vėliavą su nuimtu (nenukąstu) pavadėliu ir pastebi šalia burano vėžes. Galimas daiktas, kažkas važiavo pro šalį, pamatė suveikusią vėliavėlė ir nesusilaikė nuo pagundos nugvelbt svetimą laimikį. Nors čia tik spėlionės, kaip buvo iš tikrųjų, žinot neįmanoma. Kas link mano vėgėlės,  taip ir liko neaišku, kada ji užkibo - ar vakare, ar naktį, ar paryčiais. Užpraeitais metais per vakarą tris vėgėles ėmiau - visos vėliavų neiššovė, sedėjo po eketėm ir ramiai kramtė stintukes, nors valai prišalę nebuvo, vėliava iššautų be jokių kliūčių. Sekmadienį ryte neatradom netgi tokio trumpalaikio kibimo, kaip šeštadienį, taigi, mūsų stintų kraitis faktiškai nepadidėjo. Kažkur 11ą valandą pajudėjom link namų.