Ernestas (Ernis)
Praėjo jau nemažai laiko nuo grįžimo iš karpių žūklės Prancūzijoje, bet dar ir šiandien vis užplūsta malonūs prisiminimai apie ten praleistą laiką. Pusę metų planuota kelionė paliko neišdildomą įspūdį.

Besiruošdamas šiai išvykai žinojau, kad tai ne tas ežeras, kur karpiai lipa į krantą. Atvirkščiai – tai ta vieta, kur tikri, idėjiniai karpininkai, važiuoja susigrumti bent su vienu ten gyvenančiu karpiu. Ir jei tai pavyksta, kelionė laikoma pasisekusia, o karpininko tikslas pasiektas. Suprantu, kad kai kuriems karpinės žūklės entuziastams gali pasirodyti keista ir gana kvaila trenktis 5000 kilometrų tam, kad pagautų vieną vienintelę žuvį. Tačiau patikėkite, tas vienas karpis atperka viską ir išsklaido bet kokias abejones. Taip sakau, nes esu vienas iš tų laimingųjų, turėjusių garbės patirti Saint Cassien ežero karpių jėgą ir kovingumą. Pabandysiu papasakoti savo įspūdžius iš šios žūklės.

Vėlų šeštadienio vakarą mūsų ekipažas jau sveikinosi su Ovidijum ir Alfredu ant Saint Cassien ežero pakrantės. Ilga kelionė baigta – metas vykti į sektorius, pernakvoti, o ryte nusipirkus leidimus pradėti ilgai lauktą žūklę. Gera valanda ir trys lietuvių valtys plaukė kone skęsdamos nuo mantos, nors daiktų ėmėme kas kiek galėjo mažiau. Aišku, negaliu nepaminėti Audriaus (Generolo) ,,baržos“. Iš tiesų įspūdinga valtis, vienintelė nejautusi rimtos apkrovos.

Dar prieš išvažiuodami buvom sutarę žvejoti poroje su visiems gerai žinomu Gintu (KasNors). Tad tik atvykus prie ežero abiem reikėjo nuspręsti, ką daryti, – ar nakvoti pas Ovidijų sektoriuje ir rytą plaukti ieškoti sektorių, ar iškart įsikurti ten, kur jis ir Alfredas rekomendavo. Ilgai nelaukę ir pasitikėdami daug daugiau patirties šiame ežere turinčių kolegų patarimais, nutarėme plaukti tiesiai į savo sektorių ir nerizikuoti, kad kas nors jį užims. O tai atsitikti gali labai greitai, nes karpininkų, besidairančių laisvo sektoriaus, galima pamatyti nuo saulės patekėjimo iki sutemų.

Ovidijus su savo valtimi nutempė mus iki sektoriaus. Patys to padaryti negalėjome, nes variklio neturėjome, o ir vietos patiems atsisėsti nebuvo nei plotelio. Kartu su mumis atplaukė ir mano kolega varžybų metu Raimondas (Vilkas Vienišis). Jis sektoriaus paiešką nusprendė palikti rytui, o mes su Gintu nieko nelaukdami pasistatėme palapinę, susitvarkėme daiktus ir prisėdome užkąsti po sunkios kelionės. Truputį pasisotinusius ir išgėrusius arbatos, mus visus nugalėjo nuovargis, tad sugriuvome į gultus. Tiesa, miegojome nekaip, nes per nežinojimą pasiėmėme vasarinius miegmaišius, kurie neatlaikė nuo kalnų dvelkiančio šalčio, tad teko pašalti. Temperatūrų kaita ten būna labai staigi. Tik pakilus saulei, temperatūra greitai pasiekia 25-30 laipsnių, bet vos jai nusileidus už kalnų, tenka apsirengti visus turimus drabužius. Nepaisant šaltos nakties, sekmadienio rytas išaušo gražus ir šiltas. Naktį matėme tik ežero ir kalnų kontūrus, o rytą gamta sužibo visomis savo spalvomis. Iš tiesų nepaprastas grožis. Tačiau juk atvažiavom ne tik grožėtis gamta – reikėjo ruoštis žūklei. Gintas nuo pat ryto echolotu tyrinėjo dugną savo planuojamose zonose, o aš su Raimiu ir Ovidijum išplaukiau pirkti žvejybos leidimų ir pasisvečiuoti pas Alfredą. Susipažinom, pakalbėjom apie ežerą, žvejybos ypatumus. Malonu sutikti tokio šilto charakterio žmogų, kuris turi tiek karpių žūklės žinių ir patirties bei noriai dalijasi jomis su kitais. Truputį pakalbėję ir išgėrę angliškos arbatos patraukėme į savo sektorius. Gintas jau buvo užmetęs meškeres, tad pradėjau ruoštis žūklei ir aš. Iš karto akį patraukė maža įlankėlė po dešine. Nutariau, kad vieną meškerę laikysiu keturių metrų gylyje tos įlankos pradžioje. Aplink ją pastebėjau dar kelias mano akiai perspektyvias vietas, bet gaudyti jose buvo praktiškai neįmanoma, nes meškeres tektų statyti už įlankos kampo, tad valai eitų tiesiai per krūmus. Galima būtų buvę meškeres nunešti taip, kad valai nekliūtų, bet tada iki meškerių tektų brautis per spygliuotus krūmus kokius trisdešimt metrų. Apsistojau ties viena vieta įlankoje ir viena devynių metrų gylyje ežero vidurio link. Pasiruošiau meškeres, uždėjau masalus ir nutempiau jas į vietas. Tiesa, trečiąją meškerę nutempiau į dvidešimties metrų gylį, tikėdamasis sugauti šamą, kurių tame ežere gausu. Užtempinėti ir ištraukti meškeres su valtimi reikia todėl, kad dugnas nusėtas įvairiausių akmenų ir kitokių kliuvinių, tad sistema iškart užstringa tarp jų. Dėl tos pačios priežasties markiruotis mums įprastu būdu yra tiesiog neįmanoma.

Kol viską susiruošiau, atėjo vakaras. Pavakarieniavom, išgėrėm alaus ir jau šį kartą pasiėmę į palapinę mano dujinę viryklę nuėjome miegoti. Net nenutuokiau, kad pabusiu ne nuo šiltų saulės spindulių, o nuo pirmą kartą šiais metais klykiančio delkim garso. Iš pradžių net nesusigaudžiau, kas vyksta, nes tokio greito kibimo tikrai nesitikėjau. Iš palapinės skriste išskrendu, matau, kaip valas dingsta nuo būgno pašėlusiu greičiu, o meškerė vos laikosi nenušokusi nuo stovo. Išvažiavo įlankėlėje buvusi meškerė. Su visais rūbais šoku į vandenį. Paimu meškerę ir jaučiu, kaip valas slysta per uolas ir akmenis. Žinau, kad esu suvyniojęs dvidešimt metrų šoklyderio, tačiau matau, jog valo išvyniota gerokai per šimtą metrų. Širdis daužosi nuo adrenalino ir nuo baimės, jog valas neišlaikys. Jaučiu stiprius smūgius. Gintas išbėgęs iš palapinės paskui mane, pasiėmęs graibštą skuba į valtį ir po kelių sekundžių mes abu su galingu motoru ant kabliuko plaukiame į ežero vidurį. Žuvies jėga stulbinama. Neturiu jokio kito pasirinkimo, kaip tik atiduoti valą žuvies naudai. Bandau kelti ją į paviršių, bet to padaryti tiesiog neįmanoma. Besigalynėdamas su žuvimi pradedu abejoti, ar tai karpis. Kokio dydžio jis turi būti, kad šitaip elgtųsi? Stovi po valtimi dvidešimties metrų gylyje ir jo pakelti nėra net minties. Praėjus gal penkiolikai ar dvidešimčiai minučių su Gintu rimtai nutariame, kad tai tikrai šamas. Netgi planuojame, kaip jį reiks paimti. Gintas net nusimena, kad nepasiėmė maisto ir šiltesnių rūbų, nes jei taip ir toliau, tai gali tekti kurį laiką čia pabūti. Ir staiga žuvis pradeda po truputį vargti ir kilti į paviršių, tačiau vis dar laikosi kelių metrų gylyje. Pakėlus žuvį dar aukščiau, pradeda matytis vandens raibuliavimai nuo žuvies smūgių kelių metrų spinduliu. Vis dar esu tikras, kad tai šamas, bet sulig ta mintim metro gylyje vos vos įžvelgiu didžiulio karpio žvynų blizgesį. Netenku žado, nes šitokios jėgos karpio dar nesu matęs. Dar kelios minutės pasakiškos kovos ir šešiolikos kilogramų žvynius atsiduria graibšte. Tai viena iš laimingiausių akimirkų mano gyvenime. Suplojame su Gintu rankomis, visa gerkle šaukiame per visą ežerą ir po truputį iriamės kranto link. Tiesa – iriasi Gintas, nes aš nepakeliu rankų po beveik pusės valandos veiksmo. Kadangi išplaukėme dar prieš aušrą, o grįžome jau prašvitus, aš išsimaudęs, Gintas pusiau sausas, išlipome į krantą gerokai sušalę, bet kupini adrenalino. Mano planas įvykdytas – bent vienas karpis pagautas! Vis dar negaliu patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Karpis laukia fotosesijos, o mes su kolega einame persirengti ir atsigerti šiltos rytinės kavos.
Po kiek laiko pabudo kolegos kituose sektoriuose, tad pranešę džiugią žinią pasikvietėme Ovidijų, kad padarytų kokybišką fotosesiją rimtu fotoaparatu. Truputį papozavęs ir pasimaudęs su manimi karpis keliauja į savo stichiją. Vėliau sužinojome, kad ir Raimondas turi karpį.

Štai taip prasidėjo pirmadienis. Vėliau ėjo aibė karšių kibimų. Nespėjame užmesti, o  karšis jau bando išvažiuoti pasikabinęs net ir ant dviejų dvidešimties milimetrų boilių. Taip praslinko pirmadienis ir antradienis. Trečiadienį man buvo neramu. Niekaip negalėjau pamiršti tų vietų netoli įlankėlės. Juo labiau kad jau dvi paras neturėjome kibimų. Nusprendęs, kad taip ir neturėsiu ramybės, kol nepabandysiu bent vienos iš jų, nuplaukiau apsidairyti iš arčiau. Atsižvelgdamas į tai, kad kasdien vanduo pakildavo po dešimt centimetrų, išsirinkau, mano manymu, perspektyviausią vietą šalia apsemto krūmo vieno metro gylyje. Užtempiau meškerę kampu per krūmą, pabėriau truputį jau sudirbusių SBS Plum Shelfish boilių ir nuplaukiau aplankyti Nerijaus su Audrium, kurie tuo metu bazavosi priešingame krante. Trumpai pasidalijome savais įspūdžiais ir nelaukdamas, kol sutems, išplaukiau pas Ovidijų pavakaroti. Ovidijus kaip tikras Prancuzijos gyventojas nuolat ruošė skanius patiekalus ant ugnies ir vaišino prancūzišku vynu. Truputį pasisvečiavę su Gintu patraukėme į savo sektorių ir nuėjome miegoti. Kad ir koks saldus būtų miegas gryname ore, tačiau kiekvienas karpininkas sutiks, kad daug saldesnis yra signalizatoriaus pypimas, kuris trečią valandą nakties vėl išsviedė mane iš lovos į lauką. Tačiau bebėgant link meškerių, signalizatorius nutilo. Mačiau, kad kibo ant meškerės, esančios naujoje vietoje prie krūmo, bet kibimas buvo grynai karšinis. Po kelių sekundžių iš palapinės išsirito Gintas, o aš iškart nuraminau jį, kad gali eiti atgal, nes pasikabino kažkoks karšis. Man bestovint prie krūmo Gintas pašvietė į meškerę ir aš pamačiau prilipdytą svingą, o tai iškart privertė suabejoti karšiniu kibimu. Nepraėjus sekundei išgirdau ritės stabdžio lėtą traškėjimą. Supratau, kad tai karpis ir kad jis įplaukė tiesiai į šalia esantį krūmą. Ir vėl su rūbais į vandenį. Pakeliu meškerę ir jaučiu lėtus, bet galingus karpio smūgius. Karpis apsukęs šoklyderį aplink krūmą. Laikau įtempęs valą ir jaučiu, kaip karpis po truputį grįžta atgal. Kol išvedu karpį iš krūmo, esančio už šimto trisdešimties metrų, Gintas su valtim jau laukia, kol įlipsiu. Po truputį traukiuosi karpį link savęs ir tuo pat metu save su valtimi link karpio. Karpis priešinasi, bet nelyginamai silpniau nei pirmasis. Po poros minučių pamatau veidrodinio karpio šoną virš vandens. Atrodė, kad kova kaip ir baigta, nes žuvis keliauja link graibšto. Nustembu, kad karpis taip palyginti lengvai man pasidavė, bet nuostaba truko neilgai. Tik palietęs graibštą, karpis neria į šešių metrų gylį ir parodo ne ką mažesnį spektaklį nei pirmasis. Po įnirtingos kovos aštuoniolikos kilogramų veidrodukas jau laukia fotosesijos.

Vėl atplaukia Ovidijus su Aušrele ir mažąja Patricija ir po neilgos fotosesijos karpis paleidžiamas -  ateityje tedžiuginti kitus žvejus. Tą dieną buvo pagauti dar trys karpiai – Ovidijaus, Alfredo ir Nerijaus (Vokiečio).

Penktadienio rytą nusprendėme keltis į pietinę ežero pusę. Susikrovę daiktus į valtį patys vos tilpome atsisėsti ant jos kraštų. Tačiau tai nesutrukdė išskleidus didelį skėtį pasigauti vėją, o irklą panaudoti kaip vairą. Tokiu būdu plaukėme apie pusę kilometro, o greitis buvo panašus kaip plaukiant trečia pavara su varikliu.

Atplaukę į pietinę pusę apsistojome gražioje vietoje šalia kamštinio medžio. Sektorius buvo erdvus, tad nutarėme šeštadienį Velykas švęsti pas mus. Penktadienis praėjo niekuo neišsiskirdamas iš kitų dienų, nebent tik tuo, kad Gintas bespiningaudamas užkabino nedidelę vandens gyvatę, o aš pagavau ,,černobylinę“ kuoją, kuri iškart nukeliavo ,,ant šamo“. Deja, šamo pagauti taip ir nepavyko.

Šeštadienio pavakarę iš visų sektorių ėmė rinktis kolegos švęsti Velykų. Tokių linksmų Velykų dar nesu turėjęs. Visi linksminosi iš širdies ir aplink tvyrojo iš tiesų draugiška atmosfera. Net nepajutome, kaip prabėgo Velykų vakaras, o kartu ir mūsų kelionės laikas. Ryte turėsime keliauti namo.

Noriu padėkoti visiems, su kuriais teko susipažinti ir praleisti tą nuostabią savaitę Prancūzijos Rivjeroje – nepaprasto grožio krašte. Ačiū Ovidijui ir Aušrelei už svetingą sutikimą ir rūpinimąsi mumis visos kelionės metu, Gintui - už maloniai kartu praleistą laiką ir už tikrai skanų maistą, kurį jis turistinėmis sąlygomis ruošia puikiai, Nerijui (Vokiečiui) - už ,,linksmus plaučius“ kiekvienoje situacijoje, Raimondui - už tai, kad jo tualeto sąskaita galėjau pasiimti savo kėdę, Alfredui, Nerijui ir Audriui - už kelionės organizavimą ir buvimą tokiais žmonėmis, kokių dabar reta. Ačiū visiems ir iki kitų susitikimų kitose kelionėse!

* * *

Raimondas (Vilkas Vienišis)

Visa ši istorija prasidėjo vasario pabaigoje, kai man vakare paskambino mano porininkas Ernestas (Ernis) ir pasiūlė kartu su kitais mano pažystamais karpininkais – Gintu (KasNors),Audriumi (Generolas) ir Nerijumi (Ryba) nusitrenkti į Prancūziją prie legendinio Lac de Saint- Cassien.. Taip iš netyčių užkluptas, pasiprašiau laiko apmastymams. Pradžioje man ši mintis pasirodė labai jau avantiūriška, nes tuo metu labai sėkmingai gaudžiau ežerines stinteles ir karpių žūklė man atrodė kaip tolimas miražas. Bet, ilgainiui mane sapnuose pradėjo lankyti karpiai, pypti signalizatoriai, rankos pradėjo gniaužytis, trokšdamos tos įtampos, kurią suteikia traukiamo karpio pasipriešinimas, vėl nubudo mano nuotykių troškulys ir aš supratau, kad jau niekur nebedingsiu, teks apsilankyti išsvajotoje Prancūzijoje.

Tad balandžio 15 dieną po pietų su išsinuomotu autobusiuku atbilda draugai pas mane į Marijampolę ir mes draugiškai vėl perkraudinėjame krepšius bagažinėje, šiaip ne taip užtrenkiame bagažo skyriaus duris, sušokam į saloną ir metamės Lenkijos sienos link. Lenkiją prariedame be nuotykių, Vokietijoje truputėlį užtrunkame kamštyje, nes autobane buvo avarija. Austrijoje seka tik vienas sustojimas degalinėje vinjetės pirkimui, o štai per Italiją teko ilgiau pakeliauti, netgi šiek tiek atsibodo vienodas peizažas, bet tik iki tol, kol pasiekėme Viduržemio jūrą. Greitkelis tęsėsi jūros pakrante vis pamalonindamas mūsų akis nuostabiais vaizdais. Diena prabėgo greitai ir Prancūzijos sieną kirtome jau tamsoje. Artėjant ežerui visi pradėjom spirgėti, kaip lašiniai keptuvėje. Skambinam Ovidijui, jis mums nupasakoja, kur nusileisti prie ežero ir pats atplaukia mūsų pasitikti. Taip pat, į mūsų sutiktuves iš savo sektoriaus atplaukia ir Alfredas. Pasisveikinimai, susipažinimai, trumpas pašnekesys ir mes jau pučiamės valtis, kraunamės į jas daiktus. Trumpai pasitarę, nusprendžiame, kad Audrius su Nerijumi plauks pernakvoti į Alfredo sektorių, o mane bei Ernestą su Gintu paglobos Ovidijus. Jis palydėjo mus į išrinktą gerą sektorių greta savojo, kuriame ir apsistojo Ernestas su Gintu. Tą naktį ir aš pas juos pernakvojau ant gulto po atviru dangumi. Meškerių dar nemetėme, nes neturėjome licencijų, o pirmalaikė pažintis su vietiniais gamtos apsaugos funkcionieriais mūsų tikrai neviliojo. Kadangi buvome po kelionės pavargę, tai be ilgu debatų ir kalbų, Gintui su Ernestui įsikūrus sektoriuje, nuėjome miegoti.

Ryte nuplaukiame pas Ovidijų į sektorių, susipažįstame su jo žmona ir nuostabia dukrele bei draugu su mergina. Išgeriame rytinės kavos, trumpai pabendraujame ir aš su Ernestu bei Ovidijumi išplaukiame pastarojo valtimi į sektorių pas Alfredą. Ten vyrai jau irgi sukilę, trumpai pakalbame ir aš su Ovidijumi plaukiame pirkti licencijų. Licencijas pirkome vietinėje maitinimo įstaigoje, įsikūrusioje ant ežero kranto. Kol mums išrašinėjo licencijas, pasigrožėjau nuotraukose, iškabinėtose ant sienų, eksponuojamais šio ežero gražuoliais. Tikrai įspūdingų laimikių jose užfiksuota.. Na ką, licencijas turime, kainavo 30 € savaitei vienam žmogeliukui. Pajudame į Alfredo sektorių, pasiimam Ernestą, tuo pačiu atiduodame Audriaus ir Nerijaus licencijas su dokumentais ir pasipilam visi į rekomenduotus sektorius. Audriaus su Nerijumi ir Alfredo sektoriai vakarinėje ežero dalyje, o Ovidijaus, Ernesto su Gintu ir mano sektoriai – šiaurinėje ežero daly.

Man nuplaukus į rekomenduotą sektorių, susiduriu su problemyte, nes sektorius užimtas įsimylėjusios porelės, suprantu, kad jie ten parą tikrai nebus, tad, kol atsilaisvins sektorius, nutariu paplaukioti po šiaurinę ežero dalį. Taip beplaukiojant, praėjo 2/3 dienos, bet užtat susiradau mano požiūriu nuostabią vietelę, kuri mane visapusiškai tenkino. Tad nuplaukiu pas Ernestą ir pasakau, kur būsiu apsistojęs ir grįžtu atgal įsikurdinti.

Dabar šiek tiek apie patį ežerą, tiksliau tai yra užtvanka, kurioje vandens lygis metų laikotarpyje gali kisti iki 15 metrų. Ežero plotas yra 3,7 km² arba 430 ha, virš jūros lygio ežeras iškilęs 147 m. Pats ežeras yra trijų dalių: šiaurinės, pietinės ir vakarinės.

Vyraujantys gyliai, kai ežeras būna maksimaliai pilnas: šiaurinėje dalyje – iki 45 metrų, pietinėje dalyje – iki 20 m, vakarinėje dalyje – iki 16 m. Iš šiaurės į pietus ežeras tęsiasi 7 km, o iš vakarų į rytus – 3 km. Pats galas pietinės dalies ir nemažai vakarinės dalies yra paversta rezervatu, nes ten žuveliukai plaukia neršti. Žuvies yra labai daug ir pačios įvairiausios, bet labiausiai ežeras garsėja savo karpiais ir šamais. Savo laimės bandyti į šį ežerą važiuoja žvejai iš visos Europos.

Karpių nėra labai daug, kiek mus informavo Alfredas, tai iš pirmo leidimo 150 vnt. ir iš antro leidimo 350 vnt. Aišku, ten yra ir vietinių karpių, užaugusių, išneršus jų protėviams. Visa bėda tame, kad ten gausu įvairių rūšių ikrų ėdikų ir karpių populiacija didėja nežymiai. Didžiausias kenkėjas yra amerikietiškas šamukas, vadinamasis „poisson chat“. Jis pridaro daug bėdos ir žvejams, nes boilius ir kitus masalus labai gražiai nugraužia, plaukioja būriais ir ryja viską, ką randa, boilio dydis įtakos neturi, visas būrys jį taip apgraužia, kol vienas koks didesnis ir pasimauna ant kabliuko. Todėl dauguma žvejų boilius ten vynioja į kojinę.

Kitas kenkėjas yra taip vadinamoji saulažuvė, originalus pavadinimas yra „La perche soleil ou japonaise“, ji taip pat, labai skaniai valgo ikrus. Pagavus minėtas abi žuvis, draudžiama jas mesti atgal į vandenį, geriau tegul pašeria vabalus ir paukščius ant kranto.

Na, o dabar grįžkime prie mūsų viešnagės įspūdžių. Taigi, įsirengiau stovyklavietę, sumerkiau meškeres nusižiūrėtuose taškuose, naudojau 24 mm diametro SK30 boilius, nes buvome įspėti, kad ten žuvys mėgsta stambesnius masalus. Vieną meškerę užplukdžiau ežero pusėn 4,5 metrų gylį, antrą – pastačiau su šaminių boiliu 21 m gylyje, trečia meškerę – įlankos dešiniajame krante, 3m gyly ant uolos atbrailos, o ketvirtą meškerę – įlankos kairiajame krante po nuvirtusiu medžiu 2 m gylyje. Ir ką gi? 23:30 užpypia pirmos meškerės signalizatorius. Neriu iš palapinės, pakertu ir jaučiu, kad aname gale koks tai monstras kabo. Periodiškai jį vis pristabdau, pradedu po truputį pumpuoti, o jis vėl „duoda į kojas“. Taip besismaginant, kaip tai pašviečiu prožektoriumi į ritę, žiūriu, kad jau valas baiginėjasi, tad staigiai įšoku valtin, atsiklaupiu, meškerę laikau stačią ir tempia mane karpis link Ernesto sektoriaus. Pagaliau žuveliokas sustoja, prisitraukiu, taip, kad valas jau stačiai į vandenį eina ir nustembu: buvau užvyniojęs apie 20 m „šoklyderio“, o jo nematyti, į vandenį eina paprastas valas, vadinasi žuvis guli ant dugno. Pradedu „pumpuoti“, kažkiek pakeliu ir vėl žuvis su pasispardymais gula ant dugno. „Šamas“ pagalvojau, 100 % šamas. Na ką, dirbu toliau. Išpumpavau kokius 7 m valo, pasirodė „šoklyderis“, dar padirbėjus apie 6 metrus nuo valties iškyla karpis!!!! Negalėjau patikėti, taip buvau įsitikinęs, kad traukiu šamą! O karpis pasirodė tikras gražuolis, prožektoriaus šviesoje atrodė aukso spalvos. Karpis!!! Pagavau prancūzišką karpį !!!! Mano džiaugsmui nebuvo ribų! Vos nesprogdamas nuo jausmų antplūdžio parplaukiu į sektorių, pasisveriu žuviuką: 15,2 kg veidrodukas! Dedu į maišą ir nekantraudamas laukiu ryto pirmai prancūziškai fotosesijai. Vėl užmetu meškerę ir informuoju telefonu Alfredą apie rezultatą. Alfredas mane apipila sveikinimų tirada ir pažada apie pietus atplaukti pafotografuoti. Tiesa, liepė paslėpti maišą, kad nerastu gamtosaugininkai, jei netyčia apsireikštų, nes ten karpių negalima laikyti maišuose, juos reikia iš karto paleisti.

Sėdžiu palapinėje, aistros po truputį rimsta, jau kaip ir snūduriukas užpuolė ir staiga apie 4 val. užpypia ketvirtosios meškerės signalizatorius, „išvažiavo“ po medžiu „užsodinta“ meškerė. Vėl šoku iš palapinės, vėl kertu ... ir jaučiu, kaip žuvis tempia valą per kažkokį kliuvinį. Pabandžiau pastabdyti ir ... pokšt, valas laisvas, nupjovė į kliuvinį .... Rankos dreba, kojos irgi... Prisiverčiu nusiraminti, apžiūriu valo galą – valas nurėžtas virš „šoklyderio“, dar koks gero metro apšerpetojęs galas likęs. Daugiau užmigti tą naktį neteko, po to, patekėjusi saulė gerokai kaitinti pradėjo. Sėdžiu toks apspangęs ir apie 10 val. užkaukia trečioji meškerė, iš dešinio įlankos krašto, staigiai kertu ... valas stovi kietai .... ot, velnias, kliuvinys! Patampau – nieko, atlaisvinu valą, padedu meškerę, gal žuvis pati išeis? Nieko ... ech, lipu į valtį su meškere ir plaukiu į vietą, vanduo skaidrus, gal taip ką pamatysiu ir pavyks ką nors protingo nuveikti? Bet mano viltis neišsipildė, nieko nematyti, matyt, kažkur giliau valą užpynė. Traukiu per jėgą ir viskas baigiasi taip kaip visada, kaip rusų patarlėj sakoma: “силы есть – ума не надо“. Nutraukiu valą ir plaukiu į sektorių, žiūriu, kad ir Alfredas su Nerijumi (Vokiečiu) atplaukia su visa manta. Pasiguodžiu aš jiems, kad taip nesėkmingai žvejoju ir puolam daryti fotosesijos. Taip pat sužinau, kad Ernestas paryčiais irgi pagavo 16 kg žvynių , su kuriuo irgi apturėjo begalę nuostabių emocijų.

Po fotosesijos Alfredas su Nerijumi įsitaiso ant sekančio pusiasalio mano sektoriaus kairėje. Jiems naktis atsiunčia po vieną karpiuką: Nerijaus 10 kg linijinis veidrodukas, o Alfredo 13 kg paprastas veidrodukas. Kadangi mūsų sektoriai buvo šalia, tai pasidariau dažnas svečias jų sektoriuje.

Pradėjo stiprėti šiaurės rytų vėjas ir pas mus prasidėjo didelė tyla, pabuvę dar keletą dienų, nusprendėme keisti sektorius, plaukti į vakarinę arba pietinę dalį. Tad prasidėjo didžioji rokiruotė, nes keitėme sektorius visi. Audrius su Nerijumi, Ovidijus su Martynu, Ernestas su Gintu patraukė į pietinę ežero dalį. Alfredas su Nerijumi sėdo į buvusią Ernesto vietą, kurioje Ernis pakėlė dar ir 18 kg veidroduką. O aš sėdau per vidurį tarp pietinės ir vakarinės ežero dalių, tiesiai prieš tiltą, skiriantį šiaurinę ir pietinę- vakarinę ežero dalis. Po paros į pietinę dalį atbildėjo ir Alfredas su Nerijumi.

Naktį iš penktadienio į šeštadienį turėjau trumpą „išvažiavimą“ iš priekrantės zonos, po medžiu, bet kol pribėgau prie meškerės, nustojo valą tempti, o bandant traukti, sistemą jau buvo kliuviniuose. Mano bandymas su valtimi iškrapštyti žuviuką iš kliuvinio, nedavė vaisių ir teko atsisveikinti su dar viena sistemėle. Likusi sesijos dalis (iki sekmadienio ryto) dar padovanojo Martynui 5,5 kg ir 14,8 kg karpius, o Ovidijui 19 kg veidroduką.
Keitėsi orai, šeštadienį visą dieną mus prausė lietutis, bet vakarop nustojo ir nesutrukdė mums linksmoje kompanijoje atšvęsti Šv. Velykų! Pribildėjo, privažiavo tautiečių, mes iš sektorių suplaukėm ir pašventėm tikrai labai linksmai!

Reziume: kelione esu beprotiškai patenkintas ir, pasitaikius progai, tikrai pasistengsiu sugrįžti į šiuos kraštus. Labai dėkoju Ovidijui už šiltą priėmimą, kelionės draugams už smagią kelionę, Alfredui už informaciją ir pamokymus, Nerijui už skanius kepsnius ir linksmus plaučius. Dėkui draugai, kad buvot kartu su manimi!

* * *

Audrius (Generolas)

Na mums su Nerijum nepavyko suvilioti nei prancūziškojo karpio, nei šamo. Neveikė ir pasirinkta taktika - skirtingai nei kiti kolegos, mes kiekvieną rytą keisdavome sektorius, ieškodami to išganingojo. Deja - nepavyko. Antroje savaitės pusėje daiktus susipokuoti sugebėdavome per 20- 30 min. Kadangi kolegos gana išsamiai viską aprašė, aš pabandysiu apibendrintai pateikti "sausą" informaciją tiems, kas gal būt planuos kelionę prie šios užtvankos:
Kaunas- Lac de Saint Cassien ~ 2500 km., pakilta į 1700 m. aukštį. Kelionė į vieną galą užtrunka apie 32 valandas (gryžom greičiau), iš jų judėjimo laikas ~ 28 val., stovėjimo ~ 4 val. Judėjimo vidutinis greitis 87 km/h. Vykome nuomotu devynviečiu 2008 metų Opel Vivaro, kurio nuoma iš anksto užsisakant mums atsiėjo 120 litų/para. Vidutinės kuro sąnaudos "nesmaugiant"- 9 l/100 km. Lenkijoje važiavome nemokamais keliais, Vokietijoje greitkeliais. Austrijoje reikia pirkti vinjietę, kuri galioja 10 dienų, kaina 7 € (gryžtant galiojo ta pati). Austrijos keliai- 8 €. Italija- greitkeliai, kaina 49,5 €. Jei planuosite kelionę, gryždami užsukite į Veneciją. Ji nuo maršruto nutolusi tik per 160 kilometrų (mes neužsukome :-((( ). Prancūzija- keletas kelių mokesčių rinkimo postų, kainos įvairios ~ 3 €. Ežero atvykimo taško koordinatės: N43.58398 E6.80096 . Neapsieita be incidento - išdaužtas vairuotojo durelių stiklas, kuris mums atsiėjo 130 €.

Nors buvome Prancūzijos pietuose, vakarai ir naktys tuo metų laiku šaltos, todėl važiuodami nepamirškite šiltų rūbų bei miegmaišių. Saulei pasislėpus už kalnų, oras vėsta akimirksniu. Būtinai vežkitės kėdes (karpines ar turistines, nesvarbu). Mes jų atsisakėme taupydami vietą, tačiau be reikalo. Reikalinga valtis, du akumuliatoriai ir jei galimybės leidžia- saulės baterija. Tiesa, visa tai ir dar daug daugiau (meškerės, gultai, palapinės, valtys, akumuliatoriai ir t.t.) galima išsinuomoti ten. Komplekto kaina - 400 €. Maisto kainos panašios kaip pas mus, dėl to jo vežtis daug neverta. Parduotuvė "Lidl"- 5,4 km. nuo ežero.

Na ir pabaigai daugeliui labiausiai rūpimas klausimas, kurį užduoda beveik visi ir vieną iš pirmųjų - kiek ???

Bendra suma (buso nuoma, kelių mokesčiai, degalai, lauktuvės emigrantams)- 4930,57 lito, taigi vienam- 986,11. Toliau reiktų priskaičiuoti maistą (apie 300 litų aš išleidau su Nerijum ir jo dar liko), bei pašarus, lauktuves namo.

Pabaigsiu Ginto (KasNors) žodžiais- netaupydamas išleidau šiek tiek litų, tačiau gavau N kartų daugiau. Ačiū visiems už kantrybę, draugiškumą, gerai praleistą laiką kartu.

Kaip ir prie Radutos, taip ir prie Lac de Saint Cassien, mintyse aš sau ištariau - "I'll be back".

www.laukarpis.lt