Na, mums, kaip LT žvejams - humanistams, tikriems „pagavai-paleisk“ propoguotojams, automatiškai kyla klausimas kodėl? Ir gauni paprastą ir išsamų atsakymą – „Потому что ее тут много“ (Todėl kad jos čia daug) ... Bet gal šiek tiek priešistorės..
I dalis – Kelionė
Jau vasaros pradžioje žinojau... Liepos pabaigoje lekiam į Kolos pusiasalį žvejot. Ta mintis nedavė ramybės ir vertė nuosekliai ruoštis. Negana to, kad reikejo pirktis voblerius, riperius, tvisterius, vartykles bei sukres (as visgi karpininku vadinausi iki šiol), bet dar viena mintis niekaip nepaliko smegenines: 3-4 naktys miške, kur ramiai sau vaikščioja lokiai, erniai ir visokia kitokia gyvastis, ko tikrai nesutiksi ant Marijos žemės. Trumpiau sakant – adrenalinas.
2008-07-24 kelionės data. Mūsų draugas ir toliau žvejybos gidas (v.ž. vietinis) Tolikas nusipirkes pora automobilių (ko gi rusas važinės daugiau i Lietuvą) surinko mūsų lietuvių ekipaža ir pajudėjom.
Kilometras po kilometro ... Latvijos siena... pora šimtų km ir Rusijos siena... 5 valandėlės pasienyje ir dar ilgas kelias iki vietos. Pirmasis poilsis tik po 700 km Sankt Peterburge. Norėjosi man papasakot jums viską apie įspūdžius kelionėje, bet būtų galima išsiplėsti tiek, kad visas žvejybos laikas nublanktų ir tikriausiai pabostų jums tai skaityti (gal būt kada prie meškerių susitikus galėsiu pasidalinti plačiau, o čia paminėsiu tik įdomesnius momentus). Viena galiu pasakyti, kad posakis „Kakoj russkij neliubit bistroj jezdi“ yra visiska teisybė, ir ne tai kad teisybė, o dar silpnai pasakyta... Ten labai greitai važiuoja tokie keturračiai, kurių greičiausiai Lietuvoje ne tai kad niekas nepirktų, bet ir vadinti automobiliu neišdrįstų...
Taigi pirmyn... Kelios valandos poilsio Piteryje Toliko šeimoje (vasarą jie leidžia Peterburge) ir vakarėjant pajudėjome toliau.
Pasiekus Piterį atrodė, kad nuvažiavome daug, bet tai pasirodė niekis, kai pasukus į „Murmanskoje šosse“ pamačiau lentelę su užrašu MURMANSK 1375 km. Ir būtų visai dar išgyvenama, jei bent keliai būtų tokios kokybės, kaip iki Piterio... Kaip paaiškės vėliau, Lietuvos žvyrkelis yra labai geros kokybės greitkelis, palyginus su Rusijos šiaurės asfaltuotais keliais.
Na, dar trumpai. 150 km kamštis iš Piterio įveiktas per 4 valandas... Tai reikia pamatyti - kai stovi dviejų juostų kelyje (cia tipo automagistralė), o viduriu t.y žalia juosta iš kairės ir kelkraščiu iš dešinės vyksta nerealaus greičio judejimas... Шr rusams tai visiškai normalu. Тes bauda už lenkimą per dvigubą ištisinę yra 1700 rublių, o lėkimas kelkraščiu tik 300...
Po kelių valandų važiavimo pasiekėme Karelijos sieną... Na, čia bent jau gamta pagražėjo... Tiesa, keliai dar pablogėjo... o LADA Sputnik, Samara, Kalina ir visokio kitokio bieso ŽIGULIAI dar pagreitėjo, Nes Karelijoj milicijos iš viso nėra. Taigi spausk kiek traukia iki pirmos parduotuvės „AVTOZAPČASTI“ persirinkti pakabą! Atrodo juokinga, bet taip jau yra... Kas pigu, to rusas nesaugo ir netaupo.
Trumpas kelių valandėlių nusmigimas prie pakelės kavinės ir išaušus rytui vėl už vairo.... Vienas kitas šimtas kilometrų jau visai nebe atstumas. Staiga Tolikas parodo posūkį ir mes iš pagridinio kelio sukame į mišką. Privažiuojame gamtos draustinį „KIVAČ“. Tik nusileidus nuo kalniuko supratome, kad važiuoti vertėjo... Visi numinti kilometrai jau pradėjo duoti savo vaisius...
Norit tikėkit, norit ne .... Bet šiuo kriokliu į viršų iššokusios viena paskui kita 3-4 kg lašišos visiškai panaikino nuovargį ir paskatino kaip įmanoma greičiau numinti likusius kilometrus. Gaila, kad ženklai čia griežtai draudė bet kokia žvejybą.
Tiesa, bevaikščiojant po parką ir apžiūrinėjant vietinė floros įpatumus mūsų laukė maloni staigmena...
Pasirodo, nuo parko įkūrimo 1931 m. čia gyvena mūsų tautietis... Gaila, jo nesutikom – kažkur blūdijo po miškus. Bet vėliavą ir namą tikrai matėm.
Taigi, atgal į automobilius ir paskutinis kelionės etapas apie 400 km iki galutinio taško - Kirovsko.
Ar daug kas gali pasigirti matęs kilometrų žymėjimo stulpelį su tokiu skaičium.. :)
Dar po keliasdešimt km kirtome poliarinį ratą. Monumentas ne ypatingo grožio, bet prisiminimui foto reikejo.
Į pavakarę pasiekiame Kirovska. Lietuva lieka lygiai už 2278 km.
Miestas tikrai ne iš gražiųjų bet ne to mes čia važiavom. Dar keletas nuotraukėlių Jums susipažinti su miestu... O mes jau labai nekantriai laukėme, kol pajudėsime link upės. Upės, kurioje gaudysim žuvį.
Kas dar labai įdomu, kad per dieną oras ir dangus pasikeičia taip radikaliai, kad sunku ir patikėti. Tai viskas dėl klimato, kalnų ir žinoma pagrindinės priežasties ten – Šiaurė.
Ir ką pamiršau paminėti... Nakties ten dabar (t.y liepą) nėra... Ji prasidės lapkritį ir truks iki sausio. :)
Gamtos išdaigos atrodė taip.
Rytas...10 val.
Pietūs... 14 val.
Vakaras... 20 val.
Naktis... 00.30 min.
O ryte mes pradėjome ruoštis į kelionę upe ir mūsų žvejybinius malonumus.
Apie tai II dalyje artimiausiu metu.
eixo