Nacionaliniai žvejybos ypatumai arba trumpiau MIŠKE SU RUSAIS. Ką gi, tęsiu toliau. Išaušus rytui visi lietuvių ekipažo nariai skubiai prausiamės, rengiamės aprangą, paruoštą išskirtinai žvejybai ir laukiame. Toliko namie jau kaip ir nėra, vadinasi organizuoja transportą ir surinkinėja viską, ko galėtų prireikti ne vienai dienai miške, upėje, ežere ar ten, kur mus nuneš nelaboji.

Nupasakoti vietinių ekspedicijos narių žvilgsnius ir tai, ką jie pagalvojo apie mus, kai pamatė, kad nusipirkom geriamo vandens – aš, mielieji, nesugebėsiu. Ir kaip supratom vėliau, nereikėjo – geri tiesiog tai, kuo plauki... Nu, ir dar alų... Nu, ir dar... biškutį, bet tik stovykloj ir tik prie žuvienės.

Susipažinkite ekspedicija:
Anatolijus Sergejevičius „Tolikas“ - vedlys ir idėjinis vadas. Žmogus, generuojantis idėjas tokiu pat greičiu, kokiu įsivaizduoja, kad jas įmanoma įvykdyti... Nenurimsta, kol to neįvykdo. Ką jis veikia Kirovske, aš atvirai pasakius ir nelabai tiksliai supratau – vienu žodžiu – Viską. Jį visi pažįsta, gerbia ir pasitiki ir labai daug kas vykdo tai, ką jis pasako.
Vasilijus Ivanovičius „Vasia“ – Rusijos ukrainietis, fantastiškai linksmas ir draugiškas žmogus. Vietinio futbolo klubo, Rusijos šiaurės lygos čempiono ir taurės laimėtojo, „APATIT“ direktorius (save vadina menedžeriu). Vienas iš tų, kuris vykdo viską, ką sugalvoja įvykdyti Tolikas. Kodėl, neįsivaizduoju.
Andrejus Sergejevičius „Sergejič“ - daug apie jį pasakyti negaliu išskyrus tai, kad jis Murmansko srities teisėjas ir jo pasakojimai vakarais apie kriminalinius ir visokius kitokius vietinių rusų pasirodymus, susijusius su teisėsauga linksmindavo iki apsidarymo į batus...
Na ir mes: Rimga – turistas iš prigimties, važiavo be meškerių ir per visa žvejybos laiką laikė spiningą tik vieną kartą 2 minutes, pasiskolinęs foto padarymui – už tai irkluotojas profesionalas. Arnas - žvejys žvejojantis viską ir aš, karpininkas, kraštuose, kur karpius mato tik televizijoje. PUIKUMĖLIS!!!

Maršrutas: upė KICA
Transportas: UAZ, NIVA, NIROK, UFIMKA 21... visos transporto priemonės imtinai naudojamos tiek sausumos tiek vandens transportui... :)
Tai va, pajudėjome Rusijos mastais ganėtinai greitai, 21 valandą vakare (priminsiu, kad pasiruošę buvom jau apie 8 ryto.)

Skaičiavimai paprasti: šeši žmonės ekspedicijoj, keturi automobiliai, ir dar vienas pagalbinis pilietis, kuris tiesiog padėjo nuvažiuoti. Tuoj viska paaiškinsiu.
Pajudėjom. Valandėlė pakankamai geru keliu ir privažiavome mišką, kur Tolikas labai ramiai pasakė „O dabar atsisveikinsim su 4, 3, ir dažniausiai 2 bėgiu...“ Aš labai greitai supratau, ką tai reiškė...

Pagaliau pasiekėme išplaukimo vietą. Ir kol mūsų rusų draugai nuvarė automobilius 20 km žemyn upe iki atplaukimo vietos ir paslėpė jas miškų tankymėse ir pagalbininkas vėl juos parvežė atgal iki mūsų, mes rengėmės išplaukimui, o aš jums papasakosiu trumpai apie tai, ką gaudysim.
Va čia tikriausiai nuvilsiu daug ką, kas skaitė iki šiol. Taigi, gaudyti lašišas (Severnaja SIOMGA – pati tauriausia vietinių vandenų žuvis), mes jau pavėlavom visu mėnesiu, todėl beliko tai, kas galėjo užkibti Kicoje. Upėje, kur nėra nei vienos neplėšrios žuvies. Pagrinde lydekos, ešeriai, kiršliai, upėtakiai, kuprės (jei dar nespėjo grįžti iš upių į plačiuosius vandenis) bei lašišų atmaina (aš tai vadinčiau lašišiniu upėtakiu, o rusai jas vadina kumža). Apie tai, kaip mums sekėsi – toliau.

Taigi, sulaukėme Rusijos desanto... Kibiras arbatos, lengvi užkandžiai ir į valtis... Laikrodžiai rodė 5 val. Dar smegenys veikė, tad supratau, kad jau rytas...


Pati upė ir aplink supanti visiškai laukinė gamta tikrai įspūdinga. Ji tai srauni – jog būdavo visai nejauku ir veiksmas supanašėdavo į rimtą raftingą, tai lėta ir norėdamas pajudėti turėdavai gerokai padirbėti irklais. Čia žiūrėk ruožas gylio iki 3-4 m, tai vėl subine tarkuoji akmenuotą dugną. Ir tai vis keičiasi ir keičiasi... Būdavo vietų, kur du Nyrokai neprasilenktų, o už 100 m jau išplatėjus vos ne iki Nemuno pločio...
Jau pirmieji metimai parodė, kad žuvies yra ir jinai maitinasi. Tačiau ne man :( Iš ryto geriau sekėsi kolegai. Taip ir gavosi, kad mūsų ekipažas (aš ir Arnas), gaudėme pagrinde paeiliui: jis iki pietų, o po pietų pradėdavo kibti man. Pirmoji lydekaitė (ir vienintelė, kuri buvo paleista – nes mūsų nieks tuo metu nematė), savo gabaritais greičiau pralinksmino. Bet tai tik pradžia... Viltys buvo į ateitį, nes aiškiai matėsi, kad ji neseniai buvo griebta didesnės.


Vis dažnesni smūgiai pasikarodavo pas mano ekipažo draugą ir vis labiau be rezultato pas mane. Kaitaliojau guminukus, vobleriukus ir t.t. – nieko... Pridėkit dar 20 val. be miego, beveik 3 paras kelionės... Jau buvo pradėjęs jamc nervas...
Pirmas sustojimas per pietus. Rezultatai ne įspūdingi. Arnas porą neblogų ešerių, o aš sausas... Rusai porą lydekaičių per tris žvejus. Poilsis: kibiras arbatos su sausainiais ir... į valtis.
Ir tada aš pagaliau atradau JĄ. 3 Nr. sukrė su 2 lapeliais (visiškai švari sidabrinė su raudonu kabliu). Būtent ant jos pajutau tą lauktą smūgį. Po kelių minučių kovos 3-3,5 kg lydeka valtyje. Na, o tada pramušė. Lydeka sekė ešerį, ešerys – lydeką. Dydžiai neįspūdingi, tačiau tikrai linksma...
Dar keturios valandėlės plaukimo ir priplaukėme pirmąją stovyklą. Pagaliau pamiegosim! Kaip paskaičiavom – be miego jau buvo praleista 39 val. Tolikas tai pakomentavo paprastai: „Miegot reikia žiemą – kai tamsu.“

Tokiose stovyklavietėse galite rasti druskos, keptuvių, puodų, vinių, jei pasiseks, netgi konservų... Ir šiaip įvairaus gėrio, kurio jums gali prireikti.
Taigi, 3 val. miego. Pabudimas, du po penkiasdešimt, bliūdas žuvienės ir bandymas dar nusmigti. Mes, lietuvaičiai, pasirinkom miegą lauke, o rusai sulindo į palapinę.
Patikėkit manim, nors mano kolegos ten miegojo gerai, aš tuo pasigirti negaliu. Kiekvienas krebžt pažadindavo mintimis, kad tuoj tuoj kažkas ims tave valgyti. Tačiau visgi nuovargis nugalėjo... Nu žinot kaip, anekdote: Seneli, o tau nebuvo baisu naktimis fronte budėti... oi buvo anūkėli...oi buvo ... bet tik kol užmigdavau...

Rytas. Po keptą ešerį ir vėl žemyn upe.

Deja, pas rusus taip jau yra - žuvį jie ten jama praktiškai visą. Kiekvieno sustojimo metu ji yra surenkama iš žvejų, išvaloma ir pasūdoma specialiuose brezentiniuose maišuose... Viska kaupia, veža ir šaldo. Nes niekada negali žinoti žmogus, kada vėl važiuosi. Taip jau ten... Jei žvejoja, tai savaitę, Jei grybauja, tai 2-3 paras… Ką čia dar norėjau … ai, kibiras arbatos.. ir vėl į valtis...
Į vakarą pasiekiame antrąją stovyklavietę.
Kadangi lynojo, kilo mintis, kaip bus su nakvyne ir eilinė Toliko „fiks“ idėja pritrenkė galutinai... Kaip Jums skamba frazė: „Užsiklosime valtimis“... Taip ir įsivaizdavau - pasikloji kilimėlį į balą (nes visur jau buvo šlapia) ir užsikloji išleista gumine valtimi! Greitoji ten niekada nepavažiuotų...

Taigi 3 lietuvaičiai stebėtinai talpiai sulindome į viena UAZ‘iką.....ir nusnūdom ... Iš ryto sužinojome, kad miegojom tik mes. Pasirodo, Sergejičius nusprendė naktį išvažiuot namo, nes buvo neatidėliotinų darbų. Ir kadangi jam tai sekėsi prastai (nepamirškit, kad palijo), tai kiti mūsų kolegos vis važinėjo naktį jį ištraukt iš balos arba užkurt. Galų gale lyg iškapstė, bet kaip sužinojome grįžę – ne galutinai. Visgi jis sugebėjo dar užstrigti kažkokioj balytėj (iki Nivos langų) ir teko žmogeliui pėdinti iki kaimo „za traktorom“ tik 8-9 km... Aišku, neatidėliotini darbai nuplaukė, bet niekas dėl to nepergyveno. Net ir jis pats. Ten, Rusijoj, jie apskritai niekur neskuba ir dėl nieko nepergyvena.

Tęsinys dar bus ...