Olegas Kvicinija
Rusija

Tarp žvejų tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, tiek Rusijoje, vyrauja nuomonė, kad atšalus vandeniui karpiai ir karosai tampa visiškai neaktyvūs, nustoja maitinti ir pasitraukia į gilesnes ežerų vietas ir jose įsirausia į dumblą. Todėl šių žuvų žūklė lapkričio mėnesį tampa visiškai nerezultatyvi arba iš viso tuščia. Kaip taisyklė, taip galvojantys žvejai mėgėjai jau rugsėjo pabaigoje sudeda savo meškeres į spintas ir pradeda laukti pavasario.
Tačiau yra ir tokių žvejų, kurie mano, jog smarkiai šalant vandeniui, ypač spalio pabaigoje ir lapkritį karpiai, ypač gyvenantys upėse, prieš vandeniui užsitraukiant ledu, dar iš paskutiniųjų stengiasi prikimšti savo pilvus prieš žiemą.

Mane dažnai pasiekia gandai, kad Maskvos ir kitose upėse, kur gyvena karpiai, paromis ir net savaitėmis laukio to paskutiniojo karpių „žoro“, kurio metu pavyksta pagauti net trofėjinių svorių žuvų.

Kadangi ir aš esu karpių žūklę, prisiklausęs tokių pasakojimų iš labiau patyrusių kolegų ir aš išvykau pagaudyti lapkričio karpių.

Vietą savo eksperimentinei žūklei pasirinkau labai dėkingą – seni karpiniai tvenkiniai. Jau čia tai tikrai pavyks arba patvirtinti, arba paneigti mitus apie karpių kibimą šaltame vandenyje.

Žinau, kad čia karpių yra. Todėl belieka į bagažinę susukrauti meškeres, jaukus ir priedus bei nuvykus į žūklavietę pradėti savo eksprerimentą.

Ant kranto atvažiavau ryte, tačiau ne anksti. Tegul pasitraukia naktinis šaltukas. Iš termoso įsipilu arbatos ir kurį laiką stebiu seną, sulaukėjusį ir neprižiūrėtą tvenkinį. Pasirenku vietą žūklei ir pradedu ruošti jaukus. Kol jaukas išbrinks, turėsiu valandėlę susiruošti meškerėms.

Šiandieninei žūklei pasirinkau labai paprastą jauko receptą be jokių stiprių aromatų ir priedų. Bazei naudosiu 2,5 kg sauso „Sensas 3000 Club Noir“ jauko. Tai paprastas, nevaržybinis ir, svarbiausia, nebrangus juodos spalvos jaukas, skirtas žūklei būtent šaltame vandenyje. Maišydamas jauką jį šiek tiek kvėpinu taip pat Sensas firmos sliekų kvapo aromiksu. Šiuo metų laiku karpiai noriai maitinasi baltymingu gyvulinės kilmės maistu: sliekais, musės ar uodo trūklio lervomis. Kai kam gal pasirodys keista, tačiau pabaigai į jauko kibirą šliūkšteliu ir kukurūzų kvapo aromikso. Juk kukurūzas karpiui – delikatesas bet kuriuo metų laiku. Ir paskutinis, tačiau labai svarbus priedas – pusė kilogramo smulkintų sliekų ir nedidelė skardinė marinuotų kukurūzų.

Pašaro dalys gavosi stambios – ir biraus jauko nepersijojau, o kur dar sliekai bei kukurūzai. Iš pirmo žvilgsnio darau neteisingai, nes galiu greit permaitinti neaktyvius karpius, tačiau tebūnie tai eksperimento dalis.

Kol jaukas brinksta, ruošiu dugninę. Žūklei naudosiu 3 metrų ilgio Mikado Black Draft pickerį. Pagrindinis valas – 0,2 mm, o pavadėlis – 0,14 mm. Didelių karpių čia nėra, todėl valus galiu ir nusiploninti. Kabliuką pasirenku irgi nedidelį – 14 numerio.

 

Pradžia – 4 didelės šėryklos su jauku keliauja į žūklės tašką. O žūklei pakeičiu šėryklą į mažesnę, 5 gramus sveriančią. Nesiruošiu šerti žuvies – tiesiog palaikysiu pastovų nedidelį jauko kiekį ant dugno. Kadangi vadovaujuosi taisykle „Kuo šeri, tuo ir gaudyk“, ant kablio šiandien mausiu kukurūzą arba slieką. Pirmas „į trasą“ keliauja sliekas.

Pirmo kibimo ilgai laukti netenka: pickerio viršūnė efektyviai demonstravo žuvies susidomėjimą masalu aname gale valo, tačiau jos pakirsti nepavyksta. Greičiausiai, tai buvo koks nors neūžauga karpiukas ar karosiukas. O gal naktinis sliekas – per stambus masalas? Uždedu vieną kukurūziuką ir vėl užmetu. Kibimo sulaukiau šėryklai tik pasiekus dugną. Čia gylis nedidelis, apie du metrus, todėl gali būti, kad žuvis masalą pačiupo dar skęstantį. Maloniai išsilenkia dugninės viršūnėlė ir prasideda kova. Tačiau žuvis nedidelė – apsukrus karosas. Keista, tačiau nors vanduo ir šaltas, žuvis priešinosi kaip vasarą.

Vėl dedu kukurūzą ant kablio ir svarstau apie purškiamus kvapus. Gal iškvėpinti tą kukurūzą? Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad šie purškiami dipai šiandien nedavė jokio didesnio efekto. Tačiau ir nebaidė žuvies.

Taigi. Eilinis metimas ir iš karto kibimas. Šį kartą užkimba 350 gramų sveriantis karpio ir karoso hibridas. Žuvis greit iš graibštelio keliauja į tinkliuką ir vėl užmetinėju. Ir vėl hibridas. Antras, trečias, ketvirtas... O karpių nėra...

Pradedu vėl jaukinti. Ir jaukinu „iš širdies“. Užsikabinęs 28 gramų šėryklą intensyviai mėtau jauką į – žvejybos tašką. Po jaukinimo kibimas iš viso dingsta. Galvoje sukasi dvi mintys: arba aš peršėriau neaktyvias žuvis arba galų gale į žūklavietę atėjo didesni egzemplioriai, todėl tie neūžaugos hibridai pasitraukė į šoną.

Staiga meškerės viršūnę smarkiai susilenkė! Kirtimas ir pagal svorį jaučiu, kad čia jis, ilgai lauktas karpis! Nėra didesnio malonumo, nei lengvu pickeriuku traukti karpį – ranka jaučiu visus žuvies smūgius. Žuvis jau visai prie kranto, imu graibštą, įleidžiu jį į vandenį ir ivedu į jį žuvį.  YRA! Nedidelis, tačiau VISGI karpis!


Per kelias valandas pavyksta pagauti dar 4 karpiokus. Ir eksperimentas pavyko, ir puiki žūklė gavosi!



Trumpos tos rudeninės dienos. Jau temsta, metas baigti žūklę. Dar vienas puodukas arbatos ir nuotrauka atminčiai apie savo pavykusį bandymą.


www.salmoru.com