Evil

Dažniausiai karpininkas

2011-12-28

Esu vienas iš tų nelaimėlių, kurie per šv. Kalėdas „norėjo šventę švęst“, todėl neištaikiau galimybės užlipti ant pirmojo ir paskutiniojo šių metų ledo. Todėl iš kart po Kalėdų puoliau dairytis galimybės bent trumpam kur nors ištrūkti pažvejot. Kilo minčių ir neužšalusios karpinės balos ieškot, ir į Asveją stintų iš valties bandyt. Tačiau antradienį paskambinęs Adziukas trenkė kozirį ant stalo: „Važiuojam į Smiltynę stintų!” Planas paprastas: antradienį susiruošiam, o trečiadienį anksti ryte pajudame iš Vilniaus. Žvejosime iki paskutinio kelto ir naktį vėl grįšime į Vilnių.

Imu ruoštis. Apsižiūriu savo stintinį arsenalą – per dvi žiemas, kai išdaviau Kuršių marių stintas ir susidėjau su ežerinėm stintelėm, kažkur prapuolė visos didesnės fosforinės avižėlės ir blizgutės. Teks pirktis naujas. Apvažiuoju 6 Vilniaus parduotuves – visur fosforinių didelių lapelio formos avižėlių badas. Vitrinose vien mažytės…  Laiku paskambinęs Adziukas nutraukia mano kelionę į 7-ąją žūklė parduotuvę. Klaipėdoje prieš žūklę užsuksime į parduotuvę, kur dirba Žvejukas. Jis ko gero geriausiai žino, kas kur ant ko kimba pamario krašte, todėl ir teisingų avižėlių turės.

Antra paieška – kuoja arba karšis porcijoms. Pasirodo, čia aš irgi atsilikęs nuo šiandieninio asortimento. Prieš kelis metus, kai ant Kuršių marių ledo ar Smiltynės “betonkės” būdavau dažnas svečias, žinojau, kad nei šviežios kuojos, nei karšio prekybos centruose nenusipirksi. Karpio porcijoms nenaudoju, dėl per storos skūros, kurią durdamas atšipini kabliuką, o nuimdamas tą patį kabliuką nulenki arba sulaužai.

Todėl ir dabar puolu blaškytis po Vilniaus turgus. Žuvies nerandu. Tiksliau, nerandu žuvies prekeivių. Kadangi visa Lietuva per Kūčias valgė žuvį, prekybininkai turbūt dabar sėdi namuose ir skaičiuoja uždirbtus pinigus. Visgi viename turgelyje randu kelis nupiepusius karosus. Ir tik užėjęs į šalia esančią Norfą pamatau, kad šaldytuvuose pilna kuojų! Pasirodo kuojų šiais laikais galima rasti vos ne kiekviename Vilniaus prekybos centre. Bet tiek to, bandysiu gaudyti ant karoso mėsytės.

Ankstyvas trečiadienio rytas. Meškerės supakuotos, sumuštiniai sutepti, termosai užplikyti, žieminis kostiumas iš spintos ištrauktas. Apšvietimu žadėjo pasirūpinti Adziukas – jo garsiosios ksenono lempos turi užtekti visiems keturiems mūsų ekipažo nariams.

Atvažiavę į Klaipėdą iš karto sukame pas Žvejuką į parduotuvę. Jis mums parenka pačias pačiausias avižėles: ne per didžiausias kabliukas, šiek tiek lenkta skardelė, padengta plonu dažų bei fosforo sluoksniu (o gal lipduku). To mažo sluoksnio fosforo užtenka per akis – avižėlės tamsoje švyti kaip lemputės. Manęs neguodžia tik viena mintis – nekenčiu sistemėlių ruoštis žūklėje. Geriau namie iš vakaro ramiai susirišti, nei ant kranto karštligiškai mazgyti. Na, kaip bus, taip bus.

Persikeliame 11 valandos keltu. Jau prieplaukoje matome nemažai žvejų. Stengiamės įžiūrėti bent vieną, traukiantį stintą. Prisipažinsiu, visą kelią važiavau su pesimistinėm mintimis, kad bus kaip visada: „Kibo vakar ir kibs rytoj“. Bet va, tai vienas tai kitas žvejas kerta ir kelia iš vandens stintas. Suuuuper, jei kiti pagauna, pagausim ir mes!

Tačiau susiduriame su didesne problema – jau nėra laisvų ir „perspektyvių“ vietų... Visos geriausios vietos „po žibintais“, „prie duobės“, „delfinariumo balkone“ jau nusėstos žvejų. Gražiausia, reikėjo atvažiuoti su pirmu rytiniu keltu. Sustojame prie delfinariumo balkono. Ten žvejoja keli Adziuko bičiuliai, tačiau tarp jų jau irgi keturiese neįsisprausime. Sutinkame du vyrukus, kurie „balkone“ atžvejojo visą naktį. Rezultatas gražus – abu turi artipilnius kibirus. Nežinau, kaip jie per tokią vėtrą iškentėjo. O dabar, vėjas nurimęs, saulutė kartas nuo karto išlenda iš už debesų. Naktiniai vyrukai praneša, kad po valandėlės važiuos namo ir geriausia vietelė „balkone“ atsilaisvins. Džiugi naujiena – traukiame meškeres, kitą mantą ir pradedame ruoštis. Stebime krantinės žvejus – stinta kimba labai silpnai, vienas kitas žvejas kartas nuo karto mosteli meškere traukdamas žuvytę.

Skubiai susirišu vieną meškerę. Kadangi nemėgstu ilgų „girliandų“, ant meškerės rišu tik 5 avižėles kas 40 centimetrų. Kadangi naktiniai žvejai dar bando užpildyti kibirus, o žvejot norisi, susirandu šonelį, kur galiu meškerę užmesti ne statmenai srovei, kaip daro visi, o pasroviui. Sviedžiu kuo toliau ir meškerė pastatau vertikaliai – nenoriu trukdyti anksčiau atvažiavusiems žvejams. Pirmi trys kibimai – 6 stintos. Mano mažo kibiriuko dugnas jau beveik uždengtas! Stintos kimba ne itin intensyviai, tačiau ir nuobodžiaut netenka. Vienintelė bėda – kai meškerė užmesta labai toli, sunku tą žuvelę pakirsti – daug tuščių kibimų. Problemą sprendžiu paprastai – imu feeder‘į į rankas ir stebiu viršūnėlę. Kai meškerė rankose, gerokai greičiau sureaguoju į kibimą ir beveik visi kibimai rezultatyvūs. Net ir kapeikinės plekšnytės, kurių čia gyvas velnias, nespėja įryti masalo, ir ištraukus galima sėkmingai jas paleisti atgal.

Kitiems mūsų ekipažo nariams irgi kimba. Naktinių žvejų atlaisvintoje vietoje jie jau ir stintų prigaudė, ir ksenoninį prožektorių pastatė naktinei žūklei. Reguliariai prie mūsų stoja mašinos. Iš vienų išlipa žiopliai pažiūrėt į žvejus. Iš kitų – į neviltį puolę žvejai, kurie nusivėlino ir jau niekur neberanda laisvos vietos.

Nuo 11 iki 15 val. pagavau gal 40 stintų. Skaičius neįspūdingas, tačiau per daug nuobodžiauti netenka. Juolab kad pusę žūklės laiko užėmė stintos traukimas iš 50 metrų distancijos. Net nuobodu pasidarė: suki suki, suki suki ir tik sprindinę žuvelytę ištrauki... Tiesą pasakius, toli metant kibo didesnės stintos. Pagauvau gal tik porą vadinamųjų didstinčių, tačiau mažų irgi nebuvo. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad sutemus stintų kalibras sumažėjo nuo „stambesnės“ iki „standartinės“ ir „mažesnės“.

Sutemus prisijungiu prie mūsų ekipažo, kur į vandenį jau nukreiptas baltas ksenono spindulys. Tada prasideda intensyvus kibimas. Kimba nuolatos ir prie pat krantinės – nereikia net toli mest. Ir labai gerai, nes sėdime petys petin, todėl jei mėtytumėm tolyn, būtinai supainiotumėm valus.

Per kelias valandas pagavęs dar 60 žuvyčių ir pasiekęs garbingą 100 stintų skaičių traukiu meškerę lauk ir sėdu užkandžiauti. Jei jau taip šauniai kimba, tai dar spėsiu iki vidurnakčio atsigaudyti. Deja, klydau. Kol užkandžiavau ir plepėjau telefonu, kibimas dingo. Viena kita stintelė sukrutindavo balkone sėdinčių žvejų meškerių viršūnes. Ir dar blogiau – pakilo srovė iš marių. Vienos uncijos svarelį teko pakeisti į dviejų, vėliau – į trijų uncijų.

Pradedame nuobodžiauti ir krapštyti nosis. Jau ir aš meškerės nebelaikau rankoje – atremiu į kėdę. Pradedame rinktis daiktus – bandysime keisti planą ir spėti į priešpaskutinį 23:30 keltą. Į mūsų vietą jau kuriasi kiti žvejai – naktį čia žvejos Biržų ekipažas.

Grįždami atgal reziumuojame žūklę ir išdėstome pastebėjimus:
- keturiese per 8 valandas žūklės pagavome apie 500 stintų;
- vienodai kibo ir ant kuojos, ir ant karoso ar stintos porcijos ar aukšlės gabaliuko;
- porcijas reikia keisti ne rečiau kaip kas pusvalandį, nesvarbu ar kibimas yra, ar ne;
- stinta vaikščiojo visama gylyje, todėl sistemėlė turi būti ilga – nesvarbu, ar daug kabliukų, ar jų mažiau, tačiau su didesniais tarpais;
- avižėlės turi kuo labiau švytėti, būti lengvos ir plokščios, kad sklęstų srovėje.