Emilis Muliuolis Klubas "Ant bangos"

Sakoma, kad džiaugsmo laukimas – irgi džiaugsmas. Todėl galite „primesti“, koks laimingas ir linksmutis buvau, kai paskutinį kartą žvejojęs dar sausio mėnesį, paskui savaitę atostogavęs su žmona, dar savaitę prasirgęs, tik vasario 16-osios proga galėjau užlipti ant ledo. Per tas porą gerų savaičių užšalo visi įmanomi Lietuvos vandens telkiniai. Mano draugas ir kolega Saulius mano dideliam pavydui prilupo neįtikėtiną kiekį neįtikėtinų karšių, o aš džiaugsmingai laukiau, kada gi pats galėsiu džiaugtis pirmuoju geru kibimu šį poledinės žūklės sezoną.

Vis dėl to ta diena pagaliau atėjo. Ir, tiesą sakant, ne diena, o visas puikus ilgasis savaitgalis. Ne paslaptis, kad mes, žvejai, dažniausiai abi didžiąsias valstybines šventes pažymime ant ledo. Ar tai geriau nei minėjimas, politikų kalbos ir nemokamas koncertas miesto aikštėje? Manau, kad svarbiausia žinoti, už ką ir kam turime dėkoti, už tai, kas esame dabar ir kuo kiekvienas galime būti.

Paskutinės dienos prieš ilgai lauktą žvejybą visada ypatingos. Nesvarbu koks būtų tikslas: stintos, ešeriai, kuojos ar bet kokia kita žuvis. Net jei turi iš seniau prisirišęs dešimt „sistemėlių“, visada prireikia susirišti dar vieną. Nors avižėlės jau netelpa į esamas dėžutes, vis tiek reikia nusipirkti dar nematytą, ypatingai gerai šviečiančią stintinę avižą arba nors vieną naują visomis vaivorykštės spalvomis nuterliotą šedevrą ešeriui. Nes laukti žvejybos smagu. Smagu jai ruoštis, ką nors nusipirkti ir tiesiog nuolat apie ją galvoti.

Nežinau kaip jūs, bičiuliai, bet aš prieš labai laukiamą žvejybą net sunkiai užmiegu. Naktį vis prasibundu. Galų gale ryte atsikeliu su jausmu, kad visai nemiegojau, o tik galvojau kas ir kaip bus netrukus. O netrukus sutartu laiku, dar prieš šeštą valandą ryto, prisistato draugai, ir mes jau pakeliui į Ventės ragą. Iš ten „buranas“ nuveža Preilos link, kur jau sėdi tūkstantis žvejų iš visos Lietuvos. Keletas kartu važiavusiųjų žvejų išlipa prie visų, o mes prašome pamėtėti kiek toliau nuo visų, Nidos link. Turime atsižymėję taškelį, kur paskutinius kartus visada pamalonindavo vėgėlė. Taip atsiduriame už gero pusantro kilometro nuo pagrindinės masės ir galime džiaugtis ramybe, romantika ir tuo, kad į vieno šauksmą „Aaaalgi!“ neatsiliepia gera dešimtis „Algių“ aplinkui. Išsigręžiu tris eketes stintinėms meškerytėms ir dar kelias aplinkui – skrituliams.

Termometras atvažiuojant rodė -17°C, bet pamažu kylanti saulė pranašauja, kad diena bus smagi ir šalti tikrai neteks. Pirmoji stinta pasirodo netrukus. Po jos – dar viena. Ir dar, ir dar. Dar spėju įsileisti antrą meškerytę, bet trečioji eketė, jaučiu, kad taip ir liks tuščia.

Po pirmojo šimto stintų atsitokėju, apsidairau aplinkui ir suprantu, kodėl nei vienas iš mano kompanijos nė nepaklausė, kaip kimba. Kas suklupęs ant kelių, kas palinkęs nuo dėžės – visi be išimties darbuojasi. Rankos kyla į viršų, pora mostų, ir stinta lekia į kibirą arba į krūvą. Smagumėlis. Šniokščia, „tsakant“.

Geras kibimas – puikus metas išbandyti kažką naujo. Suvynioju savo senąją stintinę meškerytę ir padedu į šalį (apskritai apie stintų žūklę ir tai, kaip pagauti daugiau, rašiau pernai, bet šiemet tai visai neturi prasmės, nes stintos mariose daug, ir kimba ji beprotiškai). Išsitraukiu prieš žvejybą įsigytą naująjį Fenwick UL spiningėlį ir dar vieną, kurį pernai padirbo auksarankis kolega Gintautas Stančikas. Abiejų esmė jų liaunume. Sargelis jiems nereikalingas. Prie vieno pririšu sistemėlę su dvejomis avižėlėmis stintoms ir didesne – vėgėlei (apačioje). Ant kito kabinu didelę blizgę, kurią daužydamas į dugną tikiuosi priviliot margašonę, ir vos vieną stintinę avižėlę. Kartais vėgėlė sureaguoja į garsą, bet kibimas seka ant avižėlės su porcija. Eksperimentas prasideda ir tęsiasi iki pat dienos pabaigos. Žvejyba su tokiomis meškerytėmis neįtikėtinai maloni. Nuo menkiausio stintos prisilietimo mano liaunojo Fenwick‘o viršūnėlė lanksosi kaip pašėlus. Pakertu – yra. Susuku valą ant ritelės ir ištraukiu spurdančią stintą arba dvi. Smagu, kai nuo nedidelės žuvytės meškerytė išlinksta kaip dešra. Atrodo, kad traukiu nežinia kokį žvėrį. Kartkartėmis padaužau su didžiąja blizge į dugną, tačiau aktyvus stintų kibimas neleidžia to daryti pakankamai dažnai.

Žuvies ant ledo daugėja. Įsidienoja. Vasario vidurio saulė jau šildo, ir tenka atsisegti striukę. Žvejyba meškerytėmis su ritėmis labai smagi, todėl norisi turėti po sėdyne ką nors patogiau nei žieminė dėžė: ką nors panašaus į karpinį krėslą ir dar stovus, kad nereiktų lankstytis. Sėdėtum sau kaip ponas ir pasimėgaudamas trauktum agurkais kvepiančią žuvį...

Ties šitomis eretiškomis mintimis kibimas nurimsta. Kaip ranka nuimtas. Galvoje šmėsteli: „ar tik ne vėgėlė atėjo?“. Matau, meškerytė signalizuoja apie kibimą. Kertu ir jaučiu kiek rimtesnį svorį aname gale. Trumpa kova, tačiau jėgos nelygios. Vėgėlytė iš vadinamųjų „kaklaraiščių“ kategorijos. Po trumpos kaip akimirka fotomodelio karjeros ji keliauja atgal į gimtąją stichiją, o mes su bičiuliais gauname puikų pretekstą papietauti.

Laikrodis rodo pusę dviejų, tad pasijuntam gerokai išalkę. Šviežiai rūkyti lašinukai, svogūnas, duona, arbata, lašelis karčiosios ir netgi sultinys su pyragėliais. Niekada ir niekur panašus meniu nebus toks skanus, kaip vidurį marių ant ledo, kai saulės blyksnis nugairina veidą, o draugo žodis prasibrauna iki pat sielos gelmių (nu neišeina kaip V. Armaliui, nors tu ką).

Pasimėgavę draugija ir maistu grįžtame prie savo meškeryčių. Iš vienos pusės atsklinda nerišlus šūksnis, ir matau, kad draugo meškerė išlinkus tikrai ne nuo stintos. Skubu į pagalbą, tačiau jis, patyręs žvejys, susitvarko puikiai. Panašu, kad kol mes pietavome, vėgėlė susidomėjo užkibusia stinta. Gražuolė. Iš akies tikrai daugiau nei du kilogramai. Mūsų taškas ir vėl nenuvylė. Tiesa, ant skritulių iki vakaro neturėjome nei kibimo, nors grynai moksliniais tikslais buvome ir sliekų kuokštą, ir stintą subjaurotą, ir tradicinę gyvą pakabinę. Tik dar vienas margas „monstriukas“ nuplėšė vieno iš mūsiškių stintinę sistemą.
Agurkais kvepiančios žuvys kimba taip pat gerai, kaip ir iki pietų. Vakarėja, ir nuovargis pradeda daryti savo. Kam pavargsta keliai, kam – nugara, ir vos ne visi kartu sušunkame: „gal jau gana?“.

Skambutis į Ventę, transportas atvažiuoja operatyviai, ir žvejyba baigiasi. Kol grįžtame į Klaipėdą, užsnaudžiu ir sapnuoju žuvis, kurių dar nepagavau...
Penktadienis buvo darbo ir poilsio diena. Po dvylika valandų trukusios žvejybos reikėjo atsipūsti, o suplanuoti reikalai, kaip sakoma, turėjo būti sutvarkyti. Aš pailsėjau, anie susitvarkė, o žvejyba šeštadieniui pati susiplanavo. Atsitiktinai susitikau su pažįstamu žvejuku Ignu, mintys ir darbai sutapo, ir šeštadienį mes jau pakeliui į Miniją.

Ignas žino vietas ir kaip. Aš irgi žinau kaip. Taigi planui sugauti ešerių avižėlėmis lemta išsipildyti. Pasistatome mašiną ir einame ant upės. Naktį papustė, tačiau mūsų sielos brolių vakarykštės veiklos ant ledo pasekmės matosi. Ten sugręžiota daugiau, ten – mažiau. Vakar arba užvakar žvejota, bet šiandien mes vieni.

Upę tyrinėjame metodiškai. Gręžiame po tris eketes vienoje vietoje, kelios minutės vienoje, kitoje. Nesulaukiame kibimo ir judame toliau. Pora tokių bandymų, ir prie upės vingio prieiname gerokai sugręžiotą ir ištryptą plotą. Nereikia būti pranašu, kad suprastum, ką tai reiškia. Bičiulis, kaip patvirtindamas sako, kad būtent čia yra priešduobis, o ešeriai Minijoje mėgsta tokias vietas. Vėl gręžiame po tris eketes, ir jau antroje Ignas traukia gražų ešerį. Pagaliau ledai pralaužti. Aš keičiu eketę, virpinu avižą su dar didesniu įnirtingumu. Kibimas, pakertu, yra. Ištraukiu – plakis. Džiaugiuosi pirmąja žuvimi, o bičiulis lupa jau trečią ešerį. Jis žvejoja su kūginiu sargeliu ir tigrine aviža. Aš – auksiniu tradiciniu lašu ir kiek kietesnio „lavsano“ sargu. Niekaip negaliu įtikėti, kad be kūginio sargelio negalima rodytis prie upės, kad ešeriai iš manęs juoksis už pilvų susiėmę. Gręžiu dar tris eketes, leidžiu avižėlę žemyn ir tik suradęs dugną sulaukiu kibimo. Pirmasis šiemet ešerys, kurį jau galima vadinti ešeriu, iš lėto kyla į viršų. Iš tos pačios eketės sugaunu dar du dryžuotuosius. Visi delniniai, imami. Kibimas nelabai aktyvus, ir toliau ne kiekviena eketė padovanoja laimikį. Dažniausiai susidomi vienas arba du, ir tenka judėti prie kitos. Arčiau kranto auksinę avižą palieku Neptūnui. Šakos. Užsirišu naują tokios pat formos, tik apmusijusio sidabro spalvos. Ignas siūlo užkabinti porą „pinkų“. Atsisakau ir kabinu porą storesnių Berkley dirbtinių uodo trūklio lervų. Dar trys natūralios, ir visas kąsnis atrodo ypač patraukliai. Ešeriai įvertina mano kūrybą. Pagaunu dar kelis. Bičiulis kiek nusileidžia upe žemyn už duobės. Jau pirmoje eketėje užkimba kažkas, ko nepavyksta ištraukti. Antroje į silkes tinkantis lydekiokas. O trečioje pagaliau tikras kuprius. Iš akies keturi šimtai gramų. Gręžiu eketes kiek žemiau už jo, ir man taip pat nusišypso laimė. Kibimas, pakertu ir jaučiu, kad ešerys iš rimtesniųjų kategorijos. Nieko nėra maloniau, nei plonu valu traukti rimtą priešininką. Jėgos lygios, ir turi būti ypatingai atsargus, kad laimikis atsidurtų ant ledo. Šį kartą mano viršus. Leidžiu avižą žemyn: gal turi giminaitį ar draugą. Vėl kibimas, pakertu, ir... avižos nėra. Gaila.

Dėžutė su tinkamomis avižomis likusi namie. Turiu porą tigrinių, bet nekyla ranka: eksperimentas turi būti atliktas iki galo. Bičiulis paskolina aukso spalvos didoką lašą. Aviža kiek per didelė mano sargeliui, bet kenčiu.

Nusprendžiame paėjėti upe dar žemiau, iki kito vingio. Juolab, kad pirmoje vietoje darosi ankšta: plotas, kur laikosi ešeriai gana ribotas, o atėjo dar keli žvejai. Daugiau triukšmo, ir kibimas nurimo.

Kelios minutės, ir mes vėl naujoje vietoje. Ištryptas ir suvarpytas ledas išduoda, kad čia irgi nebloga vieta. Aš gręžiu eketes arčiau kairiojo kranto, Ignas – vidurio link. Randu dėžutėje dar vieną avižą, kuri galėtų tikti srovei, t. y. dydis pakankamas, kad jausčiau dugną. Varinis ištęstas lašas. Rišu. Vienas dirbtinis trūklys, keli natūralūs, ir ešeriukai sureaguoja. Arčiau kranto užkimba visai nedideli. Juos amnestuoju ir ieškau tos vietos, kur baigiasi priekrantės šlaitas ir prasideda vaga. Dar kelios eketės, keli padoresni dryžiai, ir pagaliau randu šios dienos auksinę eketę. Iš jos vieną paskui kitą išvelėju 5 „imamus“ ir dar kelis paleistinus ešerius. Vienas visai padorus – kokių trijų šimtų gramų. Vėliau kibimas silpsta. Ignas sugeba išvilkti gero kilogramo lydeką, kuri elegantiškai užkibus nenukando valo. Galvojo, bus geras kuprius. Kiek nusivylęs bičiulis paleidžia dantytąją atgal. Dar kiek pažvejojame, tačiau žuvies aktyvumas artėja prie nulio. Nusprendžiame, kad pakaks. Palyginame sugautą žuvį. Ir dydžiai, ir kiekis panašus. Eksperimentas baigtas, išvados aiškios.

Dėžė gerokai pasunkėjusi nuo laimikio. Bežvejodami visai nemažai nutolome nuo mašinos. Išgręžtos eketės ir įveikti kilometrai pavirsta į malonų nuovargį.
Pakeliui namo vėl užmiegu ir sapnuoju žuvis, kurių dar nepagavau...