Emilis Muliuolis Klubas "Ant bangos"

Yra!

Turiu!

Sėdi!

Akimirka, kai smegenys suvokia kibimą, rankos pakerta, ir kiekviena kūno ląstele jauti, kad yra. Kad turi. Kad sėdi.

Dėl jos kažkada tapome žvejais. Dėl jos žvejojame dabar. Dėl jos žūklės prekių parduotuvėje dažnai sau leidžiame daugiau, nei žmona prekybos centre. Dėl jos keliamės anksti. Dėl jos kitą naktį visai neužmiegame. Dėl jos kartais važiuojame toli toli...

...toli toli laivas supasi ant Atlanto bangų. Trečia nakties. Trumpas pusvalandis tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Didelis guminukas keliauja gelmėn. Pajaučiu dugną. Keli ritės pasukimai. Jautrus meškerikotis signalizuoja, kad kažkas susidomėjo mano masalu. Staiga seka smūgis. Automatiškai kertu. YRA!

Aš jau seniai pamiršęs visą nuovargį. Nebeprisimenu daugiau nei 2000 km nepatogiam autubuse. Kažkur pranykęs kankinantis kojų, kurių buvo neįmanoma ištiesti, maudulys. Užsimiršta visa, daugiau nei pusantros paros trukusi kelionė. Liko tik čia ir dabar. Atlanto vandenynas šalia Andoy salos, keliasdešimt metrų vandens po kateriu, ir kažkur gilumoje spurdanti didelė žuvis.

Važiuodamas į Andoy saloje įsikurūsią "Andoy fiske camp" turėjau keletą tikslų. Norvegijoje teko pabuvoti jau porą kartų, abu kartus toje pačioje vietoje, Mefjorde, Senjos saloje. Abu kartus traukiau dideles atlantines menkes (skrey), tad šį kartą norėjosi išbandyti ir atrasti kažką naujo. Iki šiol nebuvo tekę susigrumti su uotu, laukiamiausiu žvejų laimikiu iš visų šiaurės vandenyse plaukiojančių žuvų. Todėl pavasario pradžioje sulaukę Sauliaus, lietuvio, kuris įrengė naują stovyklą žvejams Andoy saloje, kvietimo paviešėti pas jį, nedvejojome. Būtent šios salos pakrančių sekliuose vandenyse yra viena iš gausesnių uotų populiacijų visoje Norvegijos šiaurėje.

Dar prieš atvykstant, Saulius pasakojo, kad pas jį uotai kimba nuo pat sezono pradžios. Visos iki mūsų buvusios grupės pagaudavo bent po keletą šių žuvų. Uotų mastais ne pačių didžiausių, nuo dešimties iki dvidešimties kilogramų, tačiau net ir tokios žuvys yra kur kas rimtesni priešininkai nei tokio paties ir didesnio svorio menkės. Nors tikrasis uotų žvejybos sezonas prasidės tik vasarą, kiekvienas iš mūsų vylėmės, kad šį kartą sugausime savo pirmuosius.

Į kelionę vykome devyniese. Laimis su Ovidijum, operatorius Alvydas, kolega iš naujos Kaliningrado laidos žvejams Sergėjus su pora bičiulių, ir Darius su Sauliumi iš Kotas žūklės reikmenų parduotuvės Vilniuje. Beveik visi jau buvę Norvegojoje, ištraukę ne po vieną gigantišką menkę, tačiau visiems trūko dar vieno įrašo žūklės dienoraščiuose.

Šį kartą skyrėme ypatingą dėmesį įrankių komplektacijai. Kadangi Norvegijoje lankomės nebe pirmus metus, pamažu susiformavo supratimas, kokių meškerių ir ričių, iš tikrųjų, norėtųsi. Juolab, kad vėl važiavome kartu su Darium, kuris ne tik vadovauja vienai iš didžiausių Lietuvos žūklės reikmenų parduotuvių, bet ir organizuoja keliones į Norvegiją, bei pats žvejoja Atlante keletą kartų per metus. Kadangi planavome žvejoti vienoje valtyje, tad kartu pasirinkome keletą įrankių komplektų pabandymui.

Dėl meškerykočių ilgai nedvejojome. Vieni iš geriausių gilios jūros kategorijoje yra Kinetic Edge Dynamic Boat kotai. Mūsų rankose ir autobuse atsidūrė pusantros dalies, 2,25m ilgio, iki 50 Lbs galios spiningai, pagaminti iš japoniško "Toray" anglies pluošto, "apauti" net vienuolika žiedų sustiprintomis kojelėmis. Didelę galios atsargą turintys ir kartu labai jautrūs įrankiai suradę daugybę gerbėjų tarp Europos žvejų. Apie juos labai palankiai atsiliepia ir kitas Darius, jau kelis metus valdantis žvejų bazę Sorojos saloj. Nežinau kaip Jums, bičiuliai, bet renkantis įrankį, tokio praktiko, kuris pusę metų praleidžia realioje žvejyboje nuomonė man buvo labai svarbi.

Su ritėmis eksperimentavome labiau. Šiemet Penn išleido naują seriją jūrinių multiplikatorių Squall Lever Drag. Tai ritės su svirtiniu stabdžiu, palengvintu grafitiniu korpusu, tačiau pakankamai galingos žvejybai gilioje jūroje. Aš pasirinkau 30 dydžio agregatą su 6,1:1 perdavimo santykiu. Ritė sveria tik 520g, todėl turėjo ypatingai derėti prie mano naujo, lengvo ir jautraus spiningo. Prieš tai porą kartų atžvejojęs su Penn Senator klasikiniu multiplikatoriumi, norėjau greitesnės ritės. Kai reikia masalą iš gelmės parsitraukti be žuvies didesnis greitis tik į naudą, o pumpuojant traukti laimikį ritės galios, mano nuomone, turėjo užtekti.

Dariaus rankose atsidūrė visiškai nauja Accurate Extreme Boss X500 dviejų greičių ritė ( 3,0:1 ir 6,0:1). Palyginti nedidelis multiplikatorius, tačiau korpusas pagamintas iš vientiso metalinio lydinio. Labai galingas, kai reikia traukti didelę žuvį ir pakankamai greitas, kai reikia skubiai susivynioti masalą iš gelmės. Puikios techninės savybės ir išvaizda, neleidžianti suabejoti, kad ši ritė yra geriausias įmanomas pasirinkimas žūklei Norvegijoje. Užsakęs keletą šių agregatų į parduotuvę, Darius norėjo ir tiesiog privalėjo vieną iš jų išbandyti pats.

Ant abiejų ričių susivyniojome Berkley Fireline Tracer Braid valą. Aštuonių gijų 0,30mm storio "pintukas", mūsų nuomone, turėjo būti pats tas šiai išvykai. Daug žvejų paskutiniu metu renkasi vis plonesnį valą, nes toks yra daug mažiau įtakojamas dreifo ir leidžia pajusti menkiausius žuvies prisilietimus prie masalo.

Atsargai (maža kas) paėmėme vieną kiek didesnį "Squall Drag'a"– 40-tuką, kuris yra galingesnis už maniškį ir valą vynioja šiek tiek lėčiau – 5,1:1. Darius dar įsidėjo savo senąjį Penn Senator'ių. Taip pat suradome vietos ir pernai puikiai tarnavusiems Abu Garcia Hellbender Innliner 50Lbs kotams. Kaip jau sakiau, maža kas.

Nauja vieta, dar nepagautos žuvys ir puikūs įrankių komplektai. Ko dar gali reikėti žvejui, kad atostogos būtų puikios? Be abejo, geros kompanijos, ir daug kibimų. Tiesa, vos nepamiršau dar vieno dalyko. Šioje kelionėje davėm sau žodį gaudyti tik praėjusiais metais sukurtais Kinetic guminiais masalais, skirtais selektyviai didelių norvegiškų menkių ir uotų žūklei: dirbtiniais ešeriais, plekšnėmis ir vėgėlėmis. Nors, su klouno spalvinimo vėgėle jau buvau pagavęs keletą menkių, šį kartą labai norėjosi "atidaryti" ir kitus masalus.

Daug tikslų, daug norų, puiki nuotaika, tačiau kelionė visgi neapsiėjo be papildomų nuotykių. Kažkur Suomijos viduryje sustoję atsikvėpti ir pramankštinti kojas prie ežero nusprendėme dar ir išsimaudyti. Jau du mėnesius grūdinu savo jauną organizmą kas rytą persiliedamas šaltu vandeniu, tad ramia sąžine įlindau į ką tik iš ledų išsivadavusią skandinavišką balą. Nors Lietuvoje maudymosi sezoną atidariau jau balandžio 15-tąją, ir paskui kas savaitę teko pasinerti į skirtingus vandens telkinius, visgi užsienietiškas pasirodė ne toks svetingas. Jau po valandos autobuse pajutau, kad kažkas negerai su gerkle, tada pradėjo krėsti šaltis, o į galą kelionės, jau laužė visus kaulus, sąnarius ir maudė raumenis. Andoy salą pasiekiau visiškai sugniuždytas. Apie žvejybą, plaukimą į šaltus Atlanto vandenis nesinorėjo net pagalvoti.

Kaip jau ne kartą pasitaikė, pirmoji diena tik atvykus buvo labai tinkama žūklei, o paskui orų prognozės žadėjo porą audringų parų. Tad, porą valandų atsikvėpę tiesiog privalėjome išeiti į jūrą. Nors visas kūnas priešinosi, labai norėjosi pagauti keletą žuvų, pajusti pirmuosius kibimus. Tad prisifarširavęs įvairiausių preparatų, kurių tik surado bičiuliai savo vaistinėlėse, išplaukiau kartu su Dariumi į Atlantą. Galvojome pabūsime porą valandų, pagausime keletą menkių, o rimtai žvejoti eisime tada, kai nurims audros, kitą dieną.

Pirmųjų kibimų laukti ilgai neteko. Nors "pilkerius", "makaronus", "pipirus" ir kitas sistemėles palikome Lietuvoje ir žvejojome tik "gumomis" , menkės į jas sureagavo tiesiog žaibiškai. Jau pirmasis dreifas Dariui ant šviesaus spalvinimo plekšnės padovanojo gal penkiolikos kilogramų galiūnę. Man ant vėgėlės kabinėjosi mažesnės. Žodžiu, gana greitai supratome, kad Andoy apylinkėse su menkėmis viskas gerai, jos kimba, ir jų kaip ir kitur Norvegijoj yra daug. Vieną įsidėjome vakarienei, ir bangavimui pasiekus rizikingą lygį nusprendėme baigti žvejybą. Juolab, kad ir vaistų veikimas ėjo į pabaigą. Krantą pasiekiau beveik be sąmonės. Galų gale lipdamas iš valties dar kažkur užkliuvau ir suplėšiau kostiumą. Kai nesiseka, tai iki galo.

Kitas dvi dienas praleidau lovoje, nuolat į save pumpuodamas tailenolius, antigripinus, vitaminą C, purkšdamas kažką į skaudančią gerklę. Išgėriau milijoną puodelių arbatos, suvalgiau tris citrinas ir litrą medaus, kurį buvome paėmę visai kelionei. Didelis ačiū bičiuliams, kurie manimi rūpinosi ir per dvi nepilnas paras pastatė antgal ant kojų. Dar dabar prisimenu, kaip gulėdamas lovoje buvau prakeikęs visą kelionę, šaltį ir sniegą, pasiilgęs namų, žmonos ir lietuviškos šilumos. Ir kaip iš kart atsigavo kūnas ir mintys, po to, kai pagerėjo savijauta, kai galėjau tvirtas ir sveikas plaukti į žvejybą.

Kol aš vadavausi iš ligos gniaužtų, bičiuliai ištaikę keletą valandų geresnio oro buvo porą kartų išplaukę. Ovidijui, pirmajam iš mūsų kompanijos pavyko pagauti pirmąjį uotą. Turbūt nė nereikia sakyti, kad žuvis susidomėjo vienu iš Kinetic dirbtinių masalų. Teisingame kelyje esame, galvojome, ir visi tikėjomės tuoj tuoj "atsidaryti".

Vis dėl to pirmojo uoto reikėjo kiek palaukti. Po dviejų audringų parų oras išsitaisė visiškai. Sulaukėme kone visiško štiliaus, tad nusprendėme pirmiausia plaukti raudonųjų ešerių. Kadangi jie žvejojami ypatingai giliai, tad reikalingas kuo mažesnis dreifas, ir savaime suprantama, kaip įmanoma ramesnis oras. Belaukdami "plaukiamos" dienos, turėjome laiko pastudijuoti jūrlapius ir išsirinkome keletą potencialių vietų pabandymui šalia stovyklavietės. Nors šeimininkas rekomendavo keletą jau atrastų taškų, kaip ir visiems žvejams norėjosi patiems surasti kažką naujo.

Paiešką pradėjome nuo povandenio kalno, kuris iš dviejų šimtų metrų gelmės kyla į šimtą dvidešimt. Iš pažiūros potenciali vieta, tačiau ten sėkmės nesulaukėme. Kabinėjosi nedidelės saidos, vėgėlės, o raudonų gražuolių nebuvo. Todėl nusprendėme traukti į stovyklavietės šeimininko Sauliaus rekomenduotą regioną, kuriame buvome pasižymėję keletą įdomių šlaitų. Ten pagaliau sulaukėme pirmųjų kibimų, ir pradėjome pamažu traukti jūros ešerius. Nežinau ar suprasite, bičiuliai, šitos žvejybos malonumą. Jos tikslas, pagauti maždaug kilogramo pusantro svorio žuvis. Kuo giliau žvejojama, tuo ešeriai didesni. Jie labai gražūs ir dar labiau skanūs. Visgi kaip priešininkas yra visiškai niekinis, ypač kai trauki iš pusantro dviejų ar dar daugiau šimtų metrų gylio. Panašiai, kaip stintos mariose iš po ledo. Tačiau žūklė taip užkabina, kad negali sustot. Dreifas po dreifo, bėga valandos, ir nejučia pastebim, kad prabėgo jau vos ne pusė paros. Kita vertus, pilnos beveik dvi dėžės žuvies. Todėl žūklę nusprendžiame baigti.

Ešeriams žvejoti buvau paėmęs geriausią Kinetic gaminį skirtą žvejybai jūroje. Kinetic Edge 3776 Boat meškerykotį. Šiek tiek lengvesnis nei skirtas uotams, iki 30 lbs galios spiningas. Puiki išvaizda, minimalus svoris, Fuji rankenos tvirtinimas ir Fuji Sic DF-type žiedeliai. Nerealaus jautrumo įrankis. Žvejojau ir kaip sakoma, "gaudžiau kaifą". Kai išleidęs daugiau nei du šimtus metrų valo su puse kilogramo svoriu apačioje, ant viršūnės matai žuvies kibimą panašiai kaip ant mikromasalinio spiningo, tai daro įspūdį. Nekalbu jau apie tai, kad traukdamas žuvį gali lengvai atskirti kas kyla į viršų: vėgėlė, saida ar taip trokštamas ešerys.

Šioje kelionėje pirmą kartą teko žvejoti ir su elektrine rite (ačiū Giedriau, iš manęs saidos file). Kas sako, kad tai nesąmonė, tikriausiai nėra bandęs žvejoti su ja. Kai prisimenu pernykštę ešerių žvejybą su Penn Senator'iumi, ir palyginu su paskutine, kai naudojau elektrinį aparatą, galiu pasakyti, kad skirtumas minimum , kaip nesakysiu ko ir gero sekso. Su paprasta rite trys tušti dreifai, suvynioji masalą, ir jautiesi taip nuvargęs, kad nieko nesinori. Su šiuolaikiniu išradimu, žvejyba teikia malonumą, ir gali sau smagiai žvejoti valandų valandas ir ieškoti ešerių tokiame gylyje, kokiame tik užsigeidi. Mano įsitikinimu, be jos Norvegijoje nėra kas veikti, jei žvejoji bet ką giliau nei šimto metrų gylyje.

Supratę, kad su ešeriais Andoy apylinkėse viskas gerai, visą likusį kelionės laiką nusprendėme skirti tikslinei uotų paieškai. Juolab, kad ir to laiko nebuvo likę tiek daug. Oras vėl pradėjo krėsti šposus, tad kitas išplaukimas nusimatė naktį. Iki to laiko išsistudijavome jūrlapius, pasižymėjome potencialias teritorijas GPS'uose, ir gerai pasipuošėm guminukus, apkarstydami juos papildomais trišakiais, kad žuviai užsikirsti būtų kuo daugiau šansų.

Į pirmąją uotų žūklę susiruošėm keturies: aš, Darius, Sergejus ir operatorius Alvydas. Nusprendėme patikrinti teritoriją, kurioje nemažas lygaus ir smėlėto dugno plotas 30-40 m po vandeniu. Maždaug tame regione Ovidijus suviliojo savo pirmąjį, o kol mes gaudėme ešerius, pagavo dar porą uotų. Labai potenciali vieta ir, kaip mums atrodė, tinkami masalai turėjo sudėlioti taškus ant i.

Visgi uotas ne menkė, ir taip lengvai mums nepasidavė. Tiesa bičiuliai, kitoje valtyje pirmąjį įkirto jau pirmuoju dreifu. Sauliui užkibo, kaip vėliau paaiškėjo šios išvykos didžiausias – dvidešimties kilogramų galiūnas. Net porą kartų paprašęs nemažai valo, vis dėl to, galų gale buvo įkeltas į valtį. Susiviliojo klasikine mėlynos spalvos su baltu pilvu ir raudona uodega Giant Jig Head 380 g guma.

Turbūt nė nereikia sakyti, kad toliau žvejojome su dvigubu įnirtingumu. Aš pakeičiau ne tokį ryškų ešerį, į mėlyną su balta papilve ir raudona uodega. Sergėjus toliau žvejojo su juoda nugara ir šviese papilve Giant Jig Head 380 g guma, o Darius užsikabino melsvą vėgėlės imitaciją. Dar keletas dreifų, ir vienu iš daugelio užplaukimų Sergejus sulaukia kibimo. Pamažu pumpuoja, meškerė sulinkus, veide maišosi įtampa ir džiaugsmas. Darius stato savo meškerę į stovą, ir pasiruošęs su kabliu laukia, kas pasirodys vandens paviršiuje. Staiga, matome, kad jo meškerė irgi lankstosi it epušė vėjo purtoma. Kerta – yra. Apačioje spurda kažkas rimto. Bičiuliai dviese tempia po žuvį, o aš irgi jaučiu, kad kažkas ragauja mano ešerį. Nejaugi trečias uotas, toje pačioje vietoje. Nesitiki, juolab, kad Sergejaus valas persimetęs per manąjį. Tiesiog vynioju masalą ir skubu draugams į pagalbą. Išsitraukus paaiškėja, kad ešerys be uodegos. Kagi, tenka nuryti apmaudą, kad nepakirtau, ir laukti ką ištrauks Darius su Sergėjumi. Staiga Dariaus valas atsipalaiduoja. Pora keiksmažodžių, ir belieka laukti kol pamatysime, kas užkibo Sergejui. Vandens paviršiuje pasirodo uotas. Keliam jį į valtį. Apie dešimt kilogramų iš akies. Pirmasis bičiulio uotas gyvenime. Smagu už jį, ir dar labiau norisi sugauti saviškį.

Visgi tas išplaukimas daugiau laimės neatneša. Vėl kyla vėjas, ir mes pamažu sukame kranto link. Sauliaus valtyje du uotai, kolegos iš Kaliningrado taip pat buvo pasikirtę kažką rimto. Krante visi pilni įspūdžių, sveriam žuvis, ir skubam namo pailsėti. Prognozės rodo, kad už kelių valandų vėl bus galima plaukti. Jau nebeaišku, kada naktis, o kada diena. Visi praradę laiko nuojautą. Galioja vienintelis matas – galima išplaukti arba ne.

Šiek tiek numingame, "papuošiame" dar po keletą gumų ir vėl plaukiame į vandenyną. Jeigu gerai atsimenu, išplaukėme apie dvyliktą nakties. Saulė buvo dar virš horizonto. Vėjas rimo. Kol nesi buvęs niekur panašiom sąlygom, negali suprasti to jausmo. Giliai kvėpavau jodu pritvinkusio oro, ir jaučiau senelio Atlanto jėgą savyje. Atrodė, kad viskas vyksta kažkur šalia, ne su manim ir ne tada.

Į realybę grąžino pirmasis uoto kibimas. Labai panašus į tą, kai gaudydamas ešerius suvalgomu guminuku jauti, kaip žuvis ragauja masalą. Beveik nebuvo dreifo, tad nusprendžiau užsikabinti plekšnės imitaciją. Tik nuleidęs pajaučiu, kad kažkas susidomėjo mano guminuku. Jautrus meškerykotis signalizuoja, kad kažkas kramsnoja masalą. Neišlaikęs įtampos kertu. Tuščia. Paskubėjau. Išsitraukęs guminuką matau dantų žymes toje vietoje, kur nėra papildomų trišakių. Dariaus vėgėlę taip pat kažkas paragauja, bet irgi nepasikerta.

Sutrumpindamas pasakojima parašysiu, kad po to sulaukiau dar keturių kibimų. Guminuko apačia buvo visiškai suvarpyta. Kelis kartus persegiau papildomus kablius, bet niekaip negalėjau pakirsti. Turiu pasakyti, kad jau buvau gerokai susinervinęs. Ir tada užkibo jis. Tas pats, apie kurį rašiau pradžioje.

Atrodė toks pats kibimas kaip ir kiti, tik pavyko sulaukti daug konkretesnio smūgio. Pakirtau, ir po pirmųjų judesių supratau, kad ne menkė. Su niekuo nesulyginamas jausmas, kai žuvis iš multiplikatoriaus paprašo valo, ir matai kaip jis vyniojasi lauk. Pamažu pumpavau žuvį į viršų. Pamatęs valtį jis vėl išvyniojo kelis metrus valo, tačiau suvaldyti jį pavyko gan greitai, ir žuvis pasirodė paviršiuje. Darius įkelia jį į valty, o iš mano jau atkimusios gerklės pasigirsta pergalės šūksnis. Pirmasis uotas gyvenime. Iš akies matosi, kad bus kokių dvylikos kilogramų. Pavyko užkirsti jį pagrindiniu plekšnės kabliu, tad žuvis neturėjo jokių šansų.

Dar viena svajonė išsipildė. Ir tuoj pat atsirado dar viena.

Darius taip pat sulaukia dar kelių kibimų. Žuvys ragauja skirtingus masalus, tačiau niekaip negalime pakirsti. Kitoje valtyje žvejojantys bičiuliai jau turi kas po vieną, kas po du. Lyderiauja Ovidijus, jau suviliojęs net penkias puikias žuvis.

Su Dariumi nusprendžiame patikrinti kiek giliau esantį "stalą". Maždaug kilometro ilgio ir pločio lygaus dugno plotas, pamažu gilėja nuo keturiasdešimties metrų į penkiasdešimt ir vėliau seka šlaitas į aštuoniasdešimt. Tik pradedam dreifuoti, galingi smūgiai, ir jaučiu kad plekšne vėl kažkas susidomėjo. Traukiu didelę žuvį, tačiau valo neprašo. Menkė. Graži. Plekšnė taip giliai gerklėje, kad net nesimato. Nuleidžiu masalą žemyn. Smūgis. Dar viena, labai panaši. Guminukas vėl giliai giliai. Šalutinis produktas gaudant uotus, tačiau vis tiek malonus.

Net nepastebime, kaip saulė spėjo nusileisti ir vėl pakilti virš horizonto. Ryte vėl kyla vėjas ir didėja dreifas. Nusprendžiu pakeisti masalą, ir kabinu vėgėlės imitaciją. Labai natūraliai atrodančią, su oranžiniu pilveliu, iš vakaro papuoštą papildomais kabliais. Masalu iš karto pradeda domėtis menkės, tiesa jau mažesnės. Nuovargis daro savo, ir užkibus dar vienai žuviai jau net nebesinori jos vynioti į viršų. Visgi tenka, ir meškerę įstatęs tarp kojų atsainiai suku ritę nepumpuodamas. Maksimalios apkrovos maniškiam Squall Drag'ui, bet kur kareivį išbandysi, jeigu ne mūšyje. Traukiu kažką, kaip eilinę menkę iki tol, kol žuvis, matyt, pamato valtį. Gerai kad speju pagauti meškerę, ir atleisti stabdį. Toks mielas akims vaizdas vėl kartojasi. Valas sukasi iš ritės, o mano Edge'as lankstosi kaip pašėlęs. Dar vienas uotas.

Operatrorius jungia kamerą, Darius ima harpūną, ir laukiame paviršiuje pasirodančios žuvies. Didesnis už pirmąjį. Gražuolis. Trumpa kova prie valties ir uotas pasirodo valtyje. Antrasis per vieną žvejybą.

Viskas. Man gana. Dar viena diena (o tiksliau naktis), kuri, banaliai sakant, ne tik kad neįsiskaičiuos į gyvenimo trukmę, bet dar, jaučiu, ir pridės kokią savaitėlę papildomai.
Sukam į krantą. Kitą dieną suplanuota kelionė namo. Reikia pasiruošti šiek tiek žuvies namiškiams lauktuvių, susitvarkyti ir atsipūsti.

Nepasakosiu, kad atsikėlę išplaukėm ir paskutinę naktį prieš išvyką. Nebūtume žvejai. Kas pagavo savo pirmuosius uotus (Darius su Alvydu), o kas tiesiog ištraukė dar dėžutę skaniausių ešerių lauktuvėms (aš, Saulius ir Sergėjus). Atlantas turi nepaprastą trauką. Kai ten esi, norisi dar, ir dar, ir dar. Kad ir kaip būtum pavargęs, šiek tiek pailsi, ir vėl pirmyn. Ten, kur žinai, kad laukia didžiausios žuvys tavo gyvenime.

Dar viena kelionė galų gale baigėsi. Dabar kai renku šiuos žodžius, jau esame pakeliui namo, kažkur netoli Rygos. Šį kartą Suomijoj nesimaudžiau. Todėl dabar galiu sau ramiai rašyti, ir prisiminti, kas buvo gerai.

O gerai buvo viskas. Dešimt balų rašau visiems išvykoje naudotiems įrankiams. Jeigu norite tikrų dalykų, su kuriais galima pajusti neišdildomą malonumą, rekomenduoju Kinetic Edge meškerykočius. Labai jautrūs kotai, ir tikrai žinau, kad pakeltų iš dugno dar didesnius monstrus. Galios atsargoje jautėsi pakankamai, o tas nerealus jausmas, kai iš pažiūros tokiu kuolu jauti, kaip uotas pamažu čepsi tavo guminuką yra su niekuo nepalyginamas.

Valai nenutrūko, ritės taip pat atlaikė, tad gražiai sudėtos į dėžutes važiuoja namo. Jeigu užsuksite pas Darių į parduotuvę, galėsite jas patys pasukinėti ir įvertinti. Taip pat pakratyti ir meškerykočius, kuriais gaudėme. Dėžėse sudėti ir visi sėkmingieji guminukai, kurie suviliojo Andoy pakrančių uotus. Paprašykit Dariaus, ir jis tikrai parodys mano sugraužtąją plekšnę, ir visiškai sukapotą savo vėgėlę. Tikiu, kad ir įspūdžiais pats pasidalins.

Dešimt balų su viršum seikėju ir "Andoy Fiske Camp'ui". Jo šeimininkas, Saulius, viskuo pasirūpinęs tiesiog idealiai. Nauja, tik šiemet įrengta stovyklavietė, dar galima sakyti, kvepia dažais. Penkiuose erdviuose apartamentuose, gali gyventi nuo šešių iki aštuonių žvejų. Patys išbandėme porą iš jų, ir likome labai patenkinti. Pakankamai vietos ir patogiai pailsėti po žvejybos, ir jai smagiai pasiruošti. Bazė turi visas tokioms stovyklavietėms privalomas patalpas – porą žuvies valyklų (vieną ant kranto, kitą gyvenamojoje patalpoje) ir šaldiklį žuviai. Taip pat yra šilta patalpa persirengti ir išsidžiovinti kostiumus ir avalynę. Pastatų ir patalpų ansamblį užbaigia medžiu kvepianti pirtelė. Po pusės paros Atlante pamažu atšali, tad pašildyti kaulus joje vienas malonumas.

Didžiausią įspūdį man paliko laivai. Iki šiol galvojau, kad už metalinius Norvegijoj dažniausiai sutinkamus katerius geriau nieko nėra. Tol, kol neplaukiau su Andoy Fiske Camp laivu pažymėtu aštuntuoju numeriu. Plastikinis, pagal specialų užsakymą pagamintas kateris, kuriame vairo konsolė įrengta šalia dešniojo borto. Tokiu būdu laivo viduje lieka maksimali erdvė žvejams . Lengvas, su devyniasdešimties arklių Suzuki motoru, tiesiog skroste skrodžia Atlanto bangas. Palyginus su metaliniais savo broliais, plaukiant per didelį bangavimą, jis daug minkštesnis ir patogesnis. Teko sūpuotis ant gana nemažų bangų, taip pat žvejybos metu keitėsi vėjas ir bangavimo pobūdis. Laivas man pasirodė stabilus ir saugus. Vienu žodžiu, labai patiko. Šiemet stovyklos flotilę sudaro šeši laivai, apginkluoti GPS imtuvais, echolototais ir galingais varikliais (60,80, 90 ir trys po 115 Ag) Vienas iš katerių pilnai parengtas lašišų velkiavimui. Kitais metais šeimininkas žadėjo užpildyti visą dešimties vietų prieplauką.

Aišku, viskas būtų nieko verta, jeigu ne puikūs laimikiai. Jau atsigaudę menkių, norėjome dar nepatirtų įspūdžių, ir jų gavome su kaupu. Beveik trisdešimt uotų nuo dešimties iki dvidešimties kilogramų per visą kompaniją (absoliutus rekordininkas Ovidijus pagavo dešimt), ir dar tuo metu, kai tikrasis jų žvejybos sezonas net neprasidėjęs. Sunku įsivaizduoti, kas bus birželį, liepą ir rugpjūtį. Saulius, kviečia atvykti rugsėjį. Sako, kad tokius, kuriuos su džiaugsmu traukėme dabar, paleidinėsime.
Panašu, kad neužilgo reiks leistis į dar vieną kelionę.

Ps. Bičiuliai sugalvojo gerą žaidimą, kuris labai laiku praskaidrina ilgą kelionę. Pravažiavus visą Suomiją, įvažiavus į Švediją, kai jau gerokai viskas užknisę, o visa kompanija jau seniai kietai sumigus, priekyje sėdi tik vairuotojas ir šturmanas. Lygumas pakeičia kalnuotos vietovės. Ant kiekvienos viršūnės pakelėje sutinkami vis kitokie gyventojai: kiškiai, elniai, briedžiai, lapės, kurtiniai. Galima iš pasirinktos sumos spėti, kurį iš minėtųjų gyvių sutiksi ant kitos viršūnės. Jei neatspėja nei vienas, suma dvigubinama. Galų gale atspėjęs, pasiima viską. Ir vėl iš pradžių.

Kai važiavome atgal, Saulius į Suomiją įvažiavo savo biudžetą papildęs penkiasdešimčia Sergėjaus eurų.

Foto: Sergej Grigorjev ir Laimonas Kapošis