Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Taip jau kartais nutinka, kad žmogus planuoja, o Dievas koreguoja. Planuose šiemet buvo numatyta bent viena išvyka, skirta tikslingai karšių žvejybai. Tačiau tai oras, tai varžybos ar kitos priežastys tam sutrukdydavo.

Šį kartą taip sutapo, kad geras mano draugas pasiūlė nuvažiuoti į man visai nežinomą vandens telkinį, kur pasak jo bus galima smagiai pažvejoti, o jei pasiseks, tai ir kokį vieną kitą bonusą sugauti. Alvydas (toks draugo vardas) iš tų žmonių, kurie žodžių vėjui nemėto ir jei pasakė, vadinasi belieka išlaukti palankių orų ir leistis į kelionę.

Šeštadienio rytą startuojame iš pakaunės tikslo link. Oras puikus, nuotaika irgi, o mes žodis po žodžio vis artėjame tikslo link. Netrunka prabėgti laikas ir mes jau vietoje. Prieš akis atsiveria vandens platybė ir labai gražus vandens telkinys.

Sąmoningai nefotografuoju tokių vietų, kurios leistų suprasti kur mes žvejojame, o kodėl tai darau skaitytojas supras vėliau ir manau labai nesupyks. Kartais maža paslaptis visam tam suteikia savotiško šarmo ir grožio.

Taigi, atvykę į vietą sustojame vienoje iš numatytų žūklaviečių, bet vėliau kiek patyrinėję vietą ir nusprendę, kad ji mum nelabai tinka, pervažiuojame kitur. Nusprendžiame, kad šį kartą karšius žvejosime ne seklumoje, bet didesniuose gyliuose.

Mums besiruošiant žvejybai pro šalį praplaukia vietinis čiabuvis – žvejys. Alvydas klausia kaip sekasi, o šis atšauna, kad prastai – unguriai su sterkais dar nekimba, lydekos nedidelės, o sugautas poros kilogramų šamukas buvo paleistas atgal paūgėti. Aš iš nuostabos išsprogdinu akis – kas čia per telkinys, kad kalba apie tokias žuvis pasisuko? Alvydas mandagiai paaiškina, kad šis vandens telkinys nuo seno akylai saugojamas gamtosaugininkų, kurie niekaip neleidžia čia užmerkti tinklų, o apie elektrikus ir kalbos negali būti. Be to, šis telkinys nuolatos žuvinamas. Dar kas įdomu, kad gyvenvietėje praktiškai nėra nei vieno rimčiau žvejojančio žvejo, o iki didesnio miestelio vos ne 50 kilometrų. Štai ir gaunasi, kad svečiam atvykti toli, o vietiniai gyventojai užsiėmę kitais reikalais. Mes dar paklausiame "čiabuvio" apie karšius, tačiau gauname atsakymą kurio tikrai nesitikėjau: karšių gaudyti neverta nes labai daug kaulų. O čia tai bent užlenkė, kad man net žandikaulis atvėpo.

Ruošiame jaukus ir vėliau palikę juos brinkti pradedame "skaityti" vandens telkinį. Imu 5-kę ir man rodo apie 3 – 3,5 m gylį. Oho, aš nustembu – neblogai. Su 7 – nių metrų botu jau norėdamas pasiekti dugną turiu sistemėlę darytis iki 4 – 4,5 metro gylio. O čia tai parandės, o čia tai gyliai! 9 m botas ramiai stovi, kol sistemėlė pasiekia 5-6 m gelmę. Na, na, pagalvoju aš – žiūrėsime kas bus toliau ir kuo čia viskas baigsis.

Žvejybą baigiame po pietų apie 15 val. Turiu pasakyti, kad buvo visko – ir išvažiavimų kurių sustabdyti nėjo ir vieną kitą ešerioką ar aukšlytę sugavome, bet pagrindinį laimikį sudarė 200-500 g karšiukai. Bonusų šį kartą nebuvo, bet padorių karšių papuolė ir ne po vieną ar du. Šį kartą eksperimentavau ir bandžiau "išrasti" dviratį. Maišiau prancūzišką jauką su belgišku. Kadangi tai buvo ne varžybos, o pramoginė žvejyba, tai šitą sau leisti galėjau.Tačiau apie tai dar truputį vėliau, o dabar einu sverti žuvies.

Mano draugui Alvydui sekėsi truputį geriau ir jo sugautas laimikis svėrė 6,5 kg. Žvejojo draugas su septynių, o vėliau su devynių metrų kotais. Sistemėlę sudarė 2,5 g plūdelė ir 14 numerio kabliukas. Jaukas - Sensas firmos, prisodrintas kvapais, pinkomis bei uodo trūklio lervomis.Visas laimikis buvo paleistas, nes kaip draugas užsiminė – šeimyna valgyti žuvį nelabai linkusi. Naudodamasis proga dar kartą noriu padėkoti Alvydui už tokią šauniai organizuotą žvejybą – išvyką ir patirtus įspūdžius.

Mano laimikis kiek kuklesnis ir svėrė apie 5,5 kg. Žvejojau su penkių metrų meškeryte ir sėkmingai gaudžiau kuojas, o vėliau paėmęs į rankas septyniukę pradėjau traukti karšiokus.Tik pavalgę pietus pastebėjome, kad didesnė žuvis yra atsitraukusi į tolimesnį nuotolį, todėl antrą žvejybos dalį pabaigėme mojuodami 9 metrų ilgio botais – teleskopiniais kotais. Mano sistemėlę sudarė 16-18 numerio kabliukai ir 5 g plūdelė. Gal tai ir nulėmė, kad rezultatas kiek kuklesnis, o gal per ilgai pradžioje užsižaidžiau su penkiuke. Belieka tik spėlioti, bet laimingas buvau iki ausų. Žvejyba pasisekė ir pranoko visus lūkesčius. Dalis žuvies keliavo atgal, o kita dalis namo pas šeimininkę į virtuvę

Baigdamas noriu pasakyti keletą žodžių apie eksperimento prasmę. Iš praktikos žinau, kad maišyti įvairių firmų jaukus į krūvą tikrai nėra idealus variantas, bet taip jau gavosi, kad be prancūziško Sensas jauko paėmiau ir belgiško. Labai knietėjo pažiūrėti kas iš to gausis. O gavosi štai toksai jauko kratinys:
1- Sensas 3000 Etang
2- Sensas 3000 Black Gardon
3- Sensas 3000 Gros Gardons
4- Sensas Betonitte
5- Van den eynde turbo
6- Kurmiarausis
7- Pinkos
8- Uodo trūklio lervos

Jokių kvapų (skystų ar sausų) šį kartą nenaudojau. Ir, atrodo, gailėtis netenka. Gal ne visada taip blogai viskas gaunasi, kaip pagalvoji. Kartais ir paeksperimentuoti tikrai verta. Tai tiek žinių iš šios savaitė išvykos.