Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Ruduo - tas metas kai skaičiuoja viščiukus arba kitaip šnekant - suveda visų metų balansą. Šiuo atveju aš ne firmos savininkas ir ne sovietinio kolūkio pirmininkas, todėl plačiau parašysiu apie rudeninę žvejybą Neryje, o ne metinę ataskaitą.

Jau rugsėjis ir varžybos praktiškai baigtos su maža išlyga - liko nuo vasaros atkeltos paskutinės varžybos, čempionatas Lietuvos Federacijos Taurei laimėti. Ir tas pats įvyks rugsėjo paskutinį savaitgalį Kėdainių rajone, Bublių tvenkinyje.

Todėl likusieji savaitgaliai mano ir šis taip pat ne išimtis buvo laisvas.

Apsirūpinęs masalais, jaukais ir ryte įsipylęs karštos kavos dar su tamsa pajudu upės link.

Rudenėja, švinta vėlai, oras jau vėsta todėl apsirengiu šilčiau ir skubu, nes branginu rytmečio laiką. Tai jau ne vasaros metas, kai valanda ankščiau ar vėliau nieko nesprendžia. Atvykęs prie upės skubu maišyti jauką, o kita akimi stebiu vandens paviršių. Ramu, jokio žuvytės pliaukštelėjimo. Įdomu, kaip seksis šiandien – ar pavyks ką sužvejoti po kelių savaičių pertraukos? Rankos automatiškai užčiuopia jauko drėgnumą, lipnumą ir siekia sietelio. Minutė kita ir jaukas persijotas, o aš jau beriu gyvulinius masalus į jauką. Tuo metu lauke lėtai švinta.

Drėgmė smelkiasi vidun ir lyg nusikaltėlis sėlina artyn mano šilto kūno, bet gera apranga, neperšlampantys rūbai atsiperka su kaupu nes po jais sausa ir maloniai šilta. Kol aš semiu vandenį, draugas netoliese statosi atsineštą platformą. Šiandien bus smaugiau, žvejosime dviese. Apie jaukus trim sakiniais ir vėliau, o dabar noriu tik pridurti, kad šį kartą vėl uodo trūklio lervas naudojome tik ant kabliuko, o į jaukus dėjome pinkutes bei truputį smulkių sliekučių. Labai įdomu, ar į mūsų pateiktą desertą reaguos karšiai, kuojos, žiobriai, kita žuvis? Bet nespėliokime, o žiūrėkime kas bus toliau.

O toliau buvo štai kas. Ėmė kibti ešeriukai ir aukšlės. Pats stebėjausi, kas čia nutiko. Tiesa, sugebėjau sužvejoti dar keletą kuojų, bet tai ir viskas ką sugavau iki to momento kol...

Tuo metu visai prašvito, išlindo saulutė, o kitam krante matėsi, kad šiandien mes jau ne vieni. Suskaičiavau gal penkis žvejus. Vadinasi kimba arba žvejai tiesiog tikisi ką sugauti, nes buvo paprasčiausiai išsiilgę žvejybos, todėl tokia gausa vienu metu jų ir atsirado prie upės. Nežinau, kaip jiems tas šiaurės vakarų vėjas, bet mums tai jis labai tinka, nes gaunasi puiki užuovėja, o ir plūdelės prilaikymas neblogas gaunasi. Darau metimą po metimo ir traukiu žuvį po žuvies, kurios dydis mane visai netenkina.

Žinoma aukšlės gerai ir skanu, bet kada žinai, jog kažkur šalia plaukioja bonusai tai, kaip čia pasakius... Pala, kur aš baigiau? Aaaaaa - viskas ką sugavau iki to momento kol... neįmečiau pirmųjų jauko rutulių, nes buvau suplanavęs žuvytę kiek apgauti. Sakau, pabandysiu laimę be šėrimo, tačiau veltui niekas nieko neduoda, todėl buvau priverstas šerti. Na, o su pirmais jauko gniužulais ir reikalai su kibimu pasitaisė. Šį kartą vieną iš komponentų žvejyboje naudojau juodos spalvos biskvitą kuris, darau prielaidą, kad suveikė.

Naudojau įprastinį „Sensas“ firmos kuojinį jauką iš 3000 serijos. Šis jaukas taip šauniai papildė mano įprastinę klasikinę jauko sudėtį, kad aš likau juo labai patenkintas. Visada žvejodamas ar upėje, ar ežere, stengiuosi naudoti mažiausiai kelių komponentų jaukus, kurių vieni skatintų žuvies apetitą, virškinimą, keltų alkį, kiti trauktų į jaukinimo vietą ar viliotų savo kvapu. Visai tai darau su dvejopa nauda – žvejoju savo malonumui žuvį ir stebiu, kaip veikia viena ar kita jaukų sudėtis. Vienu šūviu du zuikiai – gana perspektyvus reikalas.

Niekam ne paslaptis, kad laimėtų vienų ar kitų varžybų metu ne visada sportininkai būna apdovanojami dovanų čekiais (kas yra priimtiniausia), bet kartais gauna tegul ir brangių, bet ne visada reikalingų priedų – dovanų kaip antai meškerykočiai, timpos, atkabikliai, dėžės, ritės ar jaukai, kuriais varžybų metu jie nežvejoja.

Taip jau būna, kad ką tokiu atveju veikti su tokiu prizu paliekama spręsti pačiam žvejui, todėl šį kartą aš nutariau išbandyti gautą dovanų naują, man visai nežinomą jauką – vengrų firmos „Timar“ juodajį Elite, skirtą baltai žuviai. Jokiu būdu negaliu pasakyti nieko blogo apie šį produktą, kaip ir nieko pagirtino, nes pats žvejoju išskirtinai „Sensas“ firmos jaukais.

Taigi, nuspręsta, padaryta. Pagalvojau, kad papildomas kilogramas šio man nežinomo produkto gal nepagadins prancūziško „deserto“, skirto žuvims. Drąsiai įdėjau ir permaišiau, nes labai knietėjo pažiūrėti kas iš to gausis. Dėjau aš jį dar ir dėl to, kad šį kart dariau juodą jauką ir viskas labai derinosi. Kvapai irgi ypatingai nesiskyrė. Be to, kur, jei ne tokiose mėgėjiško tipo žūklėse tik ir gali sau leisti tokius eksperimentus.

Užbėgant už akių ir nesileidžiant daug polemizuoti galiu trumpai pasakyti – eksperimentas pavyko! Jaukai, nors ir skirtingų firmų, bet šį kartą atidirbo gana neblogai. Iš principo juk niekas kažko ypatingo negamina, bet yra laikoma blogu ženklu, kai maišomi skirtingų firmų jaukai į bendrą katilą.Kame negerumas? Ogi visa esmė tame, kad firma, gaminanti jaukus, visada derina vieną seriją prie kitos tam, kad gautųsi kažkoks išbaigtumas tiek jaukų, tiek kvapų gamoje, o įdedant kitos firmos jauką jau neaišku kokios sudėties ir kokie indrigientai buvo ten įdėti. Todėl kyla grėsmė neatitaikyti jauko sudėties išbaigtumo ar kas dar blogiau, visai sugadinti jaukus, kuriais nusiteikę buvote žvejoti. Jei mėgėjiškoje žūklėje tas dar leidžiama (nors nerekomenduotina), tai varžybose aukštos klasės meistrai taip rizikuoti nebando.

Baigdamas rašyti savo pasakojimą noriu pasakyti, kad eksperimentas, kaip ir visa žvejyba pavyko. Su draugu vėliau sužvejojome gražių žiobrių, tik karšių prikalbinti nepavyko. Alvydas (draugas) vėl žvejojo štekeriniu kotu, o aš eilinį kartą super matchu ir negaliu pasakyti, kad kuriam iš mūsų labai nesisekė. Pabaigai įdedu mūsų bendrą laimikį – penkiolika gražuolių žiobrių, kurie dar tikrai gana aktyviai kimba ir džiugina žvejo širdį.