Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Daugelis vidurio Lietuvos žvejų mano, kad žemupys  - tai Šilutės, Rusnės salos ar, geriausiu atveju, Viešvilėje prasidedančios Nemuno prieigos ir jie neteisūs, nes, kaip teigia šaltiniai, žvejyba Kauno vandenyse jau laikoma žemupiu. Aš pats esu kaunietis ir šventai tikiu, kad man žemupys irgi prasideda nuo jau ankščiau minėtų vietų, todėl šį kartą rašydamas apie eilinę išvyką į žvejybą kalbėsiu būtent apie tas vietas ir jei konkrečiau, tai apie netoli Pagėgių (tiksliau Plaškių kaimo) esančius vandens telkinius.

Kadangi tokiu metų laiku žuvys kimba tikrai ne taip aktyviai ir masiškai, kaip vasaros metu, tai ir paieškoti jų kartais tenka. Vieni vyksta į Mingę, kiti į Upaitį, Gėgę, Vilką, Nemuną, Atmatą, Šyšą, Pakalnę ar kitas panašias upes ir nedidelius upeliukus. O suradus, prisitaikius prie vienos ar kitos žuvingesnės vietos tikrai įsimenam jas ilgesniam laikotarpiui. Būna kartais, kad net po metų ir ilgiau dar pagalvojame, kaip tuomet sekėsi sėmingai žvejoti, pavyko sugauti gražių laimikių ar pavienių atskirų egzempliorių. Štai ir traukia bei masina tokios vietos žvejus bei vilioja ten sugrįžti.

Suprantama, aš kalbu ne apie vienos ar dviejų valandų žvejybą – išvyką į tokius vandens telkinius, bet apie paros, o kartais ir kelių parų pasibuvimą. Ne paslaptis, kad tokios išvykos be laiko dar atima ir nemažai lėšų, kurias skiriame tokiai pramogai, todėl dažnai keli žvejai kooperuojasi į nedidelius kolektyvus ir vyksta žvejybon į žemupį. Būna, kad net iš kelių miestų susiskambinę ar kitaip susitarę bičiuliai į tas pačias vietas sulekia ir susidaro net kelių ekipažų kolektyvas.Tada jei tik krantas bei sąlygos leidžia, visi draugiškai, linksmai žvejoja, vyksta ilgesnį laiką užimantys pietai, vyrai kiek atsipalaiduoja ir gaunasi savotiška žvejyba – šventė.

Ne išimtis buvome šį kartą ir mes – kolektyvas iš Kauno kuris vėl (taip, taip, mieli skaitytojai) ir vėl susitiko su senais draugais iš Kelmės.

Penktadieniui buvo žadamas lietus, bet tik nuo 15 valandos, o štai šiluma irgi buvo žadama didesnė, nei praėjusį savaitgalį.Tiesa, trumpai tariant tai, važiuojant keliu vienu metu kompiuteris trumpam rodė net – 0,5 laipsnių atvėsimą. Tikrai tikėjomės šiltesnės nakties (išvykome iš Kauno naktį), bet yra kaip yra.
Šį kartą atvykome gana anksti ir buvome vieni pirmųjų, o po 10 minučių privažiavo ir mums gerai pažįstama „Niva“.

Trumpi pasilabinimai, keli gurkšniai karštos kavos, du kart po 30 gramų ant „šilumos“ ir visi klegėdami, juokaudami draugiškai pajudėjome link vandens.

Manau neverta aprašinėti kas, kaip ir kiek sužvejojo to žuvies (jau tiek kartų yra apie tai rašyta) ir šį kartą ne tame esmė. Pats faktas gal daugiau tame, kad vėl visi be išimties turėjome daug puikių pačių kibimo akimirkų, kovų su žuvimi, daug bendravimo, kalbėjomės tikrai ne vien apie žvejybines paslaptis, jos niuansus, bet ir apie gyvenimiškus reikalus po žvejybos atliekamu laiku.

Buvo ir kurioziškų niuansų, kurių vieną norisi paminėti. Žvejojant įsibridus keliose vietose po vandeniu išrausti gilūs bebrų urvai – landos... Na, žodžiu keliais sakiniais - kažkam truputį nepasisekė ir buvo daug juoko. Teko gręžtis kojines, tvarkytis batus, rūbus ir panašiai. Vėliau viskas susitvarkė ir stojosi į savo vietas. Tačiau ilgai prisiminėm tą nuotykį ir šypsojomės nors kita vertus nuoširdžiai užjautėme nelaimėlį. Taip ir nesupratau, neatidumas ar keli gurkšniai to brenduko čia koją bus pakišę. Ai, ir nesigilinkime.

Baigiant rašinį šį kartą noriu parašyti keletą pastebėjimų žvejybine taktiką, kurią gal būt kas nors iš skaitytojų pritaikys savoje žvejyboje.

Noriu pakalbėti apie sistemėles ir jaukus, o tiksliau jų suklijavimą. Kas liečia sistemėles, tai jų per daugelį metų yra tekę išbandyti pačių įvairiausiu, todėl pasakyti ką nors naujo būtų sunku. Tačiau aš apie konkrečias žvejybas rudenį ir viename ar kitame vandens telkinyje. Kad reikia ploninti valus ir mažinti kabliukus tai suprantama, bet šioje žvejyboje aš padariau keletą pakeitimų.

Pirma - padidinau maksimaliai iki 10-to numeriu kabliuko numeraciją ir norėjau įsitikinti, ar tai turės įtakos kibimui. Žodžiu tai dariau dar ir todėl, kad ruošiausi išbandyti žvejybą su tešla, kuri ant mažo kabliuko sunkiai dedasi, o ir daug užkrauti jos būtų nepavykę. Šį kartą pavadėlis 0,10 mm storio su 10-to numerio kabliuku atrodė gana keistai, bet šis derinys veikė. Suprantama, kad smulkesnė kuojos tik patampydavo jauką ir nepasikirsdavo tačiau, kai apžiodavo stambi kuoja, tai pakirtus su liaunu matchiuku, patikėkite, būdavo ką veikti. Žodžiu kibimai būdavo retesni, bet rimtesni. Be to pabandžiau dar, vietoje įprasto dedamo švino šrato ant pavadėlio jo nenaudoti ir leisti pavadėliui laisvai plaukti. Stiprioje srovėje taip daryti buvo rizikingas žingsnis, nes įprasta, kai srovė stipri ir žuvis gaudoma nuo dugno, tuomet ant pavadėlio praktiškai visada dedu švino šratą. Šiuo atveju dariau stipresnį prilaikymą ir mano sistemėle puikiai veikė.

Dabar keletas minčių dėl kurmiarausio, kurį rudenį žvejodamas dedu kaip papildą į jauką. Priklausomai nuo vandens telkinio aš kurmiarausio dedu iki 50 procentų, nes tokiu būdu noriu jauką suklijuoti, pasunkinti bei padaryti skurdesnį tam, kad esanti vandenyje žuvis greitai nepasisotintų. Dabar kas liečia suklijavimą, tai būkite atidūs, nes kurmiarausis yra nelygus kurmiarausiui. Jeigu jis bus paimtas iš ten, kur molio priemaišų nedaug, tai sunku bus jauką suklijuoti, nes tiesiog nesant smulkių molio dalelyčių šis procesas neįmanomas. Ir atvirkščiai, esant kurmiarausiui su didesniu priemolio kiekiu jūs puikiai jauką suklijuosite ir tuo pačiu jį pasunkinsite. Naudojant tokį juodžemį jum nereikės dėti papildomai Betonitto (specialiai klijuojančios medžiagos). Turite nepamiršti iš kokios vietos ir kokį kurmiarausį ruošiatės naudoti. Kartais dar dėdamas kurmiarausio ir šitaip skurdindamas jauką aš įdedu ir kvapų tam kad žuvis į nuskurdintą jauką greičiau sureaguotų. Kas liečia jauko spalvą tai tvirtai laikausi tos taisyklės, kad jauko spalva turėtų būti labai panaši į to vandens telkinio esančią dugne spalvą.Aišku, nebūna išimčių iš taisyklių, bet tokie būtų klasikiniai patarimai dėl jauko suklijavimo ir spalvos.

Artėjant pavasariui juodžemio kiekį pradedu mažinti ir vėliau, šiltuoju metų laiku atskirais momentais naudoju jo tik 10-15 procentų nuo viso kiekio.Dar noriu priminti, kad be viso to ką aprašiau turite nepamiršti, kad juodžemio kiekis taikomas santykinai vienodai tiek stovinčiam, tiek tekančiam vandeniui.Tik dėl jauko suklijavimo jau turėtų būti taikomos skirtingos proporcijos. Stovinčiam vandeniui minimalus jo kiekis, o srovėje kiek didesnis, o kartais net iki 25-30 procentų nuo esamo jauko kiekio.

Teisingai viską darydami ir prisiminę senas pernykštes žvejybos vietas tikrai kartais į jas sugrįžę ir šiemet sugausite puikių egzempliorių. Nei žvyno jums, nei uodegos...