Drageris

Užkietėjęs žvejys

Žvejokliai primena, kad nuo spalio 16 dienos Lietuvoje DRAUDŽIAMA žvejoti lašišas.

...8 kilogramai... 10,5 kilogramo... 13 kilogramų... prie Bražuolės šlakių pagauna... Tokios ir panašios kalbos šį rudenį subrandino naują projektą – imtis lašišų gaudymo.

Pats prie Neries pragyvenau virš 20 metų, ir vienintelis realus faktas apie lašišas buvo radimas negyvo patino apie 20-25 kg. Be abejo, „radinys“ žavėjo ilgai, ir leido fantazijoms bujoti. Tačiau kiek būčiau bandęs gaudyti lašišas, visos pastangos nueidavo per niek, ir greitai persiorientuodavau prie lydekų paieškų duobėse. Rezultatas buvo, o to ir pakakdavo, tad paslaptingąsias lašišas vis atidėdavau neribotam laikui, kaip kažkokį X failinį reiškinį. Tačiau bėgant metamas vis girdėdavau, kad tai ten, tai ten, pagauna tų paslaptingų man žuvų. Pernai nutariau pamėginti nelicencijiniuose ruožuose, nors tiesą pasakius nieko ir nesitikėdavau. Keletą dienų po keletą valandų pramėtydavau tuščiai be jokio rezultato. Nemačiau, kad ir kiti kažką pagautų. O ir spiningavimas kažkoks keistas  - meti blizgę ir rideni dugnu. Aplink žvejų kokia dešimtis, visi giriasi, kad neva pagavo vakar „dešimties“, užvakar „šešių su puse“. Nutaisęs rimtą veido išraišką ir aš svaidžiau blizgę į Nerį, bei purčiau galvą praeinantiems, kai šie paklausdavo apie kibimą.

Darbe su kolega Arvydu kone krauju pasižadėjome, kad šis ruduo bus tas, kai ir mes pagausime po lašišą. Net atostogas pasilikome rudeniui. Laikas lėkė greitai, jau ir vasara baigėsi, rytais rudeniu pakvipdavo... O ir kalbos apie pasirodančias lašišas vėl atgijo. Dar žvejų tinklapiuose kas kokią nuotrauką ar žinią „įmesdavo“. Išsiaiškinome licencijų pirkimo tvarką. Beliko tik įsigijus važiuoti ir pagauti.

Parduotuvėse visi lyg susitarę:
–    Jau pagauna, va – šitos blizgės geriausios, šiemet naujiena, visi ant jų pagauna.
Perki tas stebuklingas blizges, dar ir kokių „pašarinių“ saują prisirenki – nutrauksi vis tiek visas. Valu pasirūpinau dar vasarą, buvo akcija, tai 0,19 mm storio 270 metrų pirkau tam reikalui. Pasitikrinau ritę – silpnoka pasirodė, jau kokie 6 metai intensyvaus darbo išklibino ir Shimano Stradic. Ačiū mūsų visų pažįstamam Jurgiui – padėjo specialistų pagalba išrinkti tikrai neblogą ritę.

Kalendoriuje jau rugsėjo vidurys - kaip ir pats laikas bandyti siekti užsibrėžto tikslo. Penkiese perkame licencijas ir šeštadienį rytą jau stoviniuojame prie upės. Užimame kranto atkarpą ir imamės darbo. Blizgės lyg švilpdamos kulkos krenta upės viduryje, o besileisdami valai saulėje lyg kokie voratinkliai mezga blizgantį tinklą. Kokią valandą tuščiai pamėtom, ir nutariam susibėgti „strateginiam pasitarimui“. Ateinu paskutinis, bičiuliai susirinkę ties iškyšuliu „strateguoja“. „Strateginio“ gėrimo kliūna ir man. Kol jie ant kranto aptarinėja, aš pasisiūlau „praskambinti“ iškyšulio dugną. Vieta graži, ties iškyšuliu prasideda gili rami duobė. Keliais metimais apmėtau duobę – tuščia, kokiu penktu metimu metu  į duobės pradžią, kiek nuleidžiu blizgę žemiau – smūgis. Yra. Žuvis priešinasi vidutiniškai, iškyla į paviršių – susitaško, krante šaukia vienas per kitą – „lašiša“. Aš traukiu, bet pagal priešinimąsi netikiu kolegų žodžiais. O dar saulė spigina tiesiai į akis, nematau savo „lašišos“. Greit pritraukiu, žiūriu – lydeka. Dar kelios akimirkos, ir ji jau ilsisi žolėje. 3.2 kg. Smagu, bet ne tas...

Tą dieną man tai buvo pirmas ir paskutinis laimikis. Tačiau Arvydas paėjėjęs žemiau pagauną mažą šlakio patelę.

Ketvirtadienį su kolega Tomu imame „laisvą dieną“ ir važiuojam dar žemiau Vilniaus. Ruožą nusižiūrėjome internetu žemėlapio pagalba. Apie 8 ryto jau vietoje. Įbridę į upę nustebome – kažkokia keista vandens spalva, ir kvapas ne toks.... Tačiau greit supratome kodėl – vakar įvyko avarija Savanorių prospekte ir kelios tonos dyzelinio kuro pateko į Nerį. Tas mus labai nuliūdino – „ar tik nebus nekibos priežastis“. Tačiau kelio atgal nebuvo. Rankoje spiningas, brendame į sraunumas. Kolega pasirenka  sraunesnę vietą - patį „praėjimą“, aš stoju kiek žemiau – „praėjimo“ pabaigoje. Mano pasirinkta vieta mano manymu atrodė kiek pranašesnė – gylis didesnis, lyg būtų pati praėjimo pradžia. Pradedam mėtyti. Srovė stipri, dugno nesiekia blizgė – reikia leisti giliau. Labai „užgilinti“ neskubu – kitam krante vanduo ritasi per akmenis – nėra gilu. Kolega Tomas skraidina voblerį. Meta kiek įstrižai pasroviui ir prilaiko, kol prineša srovė masalą prie mūsų kranto – beveik prie mano kojų.
- Drąsiai tu čia, - sakau jam, žinodamas kiek jau masalų atgulė dugnan.
- O ką, nieko nesu pagavęs, pabandysiu, vis tiek guli dėžutėje be darbo.
Paaiškėja, kad jis gaudo Rapala X rap vobleriu, spalvos ryškios. „Na ir tegul“ – pamaniau sau. Aš gaudysiu blizgėmis, nors tiesą pasakius, daugiau ir neturiu kitų masalų. Dar kelios minutės, ir girdžiu Tomo tylų  - „Turiu“. Netikėdamas atsisuku, ir visai netoli manęs verpetas. Suprantam abu, kad niekas kitas be lašišos ar šlakio negalėjo tokioje vietoje užkibti. Žuvis nėra didelė, tad jokių piruetų nerodo. Kelios minutės ir žuvis krante. Šlakio patelė apie 2.5 kg griebė ryškiaspalvį voblerį. Išsegame atsargiai trišakį ir nešam link vandens. Be žodžių suprantame, kad nors ir pirmas toks laimikis, jis turi keliauti atgal. Ir per mažas, ir tiesiog nevalia tokio imti. Greita fotosesija ir žuvis pasileidžia pasroviui. Emocijos liejasi, džiaugsmo pas abu – laimikį aplaistom po 50. Tomas kolegiškai pasiūlo – „Turiu dar vieną panašų  - bandyk“. Negi gali atsisakyti. Greit „metalas“ gula į dėžutę, ir vėl brendam užsiimti savo vietų. Garsiai pamąstom, kad jei yra vienas, kad ir nedidelis, turi būti ir dar... Mėtome abu jau voblerius. Praeina dar kokios 15 minučių ir pajaučiu lengvą prilaikymą, čia jau ne lapai ir ne žolės, tad pakertu. Viskas tampa aišku – yra ir pas mane.
-    Turiu ir aš, - sakau Tomui.
-    Ar didelė, - klausia.
-    Didesnė, - atsakau ir matau kaip išnyra už kokių 15 metrų žuvis.
Akimis pasveriu - 4-5 kg turėtų būti. Nepasakyčiau, kad žuvis labai priešinasi, be didelių smūgių ar „rovimų“ paklusniai artėja prie kranto. Pagal meškerės išlinkimą suprantu, kad tie 4-5 kilogramai yra tik „pradžiai“. Didinu svorį iki 5-6 kg. Tomas traukia savo išmanųjį S3 ir pradeda filmuoti. Žuvis pasuka link kranto, kelis kartus pasirodo paviršiuje sukeldama jausmų šėlsmą krūtinėje, juk pirma lašiša. Žuvis apsisuka ir pasileidžia į srovę išvyniodama apie 20 metrų pintuko. Visa įranga  atlaiko spurtą, bet tuo viskas ir pasibaigia – vėl metras po metro mažinu atstumą. Lašiša elgiasi kaip salatis – nesidaužo, kovoja vandens plote, nebando niekur slėptis. Staiga prieš mane už kokių 10 metrų metrinė žuvis iššoka apie metrą virš vandens tiesiog kūlversčiu. Na, čia jau virš visko – tiesiog žodžiais neapsakomas nei vaizdas nei jausmas. Žuvis „priauga“ dar pora kilogramų. Pasimuisčiusi vandenyje lašiša dar kartą pasirodo virš vandens panašiu šuoliu. Praėjo gal kokios 5 minutės ir jaučiu, kaip žuvis apsilpo. Laikydamasi prieš srovę ji neskuba plaukti link kranto, lyg įkasta laikosi srovės tiesiai prieš mane apie 10 metrų atstumu. Dar minutė, kita, ir atstumas jau mažėja. Tomas su išmaniuoju lyg su kamera prisėlina iš galo ir jau matau kaip kita ranka taikosi pačiupti už uodegos. Pirmu kartu nepavyksta sugriebti, užtat antru – taikliai. Taip ir išneša už uodegos į krantą. Guldo tviskančią sidabru žuvį ant žolės. Stovime abu prie metrinės lašišos lyg netekę žado..... Pasveriame – 8.8 kg.

Pildome licenciją ir vykstame namo. Vėl planuojame sekančias išvykas, kur važiuosime, kuo gaudysime, apkalbame ir vandenį, kurio paviršius lyg vaivorykštė neturėjo įtakos laimikiui.

Sekančią dieną darbe aptariamas savaitgalio planas – jungiamės prie ALIS, ir „licencijuojamės“ ir šeštadieniui ir sekmadieniui. Iškenčiam darbe penktadienį, rytoj šeštadienis – pagaliau. Per pietus lekiam į artimiausią žūklės prekių parduotuvę – reikia pasirūpinti masalais. Vakare dar kartą susiskambiname – sėsim ten pat. Šeštadienio naktis tarsi siaubo kine – vėjas lyg žvėris pasiutęs siaučia už lango, medžiai linguoja, lapai sukasi ratu – dangaus nesimato.

Ryte dar neprašvitus jau geriu kavą, ir susiskambinu su kolegomis – viskas tvarkoje – važiuojam. Lauko duris vos atidarau – vėjas nenurimęs. Dar pastoviu, - „ar tikrai važiuojam“ – sau mintyse pagalvoju. Kelio atgal nėra – sėdu į automobilį ir važiuoju surinkti kolegų. Keiksnodami vėją riedame plentu mintyse matydami metrines lašišas pakibusias ant mūsų meškerių... Sukame į miško keliuką ir privažiuojame vakarykščią vietą. Paskubomis einame pakrante – kad tik kas neužimtų vietos. Atėję nurimstame – niekas anksčiau mūsų neatėjo, tad nusimetame kuprines ir brendame į vėsų vandenį – visų viltys didžiausios – užvakar čia pagavome.... Deja, mojuojame vėjyje tuščiai tiek iki pietų, tiek po.... Nors ūpas kiek krito, nenusiminame – rytoj vėl turime visą dieną....

Sekmadienis pasitinka daug ramesnis. Pasirenkame kitą vietą, atvykstame taip pat dar brėkštant. Kitame krante jau stoviniuoja porelė – nekantraudami mėto dar neprašvitus. „Na tikrai nesveiki tie žvejai“ – pamąstau sau. O pats skubu „užsiimti vietą“. Mūsų krantas ne toks dėkingas kaip kitas – privirtusių medžių kas keliasdešimt metrų, užkibus didelei žuviai būtų „reikalų“. Stojam ir mes užsiimdami savo vietas tarp suvirtusių medžių. Kažkaip neramina jie, bet kaip sakoma „tegul tik užkimba – toliau nuo meistriškumo priklausys“... Deja, man nepatinka nei pirma, nei antra vieta. Paeinu pasroviui. Kolegos lieka už kokio 150 metrų. Sustoju po medžiais ties vieta, kur „praėjimas“ akivaizdžiai mūsų pusėje upės. Pasižiūriu ar šakos netrukdo mėtyti ir pradedu mojuoti. Vieta tikrai vykusi – kitame krante iki vidurio tęsiasi sėklius, tada gilėja ir žemiau manęs už kokių 70 metrų akivaizdus pagilėjimas apie 30 metrų pločio. Už jo tas pats sėklius, ir tęsiasi jis per visą upę, kuri toje vietoje ypač išplatėjusi ir išseklėjusi. Matosi, kad ties viduriu gylio bus iki kelių - gulbės braido... Mėtau ir galvoju – „kiek taip gali tęstis, vakar visą dieną mojavome, šiandien jau pusdienis - nieko“. Staiga mintis nutraukia metimo atstumu kiek žemiau pasirodžiusi žuvis. Pasirodė tyliai, be triukšmo – lyg žvalgydamasi. Mėtau jau aktyviau, vis giliau leisdamas skęsti blizgei. Pasirodo kartkartėmis saulė – baltą blizgę keičiu tamsesne. Nusivelku striukę su telefonu ir raktais nuo mašinos – tegul saugiau ant kranto guli. Ne vieną istoriją girdėjęs, kaip su visais rūbais tenka išsimaudyti, kai užkimba didelė lašiša. Nors nesitiki pačiam, kad taip nutiks, bet dėl saugumo taip ir padarau. Kitame krante žvejų daugėja. Jau koks aštuonetas „dirba“. Dirbu ir aš. Staiga kitame krante judesys – visi metasi į krantą iš vandens. Ištraukiama lašiša. O tai tik suteikia vilčių man. Po pusvalandžio – prilaikymas. Kertu – yra. Žuvis be didelių smūgiu pasimuisto, stipriai susitaško vandens paviršiuje, pasileidžia kiek pasroviui, tada prieš srovę. Taip palaikau minutę, kitą ir atsilaisvina valas... Ką gi, nieko nepadarysi, nekaip jau paprasta pagauti tą upių karalienę. Mėtau toliau, nors širdis rodosi iššoks iš krūtinės nuo jaudulio. Suprantu ir tai, kad ji tikrai čia nebuvo viena, jų čia – prieš mane yra tikrai ne viena... Ridenu blizgę padugne, kartkartėmis vis užkliūna už akmens, ir vėl prilaikymas. Kertų, širdis - „į kulnus“, nė iš vietos. Blizgė palindo po akmeniu. Eilinis „pašėrimas blizgėmis“, persirišu kitą – vartiklę baltą su tamsinta viena puse. Mėtau toliau. Nieko. Metu kiek pasroviui – į patį praėjimą. Žiūriu, ir matau, kad ties pačiu praėjimu trys medžiai suvirtę beveik iki praėjimo vidurio. Jei pakibtų gera ir pasileistų pasroviui, tikrai būtų bėdų su ištraukimu. Na, bet mes juk mokam suvaldyti metrinę žuvį. Dar metimas, kitas pasroviui ir smūgis. Bet toks, kad nesulyginamas nė su vienu patirtu gyvenime iki šios akimirkos. Toliau viskas įvyksta per kelias akimirkas – žuvis iškyla, apsisuka ir pasileidžia pasroviui iškilusi pusė kūno aukščio. Plaka uodega vandens paviršių ir matau kaip ji dingsta už nuvirtusių medžių viršūnių, kurios sulenda tiesiog po vandeniu. Stoviu ant kranto be žado, girdžiu kaip žuvis pasitaškydama paviršiumi skuodžia pasroviui. Valas ritėje mažėja sulig kiekviena sekunde, žuvis vynioja be paliovos. Einu ir aš paskui žuvį krantu, kol prieinu tuos nelemtus medžius. Valas jau kampu atsirėmęs į medžių šakas ir vis vyniojasi toliau. Mintyse – chaosas, visiškai nieko nesuvokiu, nors praėjo gal tik pusė minutės.

-Tikrai nelipsiu į vandenį, gali ir nutrūkti, - jau sakau garsiai. Nors mintyse svarstau galimybę apsukti žuvį ir išsitraukti... Suprantu, kad tai beviltiška... Staiga be jokių sveiku protu suvokiamų veiksmų puolų į vandenį ir brendu link medžių. Valas toliau vyniojasi nuo ritės... Vėsus vanduo semia ilgaaulius, juosmenį, brendu toliau, kad galėčiau su meškere nukabinti užsikabinus valą už medžio viršūnės. Deja, gylis jau per didelis – iki pažasčių, o iki viršūnės dar toli. Pagauna mane srovė, ir pradeda nešti po medžiu. Gylis dar labiau gilėja, ir kairiąja ranka užsikabinu už medžio kamieno. Kišu meškerę su rite po vandeniu, kad prakišti pro šakas po vandeniu. Kažkas pavyksta – meškerę iškeliu prakišęs ir vis dar laikau dešinėja, kairiąja laikausi už to pačio kamieno. Iškeliu meškerę į viršų – valas įsitempęs ir smūgiais vyniojamas valas nuo ritės toliau. Matau viršūnę nulūžusią ties trečiu žiedeliu - kabo ant pintuko..... Velniai nematė – susitvarkysiu. Pasidžiaugiu, kad prisivyniojau pinto valo 0,19 mm storio  kiek tilpo, spėju apie 200 metrų. Džiaugsmas prapuola, kai po kojomis nepajuntu dugno. Vandens iki pažastų, viena ranka laikausi už medžio, kita kratosi nuo žuvies smūgių. Pasidaro labai neramu, pagalvoju, kas bus jei pasileisiu nuo medžio ir bus vandens virš galvos..... Nėra kada galvoti – juk laikau nenusakomo dydžio žuvį. Paleidžiu kamieną ir čiumpu už šakos. Pasiduodu toliau nuo medžio, bet dugno nėra.... Šakos dar yra – čiumpu toliau, dugno nėra.... vandens iki krūtinės, situacija nesikeičia. Paskutinė viltis – sugriebiu už šakos viršūnės, kuri piršo storumo tuoj pat nulūžta, tačiau pajuntu akmenuką po kojomis. Srovė mane bloškia pasroviui, kojų pirštų galais siekiu akmenuotą dugną, vandens ties kaklu. Iš vandens kyšo ranka su meškere, bet dugnas po kojomis. Mažais žingsneliais skubinuosi link kranto, o tolumoje matau kaip per sėklių kone ridenasi maudynių kaltininkė. Pasiekiu krantą, jėgos sakytum visiškai apleido. Akimirkai sustoju atsikvėpti ir apmąstyti kas įvyko. Mąstyti nėra kada, bandau lėkti paskui žuvį krantu. Suprantu, kad nieko nebus – žolės iki juosmens, vandens batuose iki klyno... Lipu į vandenį – gal bus lengviau. Nė velnio. Vėl ropščiuosi į krantą, nusiplėšiu guminius batus, lieku su kelnėmis ir kojinėmis. Šuolis į vandenį ir vėl žemyn. Bandau vynioti valą į ritę - kiek čia galiu leisti plaukti. Ritė nors ir po maudynių – veikia be problemų. Vandens iki juosmens, bet einu nes matau dar du medžius, kuriuos jau reiks apeiti arba vėl pranerti. Pakeliui vis balsu kažką burnoju ant žuvies, bet suprantu, kad jau kelio atgal neturiu – aš ją turiu ištraukti. O vaizduotėje - pusantro metro garvežys. Apibrendu tuos medžius, vandens iki juosmens, už jų duobė – gylis ties pažastimis. Suku link kranto, ir keiksnoju, kada  duobė ši baigsis. O jos dar apie 50 metrų iki slenksčio, po to dar slenksčio apie 70 metrų ir ten jau atviras vanduo, ten jau aš „ją“ paimsiu. Matau ir žuvį tame atvirame vandenyje – vis pasirodo, tai uodegą iškiša, tai šiaip susitaško. Iki žuvies mažiausiai 100 metrų. Pagaliau perbrendu duobę, ir pasiekiu brastą. Čia gylis iki kelių, jau bristi lengviau. Kvėpavimas virsta švokštimu, skubu per sėklių vis vyniodamas valą – reikalai klostosi jau mano naudai. Staiga suprantu kokia bėda dabar nutiko. Valas eina į upės vidurį, o žuvis susivarto netoli kranto mano pusėje. Pasirodo žuvis užlindo už akmens ar kito kliuvinio, ir užsukusi valą pasileido pasroviui. Matau iš toli, kad gylis ties kliuviniu virš pažastų....

Apima panika. Tiek išgyvenau ir dabar, rodos, lygioje vietoje dar ir praradimas gresia. Mintyse galvoju apie bičiulius likusius krante – juk jie gali pagelbėti. Nežinau kaip, bet tikiu kad gali. Žvelgiu atgal – nėra bičiulių. Brendu link kliuvinio, kur valas baigiasi vandenyje. Kaip ir maniau – vandens iki pažastų, iki kliuvinio dar apie 10 metrų o pagavusi srovė ima nešti žemiau kliuvinio. -Taip nieko nebus, - mąstau sau. Bet ką daryti? Atbulas brendu prieš srovę. Įtempiu valą, patraukiu – smūgiuoja, reiškia žuvis dar yra. Krante sušlama žolės – pasirodo kolega. – Ačiū dievui, - pamanau sau.
- Varyk čia, - šaukiu jam, nors kuo jis pagelbės – žalio supratimo neturiu. Brenda draugas į pagalbą paskubomis tarsi meškinas. Jo guminiai iki pažastų -  gal ką ir sugalvosime. Kitame krante stebiu „pagalbininką“ – žvejys tylomis stebi mano maudynes. Jau dviese stovime iki juosmens – traukiam lašišą dviese. Deja naudos iš to kol kas jokios.... Vis patraukiu – jaučiu smūgius kitam gale – gerai, reiškia kova nesibaigė. Taip tampau kol smūgių nebejaučiu, o ir patempti nebegaliu – užstrigo viskas. Pasidarė labai neramu. Įduodu draugui megztinį, kepurę, akinius. Dar bandau patraukti – gal kas pasikeis. Deja, viskas „mirties taške“.
- Tu laikyk meškerę, aš brisiu, - įduodu kolegai spiningą, o pats čiumpu už valo ir pasileidžiu upės vidurio link. Galvoje panika, baimė, nesuvokimas ką darau.... Koks gylis laukia – neįsivaizduoju. Bandau pasilenkęs prieš srovę eiti kiek galima stačiau. Draugas be žodžių tolsta... vis patempiu valą – gal atsileis. Deja, tik jau vandens netoli pažasčių. Dar patempiu valą, ir dar , nes jau ir srovė pagauna mane vis nešti pasroviui bando. Staiga atsileidžia valas, akimirką nusuvokiu kas nutiko – ar atsikabino, ar nutrūko. Pamatau žolės kuokštą pakibusį ant valo. Super – valas nueina tolyn link kranto. Dabar jau pats atgal lyg vėžys ropoju. Gerai, kad nebuvo bent 10 cm giliau.... perimu iš Arvydo spiningą, akinius ir kovą tęsiam toliau. Suku ritę ir jau valas nebetoli  nuo mūsų už kokiu 30 metrų prie kranto, bet vėl užsikabinęs. Patempiu – jokių smūgių. Vėl apima tamsiausios mintys – pabėgo mano žuvis. Einam abu link valo, gylis iki jau tik iki kelių.
–    Eik paimsi žuvį, - sakau draugui. O pats dar laukiu kažkokio smūgio. Smūgio nėra, o draugas purto galvą:
–    Neisiu, o jei ten labai didelė žuvis?
Einu pats, dabar jau manęs jokia žuvis neišgąsdins... Prieinu, žiūriu valas ties žolėmis palindęs. Atsargiau pakišu ranką, įtariu, kad čia dar kažkur valas bus užsisukęs ir žuvis dar kur žemiau bus pasroviui nuplaukusi. Ranka patraukiu žoles ir išnyra uodega lašišos. Čiumpu nieko nelaukęs – žuvis tiek nuvargusi, kad net nesukruta. Įduodu šalia stovinčiam Arvydui spiningą, o pats pasiruošęs iškelti kažin kokio didumo laimikį. Pats nustembu – metrinė lašišos patelė. Ne didesnė nei prieš keletą dienų pagauta. Tik blizgė įsisegusi prie uodegos.
-    Nu kas ten? - girdžiu balsą iš kito kranto. Parodau iškėlęs laimikį.
-    Apie dešimt kilų, - atsakau.
Tas mane siunčia ant trijų raidžių:
-    Tai ko tu į vandenį lipai?
Paaiškinu priežastį, o tas lyg nuliūdęs, kad tik tokią teištraukiau, nuėjo krantu pas savo draugus.
Gal ir reikėjo žuvį paleisti, bet po tokio streso gal ir nebūtų atsigavusi. Sau pasižadėjau, kad kitais metais už šią paimtą paleisiu kitą...

Ir štai tada, kai su laimikiu rankose bridau link kranto, pajutau, kad mane nežmoniškai ėmė krėsti drebulys. Visą tą laiką praleistą vandenyje net šiurpuliukas nebuvo nubėgęs dėl šalčio, dabar drebulys mane užvaldė visiškai. Gal ir reikėjo lašišą paleisti – ne savo noru puolė blizgę, žuvis buvo nuvargusi visiškai. Grįžome į žvejybos vietą, susirenku pakeliui batus, drebulys vis krečia. Likęs kolega pasidžiaugia mano laimikiu. Visa laimė, kad jis buvo dvejais rūbais apsivilkęs, tai ir aš nelikau šlapias. Kitame krante žvejų jau kone dešimtis mojuoja. Kadangi mano misija šiai dienai jau baigta – draugams užleidžiu savo „sėkmingąją“ vietą. Staiga kitame krante sujudimas. Iš vandens šoka į krantą visi žvejai. Tik vienas kaip tik atvirkščiai – į vandenį puola. Vanduo iki juosmens, tas tolyn brenda – jau ir iki pažastų – atgal sukasi. Ieškodamas seklesnių vietų brenda žvejas link vidurio. Valo išvyniota koks 100 metrų tik blizga prieš saulę, stipri žuvis pasileidusi pasroviui link slenksčio, nuo kurio pats neseniai nulipau. Atbrido kitas kolega su pripūsta automobilio padanga, ją uždeda „laimingajam“ kaip gelbėjimosi ratą ir paleidžia plaukti pasroviui – paskui užkibusią žuvį. Taip abu pasroviui ir nutolsta – vienas vandeniu, kitas krantu. Supratau, kad nesulauksiu šio „spektaklio“ pabaigos, ir keliauju link automobilio – dar apie kilometras pažliugusio kelio.
Namie šiltos arbatos prigeriu, pamatuoju per maps.lt  atstumą, kurį teko įveikti vandeniu besivaikant lašišą – 450 metrų. Pasiėmiau rankinį pjūklą ir vėl grįžau prie upės – draugus reikia parsivežti. Kitam krante vykusio „spektaklio“ pabaiga liūdna – po valandos vyrai grįžo tylūs...
Mano „laimingoje“ vietoje Tomui buvo pakibusi irgi “metrinė“, bet įlėkusi pasroviui į slenkstį atsikabino.

Po keleto dienų ir Arvydas pildėsi licenciją – trečiu metimu 10.5 kg žvaigždžuvė puolė blizgę.

O dar po keleto dienų kitam kolegai 11.5 kg lašišą padėjau ištraukti.

Taigi, šis ruduo atvertė naują žvejybos puslapį. Ir, jeigu tik sveikatos leis, ateinantys rudenys mano aiškūs – spręsiu naują lygtį – dėliosiu nežinomuosius, kol rezultatas po lygybės  bus žodis „Lašiša“.