Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Lauke dar gana vėsoka, tamsu, bet ilgai neužsiguliu, o verčiuosi iš šilto patalo ir netrukus su automobiliu jau išlendu iš garažo bei pasineriu į nakties tamsą.

Kadangi ko neklausinėjau visą savaitę ir visi lyg susitarę skundėsi aukštu vandens lygiu bei visišku žuvies nekibimu, tai nusprendžiu dar kartą pabandyti laimę Neryje.

Mums su žmona bekalbant ir klausantis rytinės laidos apie gamtą nepajuntame, kaip atsiduriame prie upės.O ir to kelio nieko nėra ką važiuoti, lyg būtų koks Vilijampolės priemiestis.

Išlipęs einu prie upės, nes labai įdomu pažiūrėti į vandens lygį. Vanduo pakritęs gal 30 centimetrų, bet iki senųjų ribų dar trūksta apie 40 centimetrų. Kitaip šnekant, vandens lygis ties kritimo ribos viduriuku.

Po penkių minučių prie mano automobilio privažiuoja ir Tautvydas, vienas iš bendražygių į žvejybos išvykas.
Trumpai pasilabiname ir pajudame su visa amunicija prie upės. Ten trumpam įsiruošiam žvejybos vietas.

Žinodamas ką žvejosiu, atitinkamai ruošiu ir jauką:
1. Sensas Gardons Rivere
2. Sensas Brime Rivere
3. Sensas Gardons Atracttive
4. Kurmiarausis su molio priemaiša
5. Sensas šokolado kvapas
6. Uodo trūklio lervos
7. Musės lervos

Su kvapais elgiuosi labai atsargiai, nes visgi labai vėlyvas metų laikas, o vanduo stipriai atvėsęs. Žinau, kad vienas neatsargus mostas ir galiu viską sugadinti. Galop viską sudrėkinu, o po kurio laiko dar padrėkinęs papildomai ir viską atidžiai išmaišęs persijoju per 4 mm sietelį. Darau jauko gniužulus ir bandau jų tvirtumą, o tiksliau lipnumą. Šiandien srovė didelė ir tai natūralu, nes vandens lygis dar pilnai nenukritęs. Gniužulų tikslas yra tas, kad jie turi sveiki nusileisti ant dugno ir kiek galima ilgiau skleistųsi bei irtų ant jo gulėdami.

Ruošdamas sistemėlę jau nežiūriu į lengvas sistemėles, o dairausi į 6-8 gramų keliamosios galios plūdes. Gale sistemos dedu fiksatorių, virš jo guminį šratuką, o dar aukščiau tos pačios grimzlės švino svarelį. Kabliuką šį kartą renkuosi 20-to numerio, o pavadėlį – 0,08 mm storio. Ant pavadėlio dar užkabinu du po 0,063 g. svorio švino taškelius tam, kad masalas būtų srovėje spaudžiamas prie dugno.

Galop, prieš aštuonias, pilnai prašvitus, į vandenį sumetu pirmus jauko gniužulus.

Beveik dvi valandos intensyvios žvejybos Neryje, praleistos vandenyje, nedarė apčiuopiamų rezultatų nei man, nei draugui. Mano septynių metrų botas, o draugo 6 metrų boloninis kotas taip ir nebuvo sudrebinti rimtesnės žuvies. Nekalbu jau apie sistemų kaitaliojimą ar masalų, maunamų ant kabliuko, įvairovę. Upės tėkmė nešė aibes šiukšlių, žolių, plastikinių butelių ir stipriai savo vandenis plukdė žemyn. Žvejybos rezultatas buvo daugiau, nei apgailėtinas. Kitame krante priešais mus žvejojo daugiau nei dvi dešimtys žvejų ir neteko pastebėti, kad jiems sektųsi kažkaip geriau nei mums. Tačiau belieka tikėtis, kad jų skiaurėse kažkas vis vien vėliau ar ankščiau turėjo suspurdėti. O mes tuo tarpu susižvalgę vienas į kitą ir netarę per daug ilgų frazių ėmėme rinktis daiktus ir lyg burtų lazdele mostelėjus kartus ištarėme:
- į Nevėžį.

Per tą laiką mano žmona prisiskynė gana nemažai šaltalankio uogų, iš kurių vėliau namuose gamins įvairius skanėstus. Štai kur su nauda ir protingai žmogus leidžia laiką, pagalvojau, sukdamas vairą nuo upės kranto.
Matuojant atstumu iki Nevėžio man buvo lygiai tas pats nuotolis, kaip vairuotojui vykstančiam iš Kauno į Jonavą. Prabėgus geram pusvalandžiui su trupučiu mes su draugu jau buvome vietoje ir sprendėme rebusą, kokie šiandien atlaidai, kad tiek pakelėje stovi sustojusių automobilių?

Sprendžiant iš tokio gausaus kiekio įkyriai į galvą lindo dvejopos mintys. Pirma, tai pakilus vandeniui čia upė dar nebuvo išsiliejusi ir tilpo tarp upės krantų, o tai leido normaliai bent pasėdėti (jei nesužvejoti ką nors) prie jos ir praleisti taip laisvadienio laiką.

Kita mintis (daug malonesnė) tarytum sakyte sakė: kur gerai kimba, ten ir žvejų susibūrimas būna. Manau laikas parodys kuri prielaida bus teisingesnė.

Galop pasistatęs mašiną ir prasibrovęs pro pakrantės šakas labinuosi su vienu jaunu vyru ir atsiklausęs ar netrukdysiu, jei šalia mojuosiu savo meškerykočiu, įsitaisau patogiai naujoje vietoje. Įmetu į vandenį šakelę, apsidairau aplinkui ir pagal galimybes įvertinu esamą situaciją – upės srovę, tėkmės greitį, gylį (tai pastebiu žiūrėdamas į kaimyno sistemėlę) bei kitus faktorius. Pirmiausiai ką koreguoju, tai jauko sudėtį, pridėdamas papildomai kurmiarausio su smėlio priemaišom ir taip susilpnindamas šiuo atveju jauko lipnumą nes srovė Nevėžyje ženkliai silpnesnė negu Neryje.

Tuo tarpu kaimynas, apsiginklavęs 5 metrų kotu sėkmingai traukia vieną kitą kuoją.

Grįžtant trumpam prie upės vandens lygio reikia pripažinti, kad upė nors ir pakilusi, tačiau ne tiek, kad būtų tragiška padėtis su priėjimu ar pačia žvejyba. Ir kas baiminasi, jog gali būti daug kur užlietos pievos, tai žinokite, jog taip iš tikrųjų nėra. Jei ką domina, ar sunku surasti žvejybai vietą, tai būtų galima atsakyti, kad atvažiavus, kaip mano atveju 10 – 11 valandą, tikrai atsistoti gausite ne kur norite, o kur yra likę, bet būdamas vienas visada rasite vienaip ar kitaip kur „prisiglausti“. Sunkesnis atvejis, jei jūsų kompanija bus iš dviejų ar trijų asmenų. Tačiau šiaip važiuoti nuo pusiaunakčio tikrai neverta, o juolab, kad ir žuvys kimba visą dieną.

Pratęsiant mintį apie žvejybos niuansus reiktų nepamiršti gerų šiltų rūbų, bei tinkamos avalynės. Šituo metų laiku aš naudoju žieminę aprangą ir avalynę, nes orai tiek nemalonūs, drėgni, ir vėjuoti, kad gražią, saulėtą žiemos dieną turbūt kartais maloniau būna žvejoti, nei dabar. Todėl reikia šito nepamiršti. Ilgų guminių batų tikrai autis neverta, nes niekur bristi nereikės, o ir stovėti vandenyje neteks. Be to, guma labai traukia šaltį, todėl gera šilta avalynė būtų daug didesnis privalumas.

Kol aš čia postringauju su savo mintimis – patarimais, mano kaimynas matau tikrai sušalęs, nes labai plonai apsirengęs. Pasiūlau jam sumuštinį ir puodelį karštos kavos iš termoso. Įsikalbame. Pasirodo jis iš Viešvilės, o paskutiniu metu persikėlė gyventi šalia Kauno ir dabar dažniausiai žvejoja Neryje (netoli jos gyvena), o retsykiais atvažiuoja ir į Nevėžį. Žmogus truputį atsigauna, atkunta, užsimezga nuoširdus pokalbis. Pasikalbame ir apie Nemuną, tekantį ties Viešvile. Vėliau pokalbis pasisuka apie šios dienos žvejybą ir jos niuansus.

Iš pokalbio suprantu, kad Nevėžyje pagrindinis masalas, kaip nuo seno įprasta, perlinė kruopa. Aš tam tikrai pasiruošęs nesu, nes mano jaukų gamą sudaro tik uodo trūklio lervos ir musės lervos. Susiruošiu septynių metrų botą ir užsidėjęs 3 gramų sistemėlę pradedu jaukinti žuvį, mesdamas pirmuosius jauko gniužulus į vandenį. Gylis tarp 3-4 metrų, kas mane, kaip upės šalininką, labai tenkina, nes žinau, kad tokiame gylyje žuvis jaučiasi kiek saugesne nei nuskaidrėjusiame sėkliuje ir yra tikimybė sėkmingai pažvejoti. Darau vieną metimą, po to antrą ir netrukus mano masalu susidomi pirmoji žuvis. Pradedu sėkmingai žvejoti ir traukti vieną kitą žuvį. Jaukai dirba gerai, taktiškai atrodo viskas atlikta irgi gerai. Iš principo naudoju panašaus storio valus ir tokio pat dydžio kabliukus kaip ir Neryje.

Kitame krante žvejų pilna ir užmetus akį matosi, kaip tai vienas, tai kitas žvejas lyg pasikeisdami irgi traukia žuveliokus.

Virš galvos suklykia paukščiai, lyg norėdami atsisveikinti, o gal duodami suprasti, kad viską mato iš aukštai, o aš užvertęs galvą mintyse su jais pabūnu ir atsisveikinu.

Po akimirkos grįžtu į realybę – nusileidžiu ant žemės ir vėl pakertu gražią žuvį.

Už valandėlės skambina Tautvydas (Šušvė) ir klausia, kaip sekasi. Po kelių minučių pokalbio abu prieiname tos pačios nuomonės, kad sekasi žvejoti neblogai ir kad teisingai pasielgėme, čia atvažiuodami.
Man bekalbant, mano kaimynas atneša gerą saują perlinių kruopų ir pasiūlo išbandyti, už ką aš dėkoju. Pasibaigus pokalbiui išbandau pasiūlyt masalą ir sugaunu pusėtiną kuoją. Vėliau bandau vėl ir vėl, tačiau ar tai užsispyrimas, ar įsitikinimas neleidžia su tom kruopom ilgai žaisti ir vėl naudoju „savus“ masalus. Vėliau pastebiu, kad kaimyno laimikis nors ir retesnis, bet truputį stambesnis, o mano žuvys kiek smulkesnės, nors kimba gana aktyviai.

Noriu pastebėti, kad jaukinti žuvį šiuo metų laiku tikrai būtų ne pati blogiausia mintis, nes įmetus vieną kitą gniužulą žuvis tikrai reaguodavo ir kibimas pagerėdavo. Vėliau po keliolikos minučių vėl tekdavo įmesti kažką „valgomo“ į vandenį, ir taip kartoti nuolatos.

Artėjo pietų metas ir mano kaimynas artėjant dvyliktai valandai ėmė ruoštis namo. Dar puodelis kavos, keletas nuoširdžiai ištartų frazių ir aš lieku ant kranto vienas. Jau geras laiko tarpas, kaip žvejoju, todėl pagaunu save su ta mintimi, kad apie pirmą valandą gal ir man reikės po truputį ruoštis namo. Tikrai nesu iš tų žvejų, kurie sėdi nuo tamsos lig tamsos ir sėkmingai žvejoja. Aš esu įsitikinęs, kad kas man skirta, tas niekur nedings bet kokiu dienos metu, o žvejoti reikia kaip ir valgant, atsikelti su dar esamu apetitu, kad po manęs atvykę ir kiti turėtų čia ką veikti.

Baigdamas savo rašinį noriu pasakyti, kad šiuo metų laiku Nevėžis dar labai dosnus žvejams ir tiem kas turi laiko, noro bei nebijo darganotų orų belieka įsimetus meškerytę, karštą kavos termosą važiuoti prie upės ir bandyti laimę.