Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Žmogus taip jau iš prigimties turbūt sutvertas, kad jam visada rasis šimtas priežasčių tam ar kitam nepatogumui surasti ir pasiteisinti. Taip nutiko su žvejyba šį kartą ir mums. Kai mums oras puikus, saulutė maloniai šildo, tada žuvis nekimba, o kai šlapdriba drebia ar oras pabjurę,s tada žuvim gerai, bet mums jokio malonumo.

Į paskutinę (bent aš taip manau) savo žvejybą šį kartą mes susiruošėme trise. Nusprendėme, kad jei paskutinį kartą gerai kibo mums dviem su draugu tai ko nepasikviesti dar vieno kompaniono į tokią šaunią žvejybą.

Taigi, Arvydas, Alvydas ir aš (Sigutis) nutarėme jau nebe pirmą kartą išbandyti laimę tame pačiame karjere kaip ir paskutinį kartą. Akylai stebėjome orą, o išgirdę, kad ryt dienos oras nusimato puikus ir su saulute, nutarėme nieko nelaukę griebti jautį už ragų – imtis stambiųjų karšių žvejybos. Tačiau sako žmogus planuoja, o Dievas koreguoja. Taip matyt su šia žvejyba bus nutikę ir mums šį kartą. Atvykę drąsiai žengėme per sniego baltumo užklotą patalą. Tačiau sniegas akimirksniu prasiskyrė iš po kojų ir batas tvirtai tėškėsi į vandenį. Pasirodo po klastingai apsnigtu sniegu jau laikėsi vanduo. Griebėmės atsargumo priemonių – ėmėme gręžti bandomąją eketę. Tačiau ledo storis buvo sumažėjęs 5 cm nuo praeito karto, todėl pavojaus nekėlė. Toliau paėjus pamatėme dar tupinčių keletą „pingvinų“. Neužilgo nusitaikę  kas kur žvejosime, jų gretas papildėme ir mes.

Truputį jaukiname eketes (ačiū Alvydui nes jis to mane išmokė ir „pripratino“), ir pradedame žvejoti. Pirmieji avižėlės pastuksenimai į dugną ir... pirmoji kuoja ant sniego. Vėliau dar viena ir t.t. Mano kompanionai irgi neatsilieka. Bėga minutės, slenka lėtai valanda. Žuvys kimba, bet smulkios, o prisimindami, kas mums kibo praeitą kartą, tai šį kartą toks dydis mūsų netenkina. Po geros valandos keičiame vietą. Vėl jaukiname, vėl avižėlę leidžiame į eketę. Ta pati smulkmė, tas pats „kalibras“.

Geriame kavą, pusryčiaujame ir tuo pačiu vyksta mažas vyriškas mūsų mini kompanijos  pasitarimas. Kyla minčių pasiduoti arčiau meldų link atitirpusio bei telkšančio nedidelio atviro vandens plotelio. Tuo metu keletas žvejų nuo pylimo viršaus drąsiai žengia pro meldus link mūsų ir vos užlipę ant ledo... įlūžta su visa įranga.

Vandens iki juosmens. Kitas kolega paduoda grąžtą ir ištraukia „plaukiką“ į krantą. Vienam žvejyba baigta – ačiū Dievui, su sėkminga pabaiga. Taigi, gerbiami skaitytojai, primenu, nors ledas ir storas, bet kartais vietomis yra properšų arba tokių vietų (kaip meldynai) kur geriau tokiu metų laiku nežengti ir nerizikuoti savo gyvybe. Mes dar pasėdime keletą valandų ir įsitikinę, kad šiandien stambiųjų karšių nepagausime pradedame ruoštis namų link. Nusprendžiame, kad šiai dienai pakaks. Labai jau nedideliu laimikiu šiandiena turėjome tenkintis kiekvienas iš mūsų, nors, tiesą sakant, tas pasitenkinimas sąlyginis, nes visa žuvis buvo suleista atgal pro eketę į karjero vandenis.

Sėkmingai pasiekiame krantą ir prasisagstę striukes pasukame mašinos link. Eidamas keliu garsiai pasakau draugams, kad po šios dienos „plaukiko“ pasirodymo aš šiemet savo poledinės žūklės sezoną baigiu. Žinau, kad dar naktimis šals iki 5-6 laipsnių, o kažkuriam Lietuvos kampelyje bus ir virš -10 šalčio, tačiau gal sakau neverta rizikuoti nors...

Einant akies krašteliu užmetu akį į aptirpusią sniego viršūnę ir susimąstau, o kiek patirps ledas ir kokio jis paliks storio po savaitės? Klausimas vertas milijono. Ir čia pat nusprendžiu – ne, su poledine žūkle baigta. Truputį duosim žuvim atsikvėpti ir patys pailsėsime nuo tų žiemos reportažų, o ten žiūrėk po mėnesio ar mažiau jau smagiai lakstysime upės pakrantėmis su plūdinėmis meškerėmis. Kas prie pakaunės, Alytaus ar Drevernos kanalo, bet tai jau bus atvirojo sezono žūklės pradžia ir rašomos istorijos, patirti nuotykiai bus visai kitokio pobūdžio.

Jau nedrįstu galutinai ir teigti, bet manyčiau, kad tai ko gero viena iš paskutinių mano poledinės žūklės išvykų šį 2012 – 2013 metų sezoną. Sutikite, kad žiema jei ne visiems, tai daugeliui tikrai įgriso iki gyvo kaulo, o ir nedaugelis iš mūsų pamename tokius sezonus, kai balandžio 6 – 7 dienomis drąsiai ir be jokių kliūčių dar lipome ant ledo ir žvejojome. Nesakau, kad tokių metų nebuvo, bet jei kam ir papuolė tai tikrai tokių ne dauguma.

Nesu didelis poledinės žūklės asas ir jokių dienoraščių ar specialių užrašų nevedu, todėl baigiant sezoną jokių pamokančių išvadų pateikti negaliu. Negaliu pasakyti kaip, kur ir ant ko geriausiai turėtų sektis žvejoti. Kadangi šią žiemą teko išbandyti vos keletą naujų (asmeniškai man) pakaunės balų, tai ir apibendrinimas bus labai miglotas. Dar kad būčiau nors ištisai jose žvejojęs visą žiemą, o kada per sezoną užlipi ant ledo vos 4 – 6 kartus, tai ką čia daug primastysi.

Negaliu teigti, kad man šį sezoną geriausiai kibo ant varinės ar auksinė spalvos avižėlių. Tikrai šito nepastebėjau. Kaip kad ir ant juodos spalvos ar blizgančios (sidabro spalvos) diskotekos gaublio formos avižėlių. Nemačiau jokio privalumo tarpe išvardintų mano spalvų. Gal su maža išlyga būtų galima padaryti vieną mažą pastabą – didžiausios (sąlyginai) žuvys kibo arba nutraukdavo mano valą tai būtent paminėtos paskutinės – diskotekos gaublio formos blizgančios it sidabras spalva avižos. Jos kažkodėl labiau viliojo stambiąsias žuvis. Tai gal kukliai tiek nedaug pastabų dėl avižėlių ir jų spalvų.

Kas liečia vandens telkinius tai bendras vaizdas daugiau mažiau susidarė, nes kiekviename iš žvejotų telkinių teko būti po keletą kartą, o viename nors ir buvau vos sykį, bet su 15 žvejų draugija, todėl apibendrinimus irgi šiokius tokius galima padaryti. Visų pirma, tai visi telkiniai buvo mano žvejojami pirmą kartą ir kas juose dominuoja teigti iš anksto buvo neįmanoma. O dabar galiu jau pasakyti, kad Veiverių baloje apie 99% sugauto laimikio sudarė maži ešeriukai. Telkinys tikrai nustekentas ir jame žiemą tikėtis kažko efektyvesnio, stambesnio tikrai maža tikimybė. Nesakau, kad ten nėra kokių lydekų ar kitokios didesnės žuvies, bet... kai telkinyje per sezoną žvejoja po kelis kartus nuo 15 iki 30 žvejų ir visi traukia nykštukinius ešeriukus, sutikite, kad tai daugiau graudu, nei juokinga.
Antras vandens telkinys, kuris paliko dvejopas mintis - Purviškių tvenkinys. Tenai žuvis tikrai įvairi, tik klausimas, kur ir kokiame gylyje nusitaikome žvejoti. Teisingai parinkus jaukus ir atitinkamą gylį galima tikėtis sužvejoti aukšlių, karšių, ešerių, kuojų ar gružlių. Žodžiu visas asortimentas. Mįslingas ir pakankamai įdomus vandens telkinys.

Na ir trečias vandens telkinys - Kvesų karjeras, kuris šį sezoną man pateikė vos ne daugiausiai staigmenų. Buvo sužvejota ir stambių karšių, ešerių, neblogų kuojų, o keletas „monstrų“ net nutraukė 0,10 mm valą ir nuplaukė palikę mane stipriai nustebusį be nieko „ant ledo“. Tačiau tai davė peno pamąstymam dėl žvejybos šiame karjere ateityje. Šis telkinys turtingas savo žuvies įvairove. Labai patiko dar tas momentas, kad žvejojant su „balalaika“ nereikdavo avižėlių leisti į didesnį nei 3 metrų gylį, nes stambesnė žuvis laikėsi ir seklesniuose vandenyse.

Tai gal pradžiai būtų ir tiek tos bendros apžvalgos bei pamąstymo.

Dabar noriu dar parašyti keletą žodžių dėl jaukų. Tarkime, jei Veiveriuose mes jaukinome minimaliai (gal kad kibo vien ešeriai) tai Purviškių tvenkinys ir Kvesų karjeras tuo „skųstis“ negalėjo, nes čia jaukinome tikrai nemažai ir praktiškai kiekvieną kartą kai tik atvažiuodavome žvejoti. Vardan tiesos turiu pasakyti, kad mačiau žvejus šeriant lietuviškais jaukais, pilant lenkiškąjį Traperį ir prancūziškąjį Sensas firmos jauką. Už nugaros aš jiems nestovėjau ir su pieštuku sugautų žuvies vienetų bei svorio nesižymėjau tačiau mačiau, kad vieni sėkmingai žvejojo pasišėrę traperiu, o kiti sensasu. Ir vienų ir kitų laimikiai būdavo gana geri. Tačiau aš dar nepaminėjau, kad  kibimam tikrai  daug įtakos turėjo orai bei pasirinktos žvejybinės vietos. Juk sutikime, kad ir Sensasu žvejodamas prastoje vietoje niekada neapgaudysi žvejo pataikiusio į „auksinę eketę“ ir jaukinančio tuo pačiu lietuvišku produktu. Oro sąlygos su pasirinkta vieta turėdavo vienus ir lemiamų faktorių kurių dėka laimikiai buvo labai skirtingi.

Kalbant apie įrankius tai taip pat sunku daryti vienareikšmes išvadas, nes puikiai pasigaudavo žvejojant avižėle, bet geri rodikliai būdavo ir tų žvejų, kurie žiemos metu į eketę užmerkdavo mini plūdelę. Taip, taip, gerbiami skaitytojai, su plūdele šią žiemą irgi mačiau kaip puikiai kai kurie žvejai žvejojo...


Tuo šio sezono savo rašymus ir baigiu. Atsiprašau kam per tuos ilgus žiemos mėnesius mano rašymas atsibodo, kam netiko mano rašybos stilius ar ne vietoje padėtas taškas su kableliu bei ne taip parašytas žodis. Visi esame tik žmonės ir...  ne daugiau.

Su pagarba ir meile visada Jūsų...