UbijcaSeldon Fotografuojantis žvejys

Alandai - šios sąvokos atžvilgiu Lietuvos žvejus galima suskirstyti į dvi kategorijas - tie, kas ten buvo ir tie, kas apie tai yra girdėję. Lietuvių ekspansiją į šį tarp Švedijos ir Suomijos išsidėsčiusį salyną prasidėjo prieš keliolika metų ir visą "grietinėlę" nugriebė būtent pionieriai. Būtent tais laikais kone kiekvienas gyrėsi trofėjinėmis lydekomis ir jų gausa. Tačiau mano manymu intensyvi tų vandenų eksploatacija ir Lietuvių ir kitų Alandus atradusių rytų šalių žvejų padarė savo poveikį ir dabar jau tokių šnekų ženkliai sumažėjo. Taip, laimikių gausa niekur nedingo ir pažvejoti "kaip akvariume" tarkim neblogų ešerių ten galima ir dabar, tačiau išties trofėjinę žuvį pagaut jau nėra taip paprasta. Kaip ir mūsų vandenyse, ten jau reikia ir tinkamų įrankių, geros spiningisto patirties, o ir be fortūnos jau niekaip apsieit nepavyks.

Mūsų ekipažas standartinis - 4 žmonės. Standartiniu vadinu todėl, kad tipinis Alanduose žvejams siūlomas namelis yra būtent 4-vietis, be to, lengvuoju automobiliu daugiau 4 žvejų su manta taip pat neišeis įtalpinti. Būna ir talpesnių namelių, bet tokią kompanija surinkt sunkiau, be to, reikia turėti talpų automobilį arba jį nuomotis. Savaime aišku visus "namų darbus" atlikome kone prieš pusmetį iki kelionės pradžios. Turiu omenyje namelių pasiūlos tyrimą, susitarimą su šeimininkais ir t.t. Vis tai derėtų daryti ne vėliau, kaip prieš pusmetį. Tiesa, šitaip iš tolo planuojant galima prašaut su laiku - atvykt arba per anksti arba per vėlai gero kibimo atžvilgiu. Bet, kas nerizikuoja...

Taigi, vykstam 4-se - aš, Irmantas (Kuosa), Giedrius (Pukuotukas) ir jo tėvas. Kelias standartinis - važiuojam iki Tallino, ten ~10h keltu į Alandų sostinė Marienhamną, o jau iš ten iki mūsų stovyklavietės apie 50 km. Atvykstame be nuotykių, prie namelio parsirandame paryčiais, apie 6 ryto. Ne už ilgo atvyksta namelio šeimininkė, aptariame visus klausimus ir ji iš karto mums pasiūlo įsigyti žvejybines licencijas. Tačiau yra vienas "bet". Pasirodo yra net 3 variantai. Šalia mūsų esantys vandens plotai suskirstyti į 3 zonas. Žvejoti galėsim toje zonoje, į kurią įsigysime licenciją. Aišku, galima įsigyti visas 3 licencijas, bet vienas dalykas - ne toks tai ir pigus malonumas (20-25 EUR savaitei), antras dalykas - visų trijų apgaudyti nerealu net per savaitę laiko ypač įvertinus tai, kam mūsų plastikinėse valtyse viso labo 5 AJ varikliai. Tad įsigijame licenciją į vieną pačią didžiausią zoną - nei per daug, nei per mažai. Įsikūrę ir atlikę visus org. reikalus negaišdami laiko imame spiningus ir plaukiame į pirmą apžvalginę žvejybą. Kadangi užsisakėme dvi valtis, tai skirstomės į du ekipažus. Savaime aišku Giedrius su savo tėvu, na o aš su Irmantu. Kadangi pavasaris ir taikomės į lydekas, natūralu, kad renkamės seklius ruožus - iki 3 metrų gylio. Netoli mūsų kaip tik toks ruožas yra, tad skubame link jo, metam inkarą ir darome pirmus metimus. Aš apsiginklavęs neseniai įsigytu kastinginiu kotu GLoomis MBR783C GLX bei walker tipo masalu 7 cm sinking Salmo Slider. Šis tandemas neblogai atidirbo šių metų Žvejoklių susitikime (nors ėmiau tik 4-ą vietą, bet čia tik dėl to, kad mano lydeka svėrė kiek mažiau už prizininkus, o juk svorio nedidelis skirtumas yra labiau laimės dalykas). Taigi, mūsų ruožas gan įdomus ir neįprastas Lietuvos sąlygoms. Aplinkui pusantro - du metrai, bet įprastos meldų sienos nėra. Vietoj jos po vandeniu matosi įvairaus kalibro akmenys, kai kurie siekia metrą - du skersmenyje - puiki slėptuvė grobuoniui. Taip ir yra - pravedus masalą prie didesnio akmens kibimai kur kas dažnesni, nei metant šiaip į ruožą be akmenų. Šitaip palengva pradedam suprasti šių vandenų specifiką, o ir tokioje egzotinėje aplinkoje išties žvejoti įdomu, juk Lietuvoje taip nepažvejosi. Salmo slaideris puikiai dirba ir atneša nemažai lydekų, tiesa, labai netrofėjinių - vyrauja nuo kilogramo iki pusantro, viena-kita siekia du. Reikia turėti omenyje, kad kiekviena ruožo šeimininkas nustato savas taisykles ir mūsų ruože lydekos ėmimo minimumas - net 60 cm, o tai jau lydeka maždaug nuo 1,3 kg. Kiekvienoje valtyje palei bortą lipdukas su liniuote, taigi, ilgį pamatuoti paprasta - pridėjai prie borto ir matai - imama ar ne. Irmantui irgi neblogai sekasi, tiesa, nuo manęs jis atsilieka, bet tai natūralu - spiningistas jis dar pradedantis, įrankiai taip pat neidealūs šioms sąlygoms, tad spiningisto karjeros augimas jam priešakyje, o praleidus savaitę laiko su kiek labiau patyrusiais kolegomis, patirties kaupimas bus ypač produktyvus. Su savimi pasiėmėme walkie-talkie racijas (kad neišlaidauti mobilaus roaming paslaugoms), tad laiks nuo laiko persimetame naujienomis su Giedriaus ekipažu - jiems taip pat neblogai sekasi - pirmos lydekos, pirmi ešeriai. Kadangi mes žvejojame stambesniais masalais, ešeriai mums beveik nepakliūna, bet aš tikiu, kad didesnei burnai turėtų tikti didesnis kąsnis, todėl po kelių pirmų dienų žvejybos netgi pradedu mąstyti apie tai, kad reikia stambinti masalą, bet tokio manajame arsenale nėra. Praėjo jau trys dienos, o stambiųjų kaip nėra, taip nėra. Kol kas didžiausia viso mūsų ketverto lydeka Irmanto – 3,2 kg. Irmantui tai asmeninis rekordas, bet mane jau pradeda neraminti tokios tendencijos - beveik pusę laiko išbuvome, o kažko ypatingesnio vis dar nėra. Tiesą vieną pavakarę Giedrius su tėvu pagavo 3 karšius nuo kilogramo iki dviejų. Gan įprastas tam laikui atvejis, karšiai pavasarį noriai stveria smulkius masalus - guminukus, sukriukes, o Giedriausi ekipažas būtent tokiais masalais ir žvejoja. Nors ir yra šiokia tokia pagunda tikslingai pažvejoti karšius spiningu, bet gaila laiko gaišt karšiams, juk mano pagrindinis tikslas - stambesnė lydeka, nesinori mėtytis nuo vieno tikslo prie kito.

Ketvirtą buvimo dieną pakilo stiprus vėjas ir mes nusprendžiame, kad tai ideali proga skirti šią dieną apžvalginei kelionei po Alandų lankytinas vietas, padaryti gražesnių nuotraukų. Taip ir padarom. O aš tikiuosi pasinaudodamas šia proga rasti žvejybinių prekių parduotuvę ir įsigyti taip trūkstamų stambesnių masalų. Kiek pasiblaškę po sostinę Marienhamną pagaliau randame žvejybinių prekių parduotuvę. Ieškome kam ko trūksta. Aš savaime aišku ieškau stambesnių walker tipo masalų. Kaip ne gaila būtų, bet jų kainos kandžiojasi - nuo 15 EUR. Ką gi, imu tą patį Salmo slider, tik didesnio kalibro, ne 7 cm, bet 10 cm. Nebūtumėm lietuviai, jeigu praeitumėm pro šalį keleto dėžių su nukainotais masalais. Intensyviai ėmėme raustis jų turinyje. Vienoje dėžėje su užrašu "6eur" mano dėmesį atkreipė labai tinkamas pagal visus parametrus masalas su man nežinomu pavadinimu Jakki (paskui paaiškėjo, kad tai suomių gamintojas. Bet kadangi kaina gera, masalo parametrai puikiai atitinka poreikius, ėmiau net du sau ir vieną Irmantui vieną pasiūliau. Tiesa, šio masalo svoris dvigubai viršija mano koto testą, bet juk čia Loomis, jis atlaikys dar ne tokį viršsvorį. Giedrius skeptiškai žiūri į masalų stambinimo koncepciją, tad nusprendė toliau gaudyti iš namų atsivežtais guminukais ir sukriukėmis. Ką gi, kitą dieną bandau tuos Jakki ir man jie patinka labai - būdami sunkesni skrieja toliau, o ir lydekos juos kanda ne ką prasčiau už salmo slider, tik dabar viliuosi atkreipti dėmesį stambesnių aštriadančių. Tačiau ženkliai lydekų kalibro kertelės pakelti niekaip nepavyksta, ji vis dar iki 3 kg ribos. Tuo tarpu liko tik dvi dienos ir aš nusprendžiu,kad reikia kažką kardinaliai keisti. Masalus pakeitėme, dabar lieka iš esmės pakeisti žvejybos vietas. Apžiūrime žemėlapį ir viename tolimesnių mūsų licencinio ruožo užkampių matome tinkamus gylius (mums duotame žemėlapyje yra ir šiokia tokia batimetrija). Pirmomis dienomis ten plaukti vengėme, nes pradžioje džiaugėmės kibimu ir arčiau, o be to, gaila buvo gaišti laiką ir kurą tolimiems plaukimams. Bet dabar einame va-bank, laiko ir kuro sąnaudų nepaisome. Keliamės anksčiau ir plaukiame į numatytą vietą. Ten landšaftas labiau "lietuviškas" - akmenų beveik nėra, o yra mums gerai pažįstama meldų siena su ~2 m gyliu prie jos. Ką gi, bandome judėti palei sieną mesdami inkarą, apmėtydami vietą 10-15min ir pasistumdami kas 50-70 m išilgai jos. Lydekos kimba smagiai, bet vėlgi kol kas standartinis kalibras. Smagumas tame, kad daug atsivejančių iki pat valties. Buvo keli epizodai, kai atsivijusi iki valties ne apsisukdavo, o vistiek griebdavo paskutiniu momentu. Gražūs vaizdai, mėgaujamės jais. Vienas kibimas išties įspūdingas ir jaučiasi kur kas solidesnis svoris, o ir lydekos pasimuistymai solidūs, neskuboti. Deja, tai truko viso labo keletą sekundžių ir blizgė atsikabino. Na štai, vienintelis solidesnis kibimas ir tas pro šalį, apmaudu. Daug vilčių neturėdamas darau į tą vietą dar kelis metimus ir vėl tas pats svoris. Šį kart nenusipurto, prisitraukiu ir Irmantas įgudusiu judesiu stveria lydeka kabliu ir įkelia valtin. Sveriam - 3,8 kg. Ne monstras, bet jau šis tas. Beje, apie kablį. Šįkart nusprendžiau neimti gremėzdiško graibšto ir įsigyti įgūdžių valdyti kablį imant laimikį į valtį. Ir išties per savaitę laiko ir man ir Irmantui tai pavyko, paskutinėmis dienomis tvarkėmės su juo puikiai ir manau, kad ateityje taip pat graibšto atsisakysiu. Taigi, nuotaika pakilo, žvejojam toliau. Už valandos vėl man rimtesnis kibimas. Šį kartą lydeka 4,4 kg. Hmm, štai kur reikėjo visą savaitę žvejoti. Ką gi, geriau vėliau, negu niekada. Jau artėja pietų metas, nusprendžiame baigti žvejybą. Valtyje dvi solidžios lydekos ir kaip visada - dar kelios įskaitinės. Kadangi apie savo rezultatus pranešėme Giedriui, jis atskubėjo link mūsų, o mes jau grįžinėjome trobelėn. Už poros valandų grįžo ir Giedriaus ekipažas, tačiau tuščias. Ar tai mes jau viską ten nužvejojome, ar tai jau saulė pernelyg aukštai pakilusi buvo. Nežinia, kas jiems koją pakišo. Bet aišku "atsirišus krepšiui" ir likus paskutinei dienai ir mūsų ir Giedriaus ekipažas buvo nusiteikęs ryžtingai.

Paskutinę dieną kėlėmės vėl anksčiau ir pirmyn į tas pačias vietas. Šįkart abiems ekipažams sekasi daugmaž lygiai, Giedriui netgi kiek geriau, nes praėjus porai valandų žvejybos jis jau turi 3 kg lydį, kas yra jo rekordas čia, be to, kol kas šios dienos visų mūsų bendras rekordinis žuvinas. Mūsų laimikiai kuklesni, viena 1,8 kg ir antra 2,6 kg , bet vis dar tikimės kažko solidesnio. Priplaukiam tą vietą, kur vakar pagauta 4,4 kg lydeka. Pokštaudamas sakau Irmantui "O gal ten buvo du draugai, vienas vakar pagautas, tai kitas dabar liūdi, tad reik ir jį pagaut, kad nesielvartautų". Ir beveik ant tų žodžių kibimas ir jaučiu nemenką pasipriešinimą. Lydeka periodiškai daro veržlų spurtą, atgalinis stabdis dirba gerai ir gesina tuos spurtus, bet gan arti žolių siena, tad pirštais pristabdydamas multiko būgnelį momentais blokuoju valo išmetimą, kai tik lydeka pernelyg priartėja prie išganingų žolių. Pagaliau kiek pavargusi lydeka duodasi prisitraukdama ir Irmantas kaip visad puikiai asistuoja griebdamas ją kabliu ir įkeldamas valtin. Sveriam, 5,5 kg. Savaime aišku, Alandų tokiu lydžiu nenustebinsi, bet man tai - asmeninio rekordo pakartojimas, o mūsų visam 7 dienų žvejybai - gerbtinas finalas. Dar pusvalandį pažvejoję grįžtame į trobelę, žvejyba Alanduose baigta, belieka paskutinį kartą išsifiliuoti žuvį, išrūkyti keletą žuvinų lauktuvėms, bei pailsėjus pakuotis daiktus. Reziumuojant galiu pasakyti, kad buvo toje vietovėje ir lenkų, ir čekų, ir suomių ekipažų, bet stebint jų ir mūsų rezultatus akivaizdžiai matėsi, kad mums sekėsi geriausiai, kas suteikė tam tikro orumo, jog savo šalį atstovavom neprastai :)

Savo stambesnių lydekų galvas pamovėme tradicinėje vietoje – ant šakų šalia dorojimo stalo. Galbūt estetus tokie „trofėjų medžiai“ šokiruos ir sukels kritikos priepuolį, bet Alanduose kiekvienoje žvejų stovyklavietėje šalia dorojimo stalo toks trofėjų medis yra. Manau, kad tų poilsinių šeimininkams tai savotiška reklama, iliustruojanti jų vandenų gausumą solidžiais laimikiais.

Taip pat reikia pasakyti, kad visas dienas žvejojau tuo pat spiningu ir netgi tuo pat masalu, nors atsivežta buvo ir kotų ir masalų su didele atsarga. Tas vargšelis Jakki masalas per paskutines 4 dienas žvejybos dienas lydekų nasrų buvo nuniokotas ypač žiauriai... bet jeigu vien jo pagautas paleistas ir nepaleistas lydekas būtų galima sudėti į valtį, tai ko gero kojos pastatyti nelabai būtų kur :)

Štai tokia buvo mūsų išvyka Alanduose... visam mūsų ekipažui išskyrus mane ten ji buvo pirma, bet matomai, ne paskutinė, nes visi parsivežėme iš ten puikių įspūdžių, ko ir linkiu visiems ten dar neapsilankiusiems meškerės broliams.