Visada smagu, ką nors smagaus parašyti apie smagią žvejybą. Šių metų Joninių savaitgalio išvyka į Nemuno deltos regioninį parką buvo kaip tik tokia. Labai smagi.

Visų pirma, nusprendėme žvejoti nuo pat ankstaus ryto. Pradėti švintant. Kad galėtume jau apie pietus baigti žūklę. Tada nusnausti valandėlę ir kupini jėgų grįžti namo. Pas savo moteris. Iškepti sugautą žuvį ir maloniai praleisti vakarą. Susirinkti bonusus ateities žvejyboms.

Toks planas reikalavo atsikelti ypatingai anksti. Sutarėme susitikti pusę trijų ryte, kad dar prieš keturias būtume Mingės kaimo prieplaukoje. Viskas ėjosi kaip iš pypkės, ir ant vandens buvome tiksliai numatytu laiku. Švintant.

Viena iš teorijų teigia, kad starkiai (būtent jie mūsų taikinys) kimba anksti ryte. Gal ne tai kad kimba, bet dažnai būna jų rytinis „žoras“. Kita teorija, atvirkščiai, sako, kad starkiui nereikia keltis anksti. Galima ramiai tradiciškai išsimiegoti, ir smagiai jų prisigaudyti vos ne viduryje dienos. Mes laikydamiesi plano, buvome priversti tikėti pirmąja. Nors paskutinius kelis metus visus savo starkius pagaudavau ne anksčiau kaip dešimtą dienos.
Taigi išplaukėme švintant. Prie Ragininkų salos jau buvo keletas pirmosios teorijos šalininkų valtyse ir dar keli ant kranto. Dugninės kaip tyčia buvo sumestos prie apgriuvusio namelio. Perspektyviausioj vietoj. Ties išėjimu iš duobės. Nemaloni situacija, bet teko susitaikyti ir inkaruotis toliau nuo kranto. Juokais savo bičiuliams sakiau, kad pirmas žuvis vis tiek pagausime tik pusę vienuolikos, tad koks skirtumas kur pradėti žvejybą.

Keli sustojimai ties sala, dar keletas senvagėje, vėl ties sala, dar porą Skirvytėje, ir galų gale apie devintą valandą ryto savo sąskaitoje turėjome tik keletą „bankių“. Pakeičiau didesniąją dalį turimų guminukų asortimento ir nieko. Esant tokiam žuvies aktyvumui mūsų akys merkėsi pačios, ir stiprėjo tikėjimas, antrosios teorijos teisingumu. Kad kibt pradės nuo pusės vienuolikos. Abu faktoriai suguldė visą mūsų ekipažą ant denio, ir netrukus mūsų laivelis iš tolo atrodė kaip vaiduoklis. Tik priplaukus artyn galėjai girdėti darnų knarkimo tercetą.

Vidinis laikrodis prižadino po dešimtos dvidešimt penkios. Stvėriau spiningą, ir dar neatsistojęs užmečiau masalą. Šokdinau guminuką dugnu beveik šimtu procentų įsitikinęs, kad sulauksiu kibimo. Barkšt. Vos spiningas iš rankų neiškrito. Nepakirtau. Bet su džiaugsmu pagalvojau, kad atsibudau pačiu laiku.
Neužilgo ištraukiau pirmąjį nelegalą, kibimų sulaukė ir bičiuliai. Nusprendėme grįžti į pirmąją vietą ties sala. Gal jau bus išsiskirstę dugninės gerbėjai. Nieko panašaus, šie kantrūs. Tačiau valties nebelikę nei vienos. Inkaravomės aukščiau. Pernykštėse vietose. Šiemet čia giliau, srovė galinga. Su 0,10 mm Stren Microfuse valu ir 30 g galva dugną sujausti pavyksta. Žvejojant storesniu valu reikia jūrinio galvakablio, o į tokius starkiai reaguoja atsargiau. Tuo įsitikino prieš gerą savaitę žvejoję Saulius su Gintaru, tad beliko tik pasinaudoti draugų patarimais.

Visgi tokioje srovėje žvejoti nelabai malonu. Skersuojant dugnas tik pradžioje jaučiamas gerai, tačiau vėliau net ir ploną valą vandens srautas išlenkia lanku. Kai trauki išilgai srovės, galvakablis kabo per ilgai, o arčiau valties dugną surasti išvis sunku. Tačiau starkiai nuspendė kibti, ir jau trečiu metimu šokdindamas guminuką nuo pakrantės šlaito sulaukiau smūgio. Su parašu, kaip sakoma. Sėkmingai pakirtau ir žuvis neužilgo blaškėsi graibžte. Fotografuojam! Slinkausi atbulas prie borto, sėdausi ant jo, it tik pajaučiau kaip kažkas – triokšt ! Jpšchmc!!! Мano puikusis jautrusis Abu Garcia Rocksvyper’is iš dvidalio spiningo tapo tridaliu. Nekažikoks jausmas. Lyg nuosavas pirštas sulūžtų.
Bet. Nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Gerai buvo tai, kad dėkle turėjau dar porą meškerykočių . Vienas iš jų dar dažais kvepiantis TICT In Bite iš tekančios saulės šalies, kurį nekantravau kuo greičiau išbandyti žūklėje. Nors sąlygos Nemune tą dieną jam buvo kiek per sunkios, ir pirmąjį bandymą buvau nusprendęs atidėti, tačiau sulūžus anam, kito pasirinkimo neturėjau.

Japonai surinko tiesiog neįtikėtiną kūrinėlį. Vidutinės ir lengvesnės galios spiningas, su klijuota viršūne, kas yra sutinkama gana retai. Dažniausiai tokie (su klijuota viršūne) skirti žvejybai mikromasalais. Dar būna pigių ir vidutinių meškerykočių starkiams, sukonstruotų ant neypatingos kokybės ir jautrumo blankų. Šitas gi, labai „greitas“ mėtant ir valdant masalą, o nuo didės apkrovos išlinksta į nuostabią parabolę. Jautrumas neišpasakytas. Galvojau, man bus ideali meškerė džigauti lydekas 10-20 g galvakabliais arba starkiauti panašiais svoriais Kauno mariose. Dar maniau, kad dėl savo unikalių savybių gali tikti ir žūklei „drop-šot“ metodu. Ten reikia greičio, tačiau užkibus didesnei žuviai ir gero lankstumo. Vienu žodžiu, žiauriai įdomus meškerikotis pateko į mano rankas, ir tiesiog netvėriau savame kailyje jį išbandyti.

Mėčiau atsargiai, trisdešimt gramų plius guma – svoris didokas. Dugnas jautėsi puikiai tiesiai į ranką. Nesu mėgėjas stebėti meškerės viršūne, tačiau ji guminuko santykį su dugnu simbolizavo taip pat idealiai. Džiaugiausi naujojo įrankio savybėmis, ir vėl sulaukiau kibimo. Pakirtau laiku, starkis ant legalumo ribos keliavo į valty ir tuoj pat atgal.

Pakeitėm vietą. Visi jautėm, kad kibimas tęstis dar kurį laiką. Įsišvietė saulė, pūtė tolygus vidutinio stiprumo pietvakarių vėjas. Slėgis nusistovėjęs. Sąlygos tiesiog idealios. Dar keli metimai, ir vėl sulaukiau kibimo. Tiksliau pasakius – elektros iškrovos. Dėl tokių dievinu starkių žūklę. Naujas įrankis pridėjo papildomų emocijų. Pritraukęs prie valties leidau žuviai kiek pasimuistyti. Norėjosi pajusti kaip kotas gesina smūgius. Spiningas lankstėsi idealiai. Starkis neturėjo jokių šansų.

Dar porą sustojimų padovanojo dar porą žuvų. Dar porą iškrovų. Dar pora malonumo akimirkų traukti žuvį. Dar porą – ją paleisti. Laikas bėgo tiesiog nepastebimai.

Įdomus buvo starkių skonis per Jonines. Žuvys nustojo stumdyti ir ėmė ryti tik tamsiai mėlynai pilkos spalvos valgomą Reins‘o gumą. Šamuko arba kokio grundulo imitaciją. Anksčiau tokios nebūčiau niekada rinkęsis parduotuvėje, bet jau kelintoje žūklėje ji rodė stebuklus. Pernai paskutinėse varžybose ji padovanojo man vietą ant prizininkų pakylos. Dabar – tris puikius starkius. Kitos trys dienos žuvys sukibo ant labiau tradicinio „morkavairužavo“ Fat‘o. Dvi kardinaliai priešingos spalvos. Kaip sriuba ir antras patiekalas. Gurmanai tie starkiai, ne kitaip.

O dar yra posakis, kad geriau turėti daugiau draugų, nei pinigų. Tai va, mane į žvejybą pakvietę bičiuliai šiemet įsigijo šaunų kateriuką. Nerealiai patogus žvejoti. Tikras malonumas.

Puikus laivas. Šauni dragų kompanija. Geras oras. Starkių kibimai. Naujas spiningas – tikra bomba. Smagių smagiausia diena.

Grįžome namo apie tik po šešių. Žuvį kepėm kitą dieną.
Mūsų moterys vis tiek buvo laimingos.
Ir bonusų šiek tiek prikapsėjo.



Emilis Muliuolis