Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Lietus, stiprūs permainingi vėjai, šykšti šiluma, neprognozuojamos rytinės šalnos tai viskas kas labiausiai tinka apibūdinti lapkričio mėnesiui nes iš tiesų tai turbūt labiausiai nemėgstamas plūdinės meškerės žvejų laikotarpis. Tačiau ką daryti tam žvejui jei jis ir taip visą savaitę dirba, o darbe galvoja apie artėjantį savaitgalį bei žvejybą su išvyka prie vandens?

Tikrai iš to gausaus žvejų būrio kuriam priklausau (ne išimtis) ir aš su savo mintimis bei planais taip pat turėjau tokius tikslus.

Buvau girdėjęs, o ir teko retsykiais matyti apgultus upės krantus savaitgaliais netoli Kauno kada tikrai sunku surasti vėliau atvažiavusiam vietelę, o ką jau kalbėti jei atvažiuoja nedidelė grupelė - du ar trys žvejai kartu. Todėl norėdamas išvengti tam tikrų problemų su vieta ant upės kranto dar su tamsa pradėjau ruoštis savaitgalio žvejybai. Pakalbinau draugą ir suderinę savo laiką bei užimtumą (visgi reikėjo su šeimomis aplankyti ir artimųjų kapus, padeginti žvakeles, sukalbėti maldelę, pagerbti mirusiuosius), suradome pusdienį kurį ir nusprendėme praleisti prie upės.

Nors iš namų pajudėjome dar su tamsa tačiau tikrai tai buvo ne ta gūdi naktis kuri skirtingai nei vasarą skaičiuoja savaip laiką, jo trukmę. Žinojome, supratome, kad temsta ir švinta rudenį tikrai labai vėlai.

Šiuo atveju noriu informuoti skaitytoją, kad mūsų žvejybos planuose buvo numatyta kelionė ir pasibuvimas su meškere rankoje prie Nevėžio krantų. Esant geram kibimui ir palankiom sąlygom savaitgaliais Nevėžio prieigos atrodo taip lyg vyktų kokie nors atlaidai – tiek daug žvejų čia susirenka praleisti laiką ir pažvejoti. Būna taip, kad per 4 - 5km kelio ruožą kartais net automobilį sunku rasti kur saugiai ir gerai pastatyti, o ką jau kalbėti apie vietas prie upės ant kranto kur retas kuris atsiveža ar žvejoja su viena meškere.

Tačiau šį kartą tikėjomės išvysti kiek kitokį vaizdą nes visgi tai buvo ilgasis savaitgalis ir tikėjomės kad visi norintys pažvejoti nesuvažiuos vienu metu ir tą pačią dieną.

Atvažiavus į galutinį kelionės tašką jau radome stovint keletą automobilių ir tai mus kiek maloniai nuteikė. Visgi taip galvodami, buvome nesuklydę. Vadinasi problemų nebus, o ir atsisėsti galėsime laisvai niekam netrukdydami.

Lipame iš mašinos, imame į rankas būtiniausius daiktus ir einame upės link.

Kėdutė, meškerė, pora stovelių, skiaurė ir jaukai su kava bei sumuštinis tai beveik ir visi mano išvardinti daiktai. Kada važiuoji trumpam laikui ir į konkrečią vietą su konkrečiais žvejybos įrankiais tuomet ir tų daiktų stipriai gali susimažinti. Tik ar kibs, ar rasime tai ko norime, ar kelionė pateisins visos savaitės lūkesčius? Na, bus matyti todėl neburkime iš anksto.

Kaip esu ne kartą jau minėjęs, kad mėgėjiška žūklė tuo ir turi savų privalumų kad nėra jokios įtampos, skubėjimo, atsakomybės, o ir tai ta vieta kada gali laisvai eksperimentuoti su jaukais. Draugas sėdasi per 15-20m žemiau manęs ir pradeda maišyti savo jaukus, o aš įsitaisęs patogiai kėdėje ir pasiruošęs 6m matchą išsitraukiu.......... timpą. Taip, taip, nesijuokite ir nenustebkite kai perskaitėte, kad nesiėmiau ruošti jaukų, o išsitraukiau timpą. Šį kartą mano jaukinimas, šėrimas, vadinkite kaip norite bus kiek kitoks. Jei draugas ruošėsi jaukinti smulkiu jauku ir koncentravo šėrimą maždaug į 1 kvadratinio metro plotą tai aš nutariau žuvis šį rytą vilioti šaudydamas iš timpos nedidelėmis grūdų, kukurūzų ir kruopų porcijomis. Pamaniau bus įdomu vėliau sulyginti kaip kiekvienam iš mūsų seksis.

Ant kranto pakalbinau šalia jau patogiai įsitaisiusį, sėdintį žveją ir sužinojau, kad Nevėžis tai ta upė kurioje žvejai žvejoja iki pat vandens užšalimo. O paklausus kaip su kibimu tai gavau atsakymą, kad diena nuo dienos labai skiriasi ir kas buvo vakar gali būti visai nepanašu į šiandien dienos žvejybą. Sako pagrinde tai priklauso nuo orų ir vėjo krypties.

Šiandien ryte mums išvykstant iš namų oro temperatūra siekė vos +4 šilumos, bet koks buvo mūsų nustebimas kada pamatėme nubalusias nuo šalnų Nevėžio pievas. Vadinasi peršasi išvada, kad būta minusinės temperatūros ir šalnų. Bijojome, kad tai neturėtų įtakos mūsų žvejybos laimikiui. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo, baiminomės be reikalo, šaltis čia buvo niekuo dėtas.

O grįžtant prie padarytų (vėliau po žvejybos) išvadų ir apibendrinimo tai supratome keletą momentų. Pirmiausiai tai, kad nežiūrint nieko buvo labai didelis aukšlių aktyvumas ką supratome iš vos neverdančio nuo nuolatinio aukšlių šokinėjimo vandens paviršiaus. Antra, naudojant stambius masalus aukšlės mus „paliko ramybėje“ ir netrukdė žvejoti.

Trečias momentas tai buvo tas, kad man pavyko sužvejoti (sąlyginai) kiek stambesnių kuojų nei mano draugui Alvydui, vadinasi, masalo stambumas turėjo tam tikros reikšmės. Tačiau po žvejybos ir be svėrimo matėsi, kad svoriu mane mano draugas tikrai apgaudė. Visgi jaukas gerai paruoštas šiuo metų laiku tikrai turi reikšmės nei atskirai metami grūdai į vandenį. Ir jei tik būtų stambesnių žuvų tai didelis klausimas kaip būtų sekęsi mano draugui (pas kurį būtų buvę daugiau stambesnių žuvų) nes šį rytą kažko įspūdingo sužvejoti nepavyko.

O šerti vis dėlto reikia ir būtina jei norite kažką sužvejoti, na, o jei jus tenkina dvi trys didesnės žuvys sužvejotos per visą žvejybą nei keli kilogramai smulkmės (su viena kita atsitiktine stambesne kuoja) tai irgi jūsų teisė rinktis.

Pusdienis praleistas prie vandens prabėgo gana greitai. Sėdėdami prie kranto pamąstėme, kad gal ir neblogai padarėme pasirinkdami Nevėžį? Neryje šiuo metu praktiškai žvejoti niekur negalima nes galioja draudimas, Nemune tikimybė sužvejoti plūdinuke kažką arti kranto irgi nedidelė, belstis toli į žemupį neturint tikslios, patikimos informacijos irgi nesinorėjo, o šiuo atveju Nevėžis, esantis vos už kelių kilometrų nuo namų labai tiko.

Keli kilogramai sugautų žuvų, gana neblogas oras (grįžtant oro temperatūra jau buvo +8 šilumos), šaunus bendravimas su draugu, manau tai ir yra tas tikslas kuris šiandien buvo pasiektas.

Lapkritis dar tik įsibėgėja, orai su itin dideliais šalčiais dar lygtai nenusimato todėl kildami nuo kranto palikome sielos viduje viltį, kad dar gal kartą kitą tikrai sugrįšime.

Baigdamas noriu eilinį kartą skaitytojui priminti, kad vykstant prie Nevėžio reiktų turėtų bent kelių rūšių masalų, truputėlį jauko, ilgesnį meškerykotį, guminius batus (dumblėta pakrantė), termosą, šiltus rūbus ir gerą nuotaiką.

Ir visai į pabaigą aš dar spėju palesinti „vietine“ jau tarp žvejų tapusią laukinę antelę ir su gera nuotaika užbaigti šios trumpos žvejybinės išvykos aprašymą.

Iki kitų susitikimų prie upės...