2013-12-28

Klausimas „Ką žvejot?“ pastarosiomis savaitėmis kankina ne vieną žveją. Teoriškai, žiūrint į kalendorių, jau turėtume sėdėti ant ledo ir virpinti visokius žuveliokus... O praktiškai – net karpininkai jau pradėjo dairytis į savo „užkonservuotus“ įrankius ir drąsinti vienas kitą: „O gal varom pabandyt karpį pagaut?“.

Mane irgi per Kalėdas buvo užvaldžiusi karpinė „pagunda“, tačiau su broliu ir dviem bičiuliais nusprendėme padaryti tai, ko dar nebuvome darę – pažvejoti ežerines stinteles iš valčių. Iš patikrintų ir nepatikrintų gandų jau girdėjome, kad Dusioje nekantriausieji žvejai sėkmingai jas gaudo. Būtume ir mes mielai patraukę į Dusią, tačiau dėl stipraus vėjo pabūgome didelių Dusios bangų: ar inkarai laikys, ar kibimą matysime per supimą ir t.t. Todėl, išnagrinėję orų prognozėse pranašaujamą stipraus vėjo kryptį, pasirinkome Asvejos ežero dalį, kur miškas ir stataus šlaito krantas turėtų mus apsaugoti nuo 10-12 m/s stiprumo vėjo.

Kadangi tai pirma tokio pobūdžio žūklė mums, ruošėmės iš anksto visiems įmanomiems atvejams. Pirmiausia – inkarai. Nė vienam mūsiškių nėra tekę inkaruotis 35-40 metrų gylyje. Ar reikia didesnio inkaro? Ar virvė turi būti netampri ar tampri? Ar reikia inkarus leisti vertikaliai, ar palikti ilgesnius virvių galus? Šiek tiek pasitarę dviems valtims „Senukuose“ nupirkom 200 metrų virvės – kiekvienai valčiai leisim du inkarus su 50 metrų virvėmis.

Antras dalykas, kuriuo pasirūpinome – šiltais drabužiais. Visą dieną išsėdėti valtyje, pučiant vėju, kad ir pliusinėje temperatūroje nejudant nebus labai šilta...

Trečia – patogumas. Į valtis susidėjome patogias kėdes, kad nereiktų sėdėti ant šalto valties krašto ar kieto suoliuko.

Ketvirta – įrankiai. Visi keturi pasirinkome skirtingus įrankius: Eimantas – itin lengvą vasarinį 2,10 m ultralight tipo spiningėlį su labai jautria viršūne, Jonas – standartinį, kietą 40 cm žieminį spiningėlį, Aidas – 2,4 m apykietį teleskopą su žieminiu sargeliu, aš – 1,45 cm žieminį spiningėlį itin jautriu sargeliu. Sistemėlės – standartinės, masalai – musės lervos.

Prie ežero atvažiavome dar prieš švintant. Gana sausi miško keliukai leido valtis privežti prie pat kranto, todėl turėjome gerą pusvalandį laiko susiruošti inkarus, meškeres ir valtis. Kai pradėjo švisti, visi išsižiojome – nors išvažiuojant iš Vilniaus jautėsi piktas ir stiprus vėjas, šioje Asvejos vietoje buvo visiškas štilis. Tik karts nuo karto pasiklydęs vėjo gūsis pašiaušdavo ežero paviršių. Negalėjome patikėti savo akimis – didžiausia baimė dėl didelio bangavimo, ir inkarų nelaikymo buvo be priežasties. Sėdėsime kaip karaliai užuovėjoje.

Jungiame echolotą ir plaukiame į duobę, kurią puikiai pažįstame iš žieminių žūklių. Čia stintas pradėjome gaudyti jau prieš 6 metus. Vietą, kur gręžti eketę, tfu, t.y. leisti inkarą, žinome puikiai pagal kranto liniją. Echoloto ekranas tik patvirtina – taip, apačioje plaukioja smulkios žuvies būreliai. Būreliai nedideli, tačiau mes didelių planų ir nesame užsibrėžę – svarbiausia užsidėti pliusą.

Inkaruojamės. Kadangi didelio vėjo nėra, abu inkarus leidžiame beveik vertikaliai nuo valčių galų žemyn. Nekantraudami maunam musės lervas ir leidžiam sistemas į dugną. Nors teoriškai viskas turėtų būti taip pat, kaip ir nuo ledo, tačiau vis tiek neramu – kaži kaip čia viskas bus... Pirmo kibimo ilgai laukti netenka. Ir antro, ir trečio, ir dešimto. Deja, visi tušti. Stintelės atakuoja mūsų sistemėles visiems keturiems, tačiau jų pakirsti nepavyksta. Kai galų gale, iš 50-to karto pakertu, pasidaro viskas aišku – stintelės po mumis labai mažos. Net keista, nes Asveja šioje vietoje daug metų iš eilės dovanojo gana dideles žuveles, o dabar kimba „baluošinės“ ir dar mažesnės... Tačiau nenusimename – oras fantastiškas, o valtyse jau kvepia agurkėliais!

Eimantas su Jonu, pavargę nuo nerezultatyvių kibimų ir nuolatinio tuščio pakirtinėjimo vynioja inkarą ir plaukia ešerių. O mes su broliu liekame savo vietoje laukdami didesnių žuveliokų būrelio. Deja, tokių didesnių stintelių pavyko pagauti tik kelias. Visos kitos – labai mažos...

Trumpa žiemos diena pralekia akimirksniu. 15 val. traukiame inkarus (patikėkite, rankytėmis iškelti sunkų inkarą iš 35 metrų gelmės – darbas nelengvas) ir plaukiame į krantą. Ranką skauda nuo nuolatinio žuvyčių pakirtinėjimo, tačiau laimikis – tik viena keptuvė :) Kojos nutirpę nuo sėdėjimo valtyse, tačiau visi keturi patenkinti – planas chuliganas pavyko, puiki žvejyba puikią dieną!

Pabaigai pasidalinsiu teoriniais pastebėjimais tiems, kurie irgi norėtų išbandyti agurkėlių žūklę iš valčių:

1. Jei inkaravimuisi naudojate du inkarus, virves leiskite kampu, o ne vertikaliai. Taip išvengsite siustemėlės painiojimosi į inkaro virves. Atrodo ir vėjo nebuvo, ir inkaro virvės įtemptos, tačiau kartas nuo karto valčiai pasisukus nuo gūsio sistemėlę užnešdavo ant inkaro virvės.

2. Naudokite pintą valą ir itin jautrius sargelius. Pintas valas nesitampo, todėl geriau matysite kibimą, o kadangi sinoptikai dar nežada šalčių, problemų su valo šalimu tikrai nebus. Jautrus sargelis padės geriau pastebėti kibima esant bangavimui ir valties sukiojimui – sistemėlė po vandeniu nekaba kaip įkalta, o tokiu atveju kibimą sunkiau pastebėti.

3. Rinkitės ilgas meškeres. Trumpas žieminis spiningėlis nepatogus, nes jį reikia visą laiką laikyti rankoje iškišus pro bortą, o tai vargina. Be to, trumpas spiningėlis neleidžia sistemėlės patraukti toliau nuo inkaro virvės, todėl sukiojantis valčiais didesnė tikimybė ją įpainioti į inkarą arba šalimais sėdinčio žvejo sistemėlę.

4. Apsirenkite tikrai šiltai. Nors lauke ir +6, visą dieną nejudant sužvarbti labai lengva.

Stintelių žūklė iš valties azartiškumu man niekuo nenusileido poledinei šių žuvelių žūklei, todėl būtinai rekomenduoju ir jums ;)