Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Senoji Varėna. Birželio pradžia.

Atrodo dar tik vakar aidėjo sirgalių balsai, sportinės žūklės entuziastų klegesys, o kai pagalvoji netruko prabėgti net keli sezonai nuo paskutinių varžybų šiame nuostabaus grožio ežere.

Turi dzūkai gražių gamtos kampelių, ežerų todėl ši vieta taip pat ne išimtis. Nežinau kodėl – nostalgija, sentimentai, geri prisiminimai ar nuostabūs draugai gyvenantys netoli šių vietų mane vis traukia ir traukia čia sugrįžti.

Taip jau sutapo, kad prasidėjusi pirmoji atostogų diena, o tuo pačiu ir savaitgalis buvo skirtas išvykai į gamtą (Dieve, kaip šito man kartais trūksta) kurios tikslas Glūko ežeras su visais savo malonumais.

Vėl iškilo prisiminimai apie eilę metų čia vykusių varžybų, švęstų gimtadienių ir netgi internetinio draugų susitikimo šventės aidų bei kt. dalykų.

Prieš akis iškilo senų, gerų draugų veidai, puiki gamta, gražūs žvejybiniai laimikiai, verdamos žuvienės kvapas bei rūkytų karšių skonis. Ech, geri buvo laikai todėl ar nepabandyti viso to atgaivinti (bent iš dalies) kas vyko prieš keletą metų?

Penktadienį iš vakaro nukrapnojęs lietutis tarsi dar bandė priversti mane atsisakyti kelionės tikslo, bet argi gali rastis tokia jėga kuri užgniaužtų tikslą, norą kuomet ir taip retai pavyksta ištrūkti nuo tos kasdieninės rutinos ir rūpesčių?

Todėl daug nesileidžiant į poleminius aprašymus pasakysiu tik tiek, kad penktadienį iš vakaro mes (du mašinų ekipažai) jau buvome savo išsvajoto tikslo vietoje. Ir jei važiuodami dar galvojome, kad ko gero vieni ten būsime tai atvykę labai nustebome radę jau įsikūrusį nedidelį palapinių miestelį su liepsnojančiais (vietomis) laužais. Žinia, vietos norintiems ten stovyklauti tikrai ganėtinai daug todėl ir mes susiradę atokesnę vietelė įsikūrėme stovyklavietę.

Įrengti suolai, stalai, šiukšlių konteineriai ir net nupjauta žolė rodė tai, kad šių valdų girininkas tikrai prižiūri ir neapleidžia likimo valiai šios stovyklavietės. Tik gerų žmonių darbo dėka turime dar puikiai sutvarkytų vietų kur galima nemokamai pailsėti. Prie vandens restauruota nauja pavėsinė, pripjautą malkų – ilsėkis sau į sveikatą. O senasis lieptas nei kiek nepasikeitęs tarsi senas draugas kvietė pas save nuo kurio atsiveria visas Glūko ežero gamtovaizdis.

Penktadienio vakaras mūsų stovyklavietėje praėjo trumpai, glaustai, su „trumpa programa“ nes visas dėmesys buvo telkiamas į rytojaus dienos numatomus malonumus.

Ryte pirmosios atsikėlė ir į objektyvą „papuolė“ Dalina su dukra Beatriče. Tai vienos iš pagrindinių mūsų virtuvės šeimininkių kurios vėliau kol mes stovyklavome rūpinosi visą laiką mūsų skrandžiais ir tuo, kad nieko netrūktų ant stalo.

Žinoma, kol moterys šeimininkavo, vyrų tikslai buvo daug „rimtesni“ tai maisto paieškos arba dar kitaip būtų galima pasakyti, tai maisto medžioklė į kurios sąvoką šiuo atvejų įeitų žodis žvejyba.

Taigi, kol moterys likusios stovyklavietėje užsiėmė kasdieniais darbais vyrai žvejojo, o kaip jiems sekėsi paaiškės vėliau. Galiu tik trumpai paminėti, kad šis ežeras turi savo paslapčių kaip ir kiekvienas vandens telkinys todėl mes nusprendėme kiek pasielgti neįprastai. Jei per daugelį metų žvejoti tekdavo Sensas firmos jaukais ir įprastose vietose tai šį kartą nusprendėme žuvies „paieškoti“ kitose vietose ir išbandyti bent keletą jaukų iš skirtingų firmų.

Pirmiausiai „į mūšį“ buvo mesti belgų gamybos jaukai su atskirais papildais kurių nuotraukoje nesimato. Iš minėtų papildų tai būtų sliekai, musės lervos, pinkos, kruopos, įvairūs kvapai, na ir, kaip be kurmiarausio? Čia be jo taip pat neapsieita.

Turiu paminėti atskirai, kad labai puikiai suveikė šis belgų produktas skirtas kuojoms. Be minėtos žvejybos aš dažnai šį jauką naudoju ir varžybose. Būna taip, kad dažnai šis produktas iššauna lyg šampano kamštis bei duoda puikių rezultatų.

Tačiau atsipūskime ir grįžkime pažiūrėti kaip sekasi žvejoti. Turiu pastebėti, kad su botu mano draugui Sauliui teko žvejoti pirmą kartą gyvenime. Jisai stebėdavosi kaip žvejojama be ritės ir kas iš to gaunasi, o čia ir pačiam teko šį žvejybos būdą išbandyti. Iš šypsenos veide neatrodo jog būtų matyti nusivylimas veide ar prastai su laimikiu.

Pasirodo, kaip sakė Saulius, ir su tokiomis kartimis galima kažką iš vandens ištraukti.

Tačiau lietuvių patarlė sako, kad .......................... „būkime biedni (neturtingi), bet teisingi“ ir atiduokime dalį aprašymo teikiamiem kitiems malonumams. Praleidę rytinę dalį žvejybos vėliau dėmesį skyrėme ir kitiem užsiėmimam.

Saulius nusprendė pamokinti vairavimo įgūdžių (pradžiamokslio) Patriciją. Ir kur jei ne atokesnėse vietose galima būtų žengti pirmuosius žingsnius sėdint už vairo. Sankaba, pavaros, važiavimas atbuline eiga, šie ir panašūs dalykai buvo aiškinami bei atliekami su jaunąja mokine.

Ir jei mokytojui buvo linksma tai mokinė buvo labai susikaupusi.Ir nenuostabu nes merginai greitai pilnametystė, vairavimo mokslai ir teisių įsigijimas. Juk retas kuris jaunas žmogus šiais laikais nevairuoja. Todėl Patricija labai stengėsi ir jei tas sekėsi tikrai neblogai. Na, o kiti leido laiką kas kaip nes užsiimti tikrai buvo kuo.Vaistažolių rinkimas, pietų gaminimas, vandens procedūros tai tik dalis mano pavardintų užsiėmimų.

Vėliau kada visi išsimaudė, nuplovė miestietiškas dulkes Dzūkijos vandenyse, moterys vėl ėmėsi to kas sekasi geriausiai – to nedėkingo darbo, maisto gaminimo. Man kažkodėl maisto gaminimas primena sniego kasimą žiemą – kasi, kasi, o atėjus pavasariui viskas nutirpsta ir nebelieka. Tai panašiai ir su maistu – gamini, gamini, o vėliau suvalgai ir nieko nelieka. Tačiau vis tiek, ką mes vyrai darytumėme be savo moterų. Todėl mamos gamino, dukros degustavo, o finale su įrankiais prie stalo dirbo visi.

Būčiau tikrai nesąžiningas jei savo reportaže nepaminėčiau ir dar vienos moters kurią kai kurie forumo dalyviai tikrai pažįsta ir prisimena. Na, gal truputį suapvalėjus, pagražėjusi, bet vis dar ta pati Genovaitė mano gyvenimo draugė. Žmona paskutiniu metu daug dėmesio skiria vaistažolių rinkimui, domisi sveikatos rūpybos klausimais ir kaip visos moterys užsiima dar skaniu maisto gaminimu.

Ir kas belieka žmogui kada jis sotus, pavalgęs ir jo visi norai patenkinti. Manau, kad galimi lieka keli variantai tai padrybsojimas ant minkštų gultų ar pasilepinimas saldumynais. Mūsų pora – Dalina su Sauliumi šį kartą pasirinko pastarąjį variantą - šaltus ledus „Nykštukas“.

Mes prigulėme pogulio bei gulėdami „kūrėme“ vakaro planus. O juose irgi buvo šis tas numatyta, bet neskubėkime.......

Niekam ne paslaptis, kad retai kuri šeima ar grupė žvejų būdami gamtoje ne virtų žuvienės ar nekeptų šašlykų. Išimtis nebuvo padaryta ir šį kartą. Todėl saulelei ritantis į antrąją dienos pusę nusprendėme pasigaminti gamtoje vieną kitą delikatesinį patiekalą. Šį kartą žuvies rūkymas buvo priskirtas man todėl ėmiausi to su „visu atsakingumu“. Ne paslaptis, kad mano darbą labai palengvino šeimininkių paimti prieskoniai.Druskos, kalendros, česnakai, pipirai bei aibė kitų priedų iš žuvies darė tikrus stebuklus.

Nedidelė rūkyklėlė į kurią telpa du dideli karšiai ar iki 15 aukšlių šiuo atveju labai tiko mūsų grupės poreikiams tenkinti. Na, ir tuo pačiu kol žuvis buvo palikta įsisūrėti prieš pakliūnant į rūkyklą aš nusprendžiau tuo pačiu šūviu nušauti ir antrą zuikį – iškepti Sauliaus nuostabiai paruoštus šašlykus.

Čia jau mano nuopelnas buvo minimalus – šašlykų suvėrimas ir priežiūra - kepant palaistyti alumi, kad produktas nesudegtų.

Gal tiesa, gal ne, bet valgydami visi labai gyrė abu patiekalus. Patikėsiu, kad šį kartą viskas tikrai buvo skanu ir man atlikti savo pareigas pavyko iki galo.

Gero apetito.

Pilnam (asmeniškai man) širdies džiaugsmui buvo varo akcentas – susitikimas su geru, maloniu ir nuostabiu draugu, senu varėniškiu, daugeliui Lietuvos žvejų – sportininkų žinomu Antonu, kitaip dar vadinamu forumuose „Dzedu“. Tai tikrai labai kilnios širdies, tolerantiškas žmogus, visų mylima ir gerbiama asmenybė. Štai iš ko reikėtų imti pavyzdį mokantis bendrauti, žvejoti ar dalinantis gera nuotaika, humoru.

Su Antonu buvome nesimatę jau irgi ne vieną mėnesį todėl tą vakarą pakalbėti, pabendrauti, patikėkite, abu turėjome apie ką...........

Kabliukai, meškerės, prisiminimai apie žvejybą ir pokalbis apie rytojaus žūklę tai buvo tikra mums abiem palaima kurios tūlas klausytojas iš šalies gal ir nesuprastų.
Ačiū Antonui už viską ką patyriau, išgyvenau šios aprašytos išvykos metu.

Mūsų išvyka jau įgavo visišką pagreitį, laikas tiksėjo nenumaldomai, o mes skubėjome tenkinti savo gamtos malonumus, išnaudojome kiekvieną valandą ar net minutėlę.

Antros dienos ryto žvejybos taikinyje buvo pasirinktas Sensas firmos jaukas ir sena tradicinė žvejybos vieta. Viskas beveik žinoma tačiau viena kita vakarykštė draugo duota pastaba nenuslydo pro šalį ir vėliau (kaip pastebėsite) davė savo rezultatą.

Niekas geriau nežino vandens telkinio kaip žvejas gyvenantis netoli jo ar nuolat ten žvejojantis. Todėl Antono pastabos labai pravertė.

Kol jaukas brinksta mes nuleidžiame ant vandens valtelę ir iriamės tikslo link. Ir likus kelioms dešimtims metrų iki vietos atpažįstu valtelėje sėdintį dar vieną nuostabų žmogų – RIMTAUTĄ. Rimtautas tai tas žmogus kuris taip pat yra vienas šauniausių mano draugų, žvejų tarpe, puikiai valdantis meškerę, mokantis bendrauti, didelės pagarbos nusipelnęs žmogus. Tai jis daugelį metų padėdavo pravesti (teisėjaudavo) „Glūko aukšlė“ varžybose, linksmindavo mus šmaikščiu žodžiu ar padėdavo kada to reikėdavo.

Malonus pasilabinimas su šiuo kukliu dzūkeliu ir bendravimas tą rytą buvo tikra šventė mano sielai. Net nežinau kas daugiau teikė tą rytą malonumo – žvejyba ar bendravimas su šiuo nuostabiu žmogumi.

Rimtautui leidus užfiksavau jį su gražiu karšiu objektyve.

Baigiant straipsnį ar einant prie pabaigos galvojau kurią nuotrauką įkelti geriau. Nusprendžiau, kad geriau bus padaryti provokaciją. Jei vienoje matome Saulių su gražiu laimikiu tai antroje jis rodydamas pirštu tarsi sako – štai matote kokie būna laimikiai kada šalia būna antra pusė. Žodžiu moterį imti, vežtis kartu į žvejybą kartais būna labai pravartu. Atminkite tai tie kurie turi antrąsias puses ir nepamirškite jų kartais atsivežti kartu į gamtą.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad mano atostogų pradžia tikrai pavyko kaip ir pati išvyka – žvejyba prie Glūko ežero.

Nuostabus oras, puikūs laimikiai, susitikimas su senais gerais draugais, o kur dar patirtos emocijos, užplūdę prisiminimai tad argi galima dar ką pridurti. Manau, kad šis ežeras jau įsirašė į mano asmeninę istoriją ir kol tik jėgos, laikas ar galimybės leis būtinai čia sugrįšiu.

Kai šis paukštis skleidžia sparnus ir pakyla skrydžiui tai ir mes, mūsų šešių asmenų kolektyvas, kraunamės daiktus, keliame inkarą ir kylame simboliniams skrydžiui. Skrydžiui namų link su gera nuotaika ir puikiais prisiminimais.

Susitiksime prie vandens telkinio ir Dieve duok daugiau tokių akimirkų.