Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Pakaunė. Lapkričio 1 d.

Šį kartą, mes trise nusprendėme bandyti pasėdėti kur prie vandens telkinio netoli namų t.y. gimtojo Kauno miesto. Reikėjo tik apsispręsti – žvejosime stovinčiame vandenyje ar tekančiame. O tam, kad rasti atsakymą.

...mes dar penktadienį nuo pačio ryto su Ramūnu sėdame į golfuką ir lekiame prie Nevėžio. Kažkaip paskutiniu metu labai pradėjome domėtis šia upe. Pirmiausiai žvalgytis važiuojame į dešinę upės pusę, o kad suprantamiau tai Kaunas – Babtai keliu. Pirmas sustojimas garsi Nevėžio duobė ties Užliedžiais. Randame tik keletą ekipažų, bet tai plėšrūnų medžiotojai. Važiuojame žemyn upe ir vėl stojame. Upė nusekusi, žvejų nedaug, visi tušti. Po to seka dar keli sustojimai ir galop paskutinis tai vadinama aikštelė ties Daktaro vila. Mašinai pastatyti vietos nerandame, o šiandien juk penktadienis. Pakrantė nugulta gausios žvejų armijos. Ramūnas sveikinasi su savo draugais, o aš kalbinu radęs savo bičiulį. Prasideda „tardymas“ kas, kaip, ant ko ir kiek?

Trumpai apibendrinant vaizdas maždaug toks. Dugnininkų iš užimtų 10 vietų sudaro kokios aštuonios. Kabliautojų ir spiningautojų nėra, o likusieji (tokių mažuma) tai plūdininkai. „Ilsisi“ praktiškai visi išskyrus mano draugą, plūdininką iš Šilainių mikrorajono.

Pastarasis gausiai šeria žuvis ir praktiškai vos ne kiekvienu pravedimu turi kybį. Kimba „iš akies“ 100 – 120 gramų kuojos. Šnekuosi gal gerą pusvalandį ir tuo pačiu stebiu kitus žvejus. Vaizdas nesikeičia. Kai kurie kaltina orą, labai nukritusį vandens lygį ir vardina kitas priežastis. Aš šypteliu, vėliau atsisveikinu su draugu ir mes pajudame nuo kranto.

Peršokame upės tiltą ir lekiame pasižvalgyti į kitą upės krantą. Žolė nors ir susmukusi, pakąsta šalnų bei parudavusi, bet Nevėžis vis dar gražus su savo gamtovaizdžiu. Rašau gražus nes taip ir yra kada vaizdą stebi aukštai nuo kokio kelio ar kalniuko, bet priėjus (kur pavyksta) arti kranto mus pasitinka didžiulis purvynas, vietomis paliktos šiukšlės kitos upės srovės atplukdytos „dovanos“. Tokia realija ir nieko čia nepridursi. Na, o kas liečia pačią žvejybą tai čia rezultatai panašūs tik pačių žvejojančių ženkliai mažiau.

Štai tokie reikalai su Nevėžiu.

Suprasdami, kad savaitgalį žvejojančių bus dar n kartų daugiau, o ir maknoti su tamsa (kitaip nerasi tinkamos žvejybai vietos) menkas malonumas, apsisprendžiame žvejoti ASU dirbtiname vandens telkinyje. Nutariame išbandyti „savą“ telkinį tokiu metų laiku nors kažko per daug ir nesitikime.

Ir taip sulaukę šeštadienio ryto mes apie vienuoliktą valandą pučiant silpnam vėjeliui renkamės prie „saviškės“ balos.

Ramūnas ruošia belgišką jauką, deda įvairius priedus, kažką ten „buria“, o mes su Alvydu irgi ruošiame žuvims „vaišes“. Pakrante vangiai plaukioja nedideli ešeriukai bei 100gramų nesiekiančios kuojos. Gerai tai ar blogai nežinau, bet kuojinį jauką Sensas firmos visgi pasiruošiu. Jaukas paprastas be jokių sudėtingų priedų:

1- Sensas Gardons
2- Sensas Hemp Grille
3- Sensas Betonitte
4- Vietinis kurmiarausis ir truputis pinkų bei „džokerių“.

Alvydas turi savo paslapčių ir taip pat pradeda ruošti šios firmos jaukus. Na ir tradiciškai pirmieji mus aplanko ešeriai.

Ešeriai nedideli, įprastai sveriantys iki kilogramo. Ir dar vienas pastebėjimas. Pradėjus šerti žvejojimo vietą žuvis sureaguoja gana greitai, po 15 – 20minučių, bet vėliau padarėme tokią pastabą, kad vos nustojama šerti kaip nustoja kibti ir žuvis. Ir nors itin aktyvaus kibimo šioje žvejyboje neturėjome, bet pats šėrimas tam darė didelę įtaką. Vadinasi žuvys dar prieš žiemą tikrai maitinasi ir ieško maisto, o jo neradusios plaukia ieškoti. Galų gale ir nuolatos išsiverčiantys vandens paviršiuje didesni, mažesni ratilai mums parodė, kad žuvis dar gana aktyvi ir bandyti kažką suvilioti verta.

Alvydas šį kartą štekerį iškeitė į į aštuonių metrų botą ir žvejojo juo, o mes su Ramūnu buvome apsiginklavę 6m ilgio kotais. Ramūnas žvejojo boloniniu kotu, o aš savo legendiniu matchu. Kalbant apibendrintai noriu pastebėti, kad šį kartą didesnę dalį laimikio sudarė ešeriai, o kuojų buvo mažiau. Tačiau tam, kad suvilioti ir šias didelio svorio nesiekiančias žuveles reikėjo pridėti pastangų. Nuolatinis jaukinimas, itin maži kabliukai, ploni valai, 0.10mm storio nesiekiantys pavadėliai ir lengvos sistemėlės tai ta visuma kurios dėka buvo pasiekti vienoki ar kitokie rezultatai.

Žemiau pateikiu mūsų trijulės laimikių rezultatus – nuotraukas.Vieni žuvį išpylėme ant tebežaliuojančios pievelės, kiti sudėjo į specialią talpą su vandenių ar tiesiog plastikinį kibirą.

Šį kartą mums pasisekė su oru kurio sąlygos buvo ant tiek palankios jog žvejojome nusimetę striukes. Tikrai buvo pakankamai šilta, o ir žuvis gal (spėju) labai nenukentėjo fotografuojant nes tuoj po to visa iki paskutinio vieneto buvo paleista atgal. Manau pasisekė šį kartą visiems – žuvys toliau plaukioja vandens telkinyje, o mes turėjome progą smagiai pabendrauti, pajuokauti ir gerai praleisti šeštadienio pusdienį su meškerėmis rankose.

Dabar mūsų mintys sukasi apie dar vieną išvyką tik jau į žemupį. Apie tai pavyks mums tas ar ne galėsite spręsti iš to kaip greitai pasirodys (ar nepasirodys) mano sekantis rašinys.

Meškerių į kampą dar nestatome, o pasiliekame su viltimi, kuri miršta paskutinė............