Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

I dalis

Šių metų žiemos pradžia tikrai neprognozuojama – čia ledas sustorėja spustelėjus šalčiui, o po savaitės vėl lyja lietus ir ledą tirpina iki pavojingo storumo. Todėl kol leidžia Motinėlė gamta naudojamės jos malonumais ir skubame užsikarti kur nors ant vandens telkinuko.

Ryte skambina mano draugas Ramūnas ir kviečia pažvejoti. Aš pasiskaitęs įvairiuose žvejų forumuose apie tai kaip dabar prastai kimba truputį suabejoju pasiūlymo tikslingumu – ar verta gaišti laiką, „maknoti“ po sniegą jei nieko gero tikėtis negali. Bet draugo argumentas, kad naudokimės proga kol ledas dar laiko man pasirodo svaresnis ir mes vėl kaip tas Jonelis iš pasakų knygos, leidžiamės į kelionę ieškoti savosios laimės ant ledo.

Kadangi upė su savo srove mane iš principo niekada negundė tai šį kartą vėl važiuojame ant balos. Važiuodami pro automobilio langus pastebime, kad yra drąsuolių kurie bando laimę jau ir tekančiame vandenyje. Na, bet čia jau kiekvieno individualus požiūris į visa tai.

Neilgai trukus mes jau vietoje, o ramus pasiruošęs „darbui“. Žiūrėsime kiek tiesos parašoma tuose forumuose apie nekibą.....

Nežinau kaip kam, bet man žiemą žvejoti nepatinka dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėlto, kad 99 pro centai sugauto laimikio sudaro ešeriai, dar nemalonu lipti ant netvirto (ar taip iš šalies atrodančio) ledo na ir galų gale poledinės žūklės išvykos, jų aprašymas labai jau panašūs ir monotoniški jei tik žvejoji savam „kaime“ ar regione. Tie patys nedideli ešeriukai, panaši gamta kurią sniego patalas suvienodina ir dažnos apniukusios dienos.

Tačiau jei kas paklaustų, o dėl ko tuomet važiuoju žvejoti tai atsakyčiau gana šabloniškai – viltis miršta paskutinė. Visada juk važiuodamas viliesi gražesnio nei paskutinės žvejybos metu laimikio, įvairesnių žuvų ir pan. Štai su ta viltimi, tuo nenumaldomu azartu patirti kažką naujo ir būni paties savęs apgautas bei išviliotas į gamtą.

Šį kartą per daug nesiplėsiu ir nesikartosiu labai aprašinėdamas visas žvejybos smulkmenas tačiau pasakysiu keletą dalykų...

Šioje išvykoje pasitaikė labai bjaurų oras. Pliusinė temperatūra ir vos ne pastoviai merkiantis lietus su trumpomis pertraukomis tikrai buvo ne pats geriausias oras žvejyboje. Tik štai nežinau kaip kitiems žvejams, o mums su draugu sekėsi puikiai nes balta žuvis kibo puikiai. Vos spėdavome nuleisti savo avižėlę ant dugno kaip po kelių suvirpinimų sargelis signalizuodavo apie kibimą. Staigus judesiukas ir stambesnė, smulkesnė žuvis keliaudavo į eketės paviršių, kad dienos šviesoje pasirodyti žvejui.

Ir tik subjuręs oras neleido, ( tiksliau patiems nesinorėjo) ilgiau „kiurksoti“ ant ledo. Tačiau patirti malonumui pakako ir tų kelių valandėlių. Keletas po ~350 gramų sveriančių karšiukų bei gražių kuojų pilnai papildė šios išvykos bendrą laimikį.

Šį kartą puikiai dirbo net kelių spalvų avižėlės. Negalima buvo išskirti vienos ar kitos formos, spalvos kuri būtų pavadinta šios dienos žūklės „lydere“.

Kas liečia žuvies šėrimą tai jis būtinas nes jo dėka ir sulaukėme gražaus laimikio. Sensas firmos juodi žieminiai jaukai skirti kuojoms ir ešeriams, „pagardinti“ smulkiom uodo – trūklio lervom buvo tas žuvų maistinis racionas kurį naudojome.

Nežinau kaip Jums, bet man paskutiniu metu vis dažniau atsiranda noras sužvejotas žuvis paleisti atgal į eketę.

Tiek aš, tiek mano draugas Ramūnas su didžiuliu malonumu tai padarėme. Nežinau, gal senstu, o gal todėl, kad šaldiklyje dar žuvies netrūksta ir šeima nebadauja, o gal dar kitokios aplinkybės mane verčia tai daryti, bet patikėkite – žuvies paleidimas jausmas savotiškai malonus.

Visa žuvis sėkmingai plaukioja toliau. Na, o forume atsiras naujas postas apie tai, kad tikrai ne visada ir ne visur taip pastarosiomis dienomis blogai su kibimu.

Pabaigai noriu pasakyti, kad judesys po ledu tikrai yra. Vieniem sekasi geriau kitiem kiek kukliau, bet sužvejoti galima ir kol ledas laiko tai kodėl nepabandžius?

II dalis

Na šį kartą likome ant ledo ne todėl, kad jis tvirtas, bet dėlto, kad nesugavome nei vieno karšio. Žuvis savo aktyviu kibimu eilinį kartą sugriovė mitą apie nekibą, bet pamenate kaip rašiau, kad visada važiuoju su viltimi kažką sužvejoti.....

Šį kartą važiavome trise – Alvydas, Ramūnas ir šių eilučių autorius. Važiavome nes šventai tikėjome, kad pavyks suvilioti kokį kauniečių žargonu vadinamą „leščių“.

Tikėjomės, o gavosi kiek kitaip. Šiandien mums buvo ne baltos žuvies diena, o ešerių. Tų pačių ešerių kuriuos turbūt kiekvienas iš mūsų be didesnio vargo suviliojame jei tik jie bent keli sukinėjasi po vandeniu netoli Jūsų avižėlės.

Šį kartą pasielgėme kiek kitaip nei pasielgtų kiekvienas žvejas. Juk ne paslaptis, kad jei tenka žvejoti naujai tame pačiame telkinyje tai žveją masina ta vieta kurioje laimikis buvo sužvejotas geriausiai.

O mes nusprendėme šį kartą negrįžti į senus medžioklės plotus, bet išbandyti naujas vietas. Nutarėme pabandyti laimę ten kur nesame buvę. Šį kartą nuotraukų daug nebus nes lakstyti paskui draugus po didžiulį vandens telkinį nėra pats didžiausias malonumas, o ir pačiam norisi meškerytę užmesti.

Alvydui tai buvo poledinės žūklės sezono atidarymas, pirma kelionė, o Ramūnui ir man tai nebe pirma išvyka į gamtą.

Atvykę iš karto pasiskleidėme lyg pabaidytos kurapkos kas kur. Alvydas su Ramūnu į vieną balos galą, aš į kitą. Sutarėme, kad vėliau susiskambinsime.

Prabėgus pusvalandžiui mes pasikeitėme informacija ir man pasirodžius šalia Ramūno ant sniego jau gulėjo keletas kuojų bei ešeriukų. Pasirodo, kad draugui gerai pasiteisino „svarovskio“ avižėlė. Alvydas bandė auksinę, o aš irgi kažką į tai panašaus.

Vėliau sulaukiau skambučio iš draugo žvejojančio priešingoje Pakaunės pusėje. Jis irgi minėjo, kad žuvis kimba tik didesnių egzempliorių dar nesužvejojo, o šiaip skųstis per daug nėra ko.

Taip žodis po žodžio, minutė po minutės ir jau buvo galima vėl kažką fotografuoti.

Štai taip lyg kareiviai surikiuoti ant ledo pozavo margašoniai. Patikėkite, po tokios foto sesijos visa žuvis sėkmingai buvo suleista į vandenį kur atsigavo ir laimingai nunėrė gelmėn. Vasarą po minutės kitos jei dideli karščiai žuvis ne visada išgyvena, o čia sumesta ant įmintos pėdos – balos sėkmingai išbūna ilgai gyva. Juk daugumas kas parsiveža žuvį namo žino, kad net iš žemupio parvežta ir suversta į kriauklę ar kitą indą ji būna gyvybinga, šokinėja ir žiopsi.

Tai rašau tam, kad kai kurie skaitytojai (ypač jauni žvejai) žinotų apie tai kaip ilgai gyvybinga žiemą būna žuvis.

Na, o mes papietavome ir toliau sėkmingai žvejojome. Šį kartą mus labiau „mylėjo“ ešeriai nors paėjus kiek toliau į gelmę pasitaikydavo ir viena kita kuoja kuri mielai prisijungdavo į bendrą rikiuotę.

Vėliau teko pabendrauti ir su kitais žvejais kurie irgi mums pritarė dėlto, kad žuvį jaukinti tikrai verta ir reikia.

Vieni tai darė su firminiais jaukais, kiti bėrė manus, skaldytus žirnius, perlines kruopas ir pan. Žodžiu žmogaus išmonei ribų nėra.

Mes buvome ištikimi saviem jaukams. Beje noriu dar paminėti, kad šį kartą neblogai suveikė aukso spalvos avižėlė. Kartais susimastau – atrodo žvejoju kelis kartus vienoje ar kitoje baloje, puikiai žinau dugną, turiu žinių kokia žuvis dominuoja, ką sužvejoti galima, o štai žiūrėk vieną dieną sugauni karšiukų, kitą ešerių ar kuojų. Nenuspėjama ta poledinė žūklė su savo paslaptingu povandeniniu pasauliu.

Baigdamas noriu pasakyti, kad paskutinių dienų išvykos kaip ir storėjantis ledas tai ir ne blogi laimikiai leido visai neblogai pasibūti gamtoje, pabendrauti tarpusavyje su draugais, o ir žuvys ne visos jau tokios tik katinui tinkančios.

Nors širdyje giliai esu plūdininkas ir labai jau laukiu pavasario, bet pasąmonėje suprantu, kad dabar žiemos metas, poledinės žūklės sezonas ir tam tikrą duoklę reikia atiduoti jai.

Kartais tos išvykos nusiseka labiau, kartais kukliau, bet juk kiekviena išvyka ant ledo tai savotiškas sportas, judesys, o jei žmogus kruti, judi, vadinasi ir gyveni.
Baigdamas noriu padėkoti draugams – Alvydui ir Ramūnui už šaunią kompaniją, gerą nuotaiką, o skaitytojams linkiu tvirto ir saugaus ledo.