Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Nepasakysiu nieko naujo jei parašysiu, kad vėstant orams ir artėjant šaltajam žiemos sezonui, žvejyba plūdine meškere darosi vis sudėtingesnė, laimikiai mažesni, o žuvis vis sunkiau ir sunkiau griebia jūsų siūlomą masalą.

Bet nesupraskite manęs klaidingai ir neskubėkite dėti meškerių į kampą. Anaiptol, aš manau kad atsisveikinti su atviruoju vandens meškeriojimu sezonu nereikėtų nors dalis žvejų, galbūt, tvirtai apsisprendė ir tą jau padarė.

Manau jei esate didelis žūklės fanatikas ir jums sunkiai sėdisi savaitgaliais namuose tai tikrai vertėtų pabandyti laimę prie vandens. Ir nesvarbus ar tai būtų tvenkinys, ar tekantis upelis.

Visi suprantame, kad krentant vandens temperatūrai ir artėjant žiemai žuvies mityba sulėtėja iki minimumo ir tikėtis tokių laimikių kokius pavykdavo sužvejoti vasarą būtų mažų mažiausiai naivu.

Vis dėlto nuleisti rankų nevertėtų.

Sulaukę lapkričio mėnesio ir darbingos savaitės pabaigos mūsų kelių asmenų grupelė susiruošė truputį prasivėdinti ir praleisti keletą valandų prie vandens.
Kasdieninę namų rutiną iškeisti į gerą draugų kompaniją ir puikų orą tikrai malonumas ne menkas, o jei dar......

Tačiau palikime kiekvienas savąją svajonę su savimi.
Pirmiausiai bandome laimę stovinčiame vandenyje – viename iš ASU tvenkinių. Valanda, kita, bėga laikas ir mes greitai suprantame, kad darome didelę klaidą – žvejojame ne ten kur kimba, o ten kur patogu. Visai pamiršome taisyklę, kad ne žuvis, o žvejys taikytis turi prie žuvies. Todėl greitai renkamės daiktus ir važiuojame ten kur tikrai kažko būtų galima tikėtis. Galų gale ir patys susivokiame, kad tekantis šių metų laiku vanduo tikrai turi pranašumų prieš stovintį. Bent mes esame tokios, vieningos nuomonės.

Antras mūsų sustojimas buvo Nevėžio upė. Kodėl? Atsakymas labai paprastas. Visų pirma tai lėmė tas faktorius, kad praeitą savaitgalį čia visi sužvejojo nesunkiai po leistiną (5 kg.) žuvies normą.

Antras rodiklis buvo didelis žvejų susitelkimas šioje upėje. Išvada paprasta – kur gerai kimba ten ir žvejų daug. Bent jau taip turėtų būti.

Vietą susiradome nesunkiai ir greitai „įsikūrę“ ėmėme ruošti jaukus. Šį kartą trumpai pakalbėsiu apie jaukus. Esu ištikimas Sensas firmos šalininkas tačiau jei tai galima būtų taikyti kalbant apie varžybas tai kitais atvejais nors ir retai tačiau kartais darau „eksperimentus – bandymus“ ir su kitų firmų produktais.
Šį kartą tai buvo universalus belgų jaukas skirtas kuojų ir karšių žvejybai. Kadangi žuvis maitinasi vangiai, vanduo stipriai atvėsę tai šį kartą savo jauką „atskiedžiau“ didesniu kurmiarausio kiekiu. Šiaip dedu įprastą 50 – 66% normą. Su kvapais, kaip esu ne kartą minėjęs, elgiuosi labai atsargiai. Ne išimtis ir šis kartas – kvapų į jauką nutariau nedėti visai, o tenkinti tuo kas jau sudėta pačioje pakuotėje. Dėl druskos dėjimo turiu savo versiją – ją aš naudoju, bet itin mažais kiekiais. Šį kartą jos nedėjau nes šiame jauke druska ir taip akivaizdžiai jautėsi vos kiek palaižius liežuvio galu. Truputis musės lervų, uodo – trūklio, sliekų tai ir visas būtų šios dienos racionas kuris buvo pateiktas žuvims.

Žvejybą pradėjome apie 13val. ryto. Saulutė jau buvo išlindusi pro debesį ir šildė mus 10-12O šiluma.

Kibimo laukti ilgai nereikėjo. Pirmieji plūdelės virptelėjimai pas vieną, kitą mano draugus ir pirmosios žuvys jau skiaurėje.

Manau, kad toliau aprašinėti kaip sėkmingai mes žvejojome neverta nes visi plūdininkai puikiai įsivaizduoja tą lemtingą akimirką kada plūdelė pasineria po vandeniu, seka staigus bet švelnus pakirtimas ir per sistemėlę, meškerės kotu persiduoda tas pasipriešinimas, virpesys, žuvies kova kol ją iškeli ir pritrauki iki graibštelio.

Kiekvienas tą įsivaizduojame ir suprantame savaip, o kaip atrodo sužvejota kuoja, plakis, žiobris ar aukšlė, žino kiekvienas iš mūsų. Noriu pridurti, kad tai kas buvo fortūnos skirta tą dieną kiekvienam iš mūsų tą ir sužvejojome.

Šį kartą aš norėjau pabrėžti, paminėti tik keletą svarbesnių momentų. Visų pirma tai jauko spalva. Ji turi būti kiek galima panašesnė ir grunto esančio upės dugne spalvą, kad nebaidytų žuvies. Antras momentas tai masalai. Augalinės kilmės masalus jau turite būti pakeitę į gyvulinės kilmės. Kas tiko vasarą dabar tikrai taip gerai „nedirbs“. Na ir trečia tai jauko kiekiai. Jų turi būti nedaug ir tie patys labai „praskiesti“ juodžemiu, skurdūs tam, kad šiuo metu laiku žuvis nespėtų greitai prisisotinti. Žinoma, rašydamas aš tikrai nepretenduoju į absoliučią tiesą ir neperšu kiekvienam iš jūsų savo teiginių kaip giežtų taisyklių nes gyvenime, juolab žvejyboje būna daug išimčių, nutikimų griaunančių visas teorijas bei kitų sunkiai paaiškinamų ar suvokiamų dalykų. Šis rašinys tai daugiau mano asmeniniai pastebėjimai ir noras pasidalinti sava praktika kurią pats taikau, išgyvenu ir patiriu žvejodamas.
Apie sistemėles mes, manau, pakalbėsime kitą kartą. Aš galvoju, kad mes dar tikrai kažkur žvejosime ir jei pasiseks, galbūt, ką nors sugausime. Tai tokia buvo mūsų pirmoji žvejyba – išvyka lapkričio mėnesį.