Praėjusią savaitę sulaukėme netikėto oro atšilimo. Darbo reikalais važinėdamas po Panevėžį pastebėjau, kad miesto centre tautiečiai jau žvejoja su plūdine meškere, juolab kad ir ledo Nevėžyje žemiau „Ekrano” užtvankos tomis dienomis jau nebuvo. Pamačius tokius vaizdus suvirpėjo širdis - ką, gal jau atviro vandens sezonas prasidės. Neiškentęs nulėkiau į kitą miesto galą, ten, kur Nevėžis jau palieka miestą. Ledo nerasta! Pasidariau neramus, galvoje atsirado daugybė minčių apie savaitgalį su „matchiovke” rankose. Tačiau mintys taip ir liko mintimis, nes tokiam mano savaitgaliui pasipriešino antroji puse...

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Šeštadienį ekspromtu nusprendėme išlėkti pasivažinėti po Kupiškio apylinkes, užsukt i Paulionką ir Palėvenę, juolab kad ten tikrai yra į ką akis paganyti. Ten labai gražiose vietose vinguriuoja Lėvuo. Tai mano vaikystės upė, kurioje aš sugavau pirmąją žuvelę ir kurioje su broliu pagaudavom tikrai gražių ešerių ir šapalų. Dabar tose vietose delninis ešerys jau retenybė, o apie kilograminius šapalus galima visai ir pamiršti.
Taigi, kelionė prasidėjo. Pirmiausia Lėvuo mane pasitiko ties Karsakiškiu. Išvystas vaizdas mane šiek tiek nuvylė. Vanduo jau buvo pakilęs, tačiau ledai dar neišplaukę. Na, teko važiuoti toliau. Keletas kilometrų aukščiau Karsakiškio pradėjo keisti mano nuotaiką: upės vaga jau be ledo ir vanduo smarkiai pakilęs. Ties Panevėžio ir Kupiškio rajonų riba Lėvens vaga buvo užkimšta ledo lyčių, nes toje vietoje upė kelis kartus daro vingį.
Pagaliau kirstas rajonus skiriantis tiltas ir netrukus jau leidžiuosi nuo pagrindinio kelio į Paulionką. Tai labai gražios vietos. Aukšti, miškingi šlaitai, o žemai vinguriuoja Lėvuo. Jei tikėt žvejų kalbomis, tose vietose yra nemažai lydekų, ešerių ir šapalų. Įvažiuoju į miestelį, kuris kažkada garsėjo savo produkcija. Pasirodo ten seniau buvo kalvadoso gamyklėlė ir kažkoks dvaras. Tai liudija daugybė senovinių pastatų, išbarstytų po visą miestelį. Ir kažkokia veikla miestelyje matosi: rekonstruojami senieji pastatai, šalia naujesnių pastatų nemažai automobilių su užsienietiškais numeriais. Matyt ten bandomas plėtoti kaimo turizmas. Pasisukinėjęs po miestelį ir paganęs akis gerai nusiteikęs laikau kursą link Palėvenės. O nuotaika gera todėl, kad Lėvuo švarut švarutėmis - vagoje nėra net požymių, kad būta ledo. Upė išsiliejusi iš krantų, šniokščia ir kunkuliuoja. Vandens spalva kaip kokios Amazonės po liūčių sezono: tamsus, rudas.
Po kelių minučių pasiekiu ir Palėvenę. Jau pats pavadinimas pasako, šalia kokios upės yra tas miestelis. Apylinkės panašios kaip ir prieš tai aplankytoje gyvenvietėje. Ir čia matosi buvusio dvaro liekanų. Daug caro laikų pastatų ir kažkas panašaus į kažkokį buvusį vienuolyną. Na, sakyčiau gali būti ir bažnyčia, tačiau vargu ar rastume paprastą bažnytėlę su tokia aukšta ir stora mūro siena. Ir čia upė seniai išsiliejusi iš krantų, užgrobusi vietinių gyventojų žemes, nuo kurių grunto vanduo ir pasidarė purvinas. Širdis džiūgauja matant tokius vaizdus. Ir toliau pakiliai nusiteikęs traukiu link galutinio tikslo: link Kupiškio marių.
Noriūnų gyvenvietėje, visai šalia Kupiškio ant Natakės tvenkinio ledo mačiau nemažai vietinių žvejų, tačiau nekreipdamas i tai didelio dėmesio (kadangi žieminė žūklė man yra terra incognito) prazvimbiu pro šalį. Žinau, kad Kupiškyje tikrai rasiu ledą. Naivu būtų tikėtis, kad tokiu metu toks didelis (ilgis apie 18 km) stovinčio ar lėtai tekančio vandens telkinys būtų be ledo. Tačiau noras pamatyti seniai matytą „balą” buvo stipresnis už sveiką protą ir ilgai nedelsdamas pasukau link tvenkinio. Taip, ledas buvo. Tačiau ir žvejų buvo tikrai daug. Didžioji dauguma būriavosi netoli „ventilio” ir pakraščiuose. O parkavimo aikštelė buvo puspilnė nuo automobilių su įvairiausių miestų numeriais.
Nuraminęs žinių troškulį apie man rūpimų žūklės vietų būklę pasukau namų link. Teko susitaikyti su mintimi, kad ledas, nors ir palieka upes, tačiau žūklės plūdine ar lengva dugnine meškere dar teks palūkėti.

Lincas