Atšiauri, apipinta mitų ir iki šiol gana paslaptinga vietovė – daugeliui tolimuosiuose Rusijos Rytuose esanti Kamčiatka vis dar kelia tokius įspūdžius. Tačiau vis dažniau kelionei į atšiauriąją Kamčiatką pasiryžta tiek profesionalūs, tiek ir žvejai mėgėjai, kurie čia traukia dėl garsėjančių įspūdingųjų karališkųjų lašišų.

Kamčiatką galima pasiekti įvairiomis kryptimis, tad mes pasirinkome artimiausią Lietuvai – išvykome iš Kaliningrado ir skridome per Maskvą. Skrydis su persėdimu Maskvoje truko apie 17 valandų. Nusileidome Petropavlavsko oro uoste, kur mus pasitiko gidas ir laukė dar 8 val. kelionė autobusu, o dar vėliau 1,5 val. skrydis malūnsparniu nežinoma kryptimi, tačiau su daug vilčių, kad viskas bus gerai. Galiausiai po ilgos ir varginančios kelionės atvykome į stovyklą, kuri savaitei tapo mūsų namais.

Kelionės tikslas žinoma buvo vienas – didžiausia pasaulyje karališkoji lašiša, apie kurią svajoja dauguma žvejų ir kurių gausa garsėja Kamčiatka. Ši vietovė tikrai patenka į vieną iš vietovių, kurias privalu nors kartą gyvenime aplankyti kiekvienam žvejui, nes ten žvejyba yra išskirtinė ir tikrai palieka nepakartojamą įspūdį. Žinoma, ir mes po gana varginančios kelionės buvome „išalkę“ žvejybos, tad optimizmo buvo daug.

Pirmieji užmetimai išties džiugino laimikiais. Praktiškai per pirmą dieną kiekvienas patyrėme ką reiškia pagauti didįjį laimikį. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad žuvies išties tiek daug – net nereikia jokių pastangų jai pagauti. Tiesa, mums pasisekė pataikyti su puikiu oru ir vietove, kurią pasirinkome stovyklai ir žvejybai. Taigi pirmieji įspūdžiai suteikė labai daug teigiamų emocijų, tačiau Kamčiatkos laimikiams pagauti reikalingas ir tinkamas pasiruošimas – žuvys didelės ir galingos.

Jeigu kalbėti apie populiariausias Kamčiatkos žuvų rūšis, tai pirmoje vietoje, žinoma, išlieka karališkoji lašiša. Antra pagal populiarumą žuvis – Keta (angl. Dog Salmon) ir vietinės žuvys – vaivorykštiniai upėtakiai bei kiršliai. Taigi belaukiant karališkosios lašišos, užkibdavo ir kitos žuvys, kurios ilgainiui, deja, nebedžiugino taip, kaip ką tik atvykus. Buvome susikoncentravę į pagrindinį laimikį dėl kurio ir keliavome.

Karališka lašiša tikrai ypatinga žuvis, ji upėje užima geriausias vietas. Mums pasisekė, kad planuodami kelionę išskaičiavome optimaliausią laiką kada žuvis būna „šviežiai atplaukusi“ – sidabrinė. Karališkoji lašiša plaukia upės viduriu, išstumdydama mažesnes už save žuvis. Visas procesas atrodo maždaug taip: užmeti meškerę taikydamas į upės vidurį ir tikėdamasis pagauti Karališkąją lašišą, jeigu iš karto neužkibo, užmeti arčiau kranto ir tuomet tikiesi, kad kibs smulkesnės žuvys, tokios kai Keta. Jeigu jau net Keta nekimba, tuomet lieka vaivorykštinis upėtakis, palija, o paskutinė viltis – kiršlys. Žinoma, smulkiosios žuvys taip nedžiugina kaip Karališkoji lašiša, tačiau čia net kiršliai palieka įspūdį dėl savo dydžio.

Lašišos slepiasi pagrindinėje srovėje ir ypač dviejų upių susiliejimo vietose. Tad tose vietose ir stengėmės laukti laimikio. Vienintelis išskirtinumas Kamčiatkoje – žuvis kartais sustoja visai ramiose vietose, užutekiuose, kur net nesitikėtum. „Deeper“ išmanus sonaras šioje kelionėje irgi buvo naudingas – kelis kartus plaukdami nebuvome tikri dėl duobės gylio, tad praskanavę su „Deeper“ pamatėme, kad ji gerokai didesnė ir gilesnė nei gidas spėjo ir dėlto atradome ten nemažai žuvies. Taigi sonaras ypač vertingas įsivertinti duobes ir nežinomą dugną, kurio gylis gali nustebinti.

Koks masalas ir įranga tinkamiausi? Mes naudojome sukres ir voblerius. Kibimai būna pagrindinėje srovėje, taigi vobleris puikiausiai tiko. Tiesa, svarbu paminėti, kad kibimai būna tokie stiprūs, jog meškerę tiesiog plešia tau iš rankų, tad tikrai nekyla abejonių, kas užkibo. Beje, vobleriai tinka net ir ten, kur ypač stipri srovė. Net iš valties taip pat lengviau žvejoti su vobleriu.

Iššūkiai? Turbūt didžiausia grėsmė – tikrąja to žodžio prasme tau į nugarą kvėpuojančios rudosios meškos, kurių čia gausu ir jos čia jaučiasi šeimininkėmis. Taigi meškos mus lydėjo nuo pat pirmos dienos, todėl teko būti ypatingai budriems. Svarbus gidų patarimas – draugiškai pamaitinti lokius, kad jiems nekiltų noras lįsti į sodybą. Tad gidų rekomendacijas stengėmės vykdyti – maždaug 100 m. nuo stovyklos atstumu specialiai atnešdavome smulkesnės žuvies. Saugumui užtikrinti turėjome ir stovyklos apsauginius, kurie budėdavo naktimis.

Laimikiai? Visos kelionės metu iš viso pagavome net 100 karališkųjų lašišų. Mano didžiausias laimikis svėrė 9 kg., nors kolegos pagavo ir 17kg sveriančių laimikių. Taigi iš Kamčiatkos grįžome pilni įspūdžių ne tik dėl įspūdingo žuvų dydžio, bet ir išskirtinės žvejybos potyrių bei unikalios supančios gamtos. Kamčiatką tikrai galime vadinti žvejų svajonių kelione, kur kartą nuvykus norėsis dar tikrai sugrįžti ir pakartoti šį įspūdingą nuotykį.

Box