Daug buvome girdėję ir prisiklausę apie Klišupio „balos" kuojas, žvejų pagaunamus laimikius. „Bala" vadiname siaurą, apžėlusį nendrėmis seklų kanaliuką, kuris jungiasi su Kuršių mariomis. Daugelis net nežino, kas tas Klišupis. Tai mažas miesteliūkštis per keletą kilometrų nuo Priekulės ir truputį daugiau 20-ties kilometrų nuo Klaipėdos.

Kai atvykome, miestelis dar snaudė, buvo naktis. Jei ne vaizdingi klaipėdiečių pasakojimai, tai velnias ten būtų nešęs mus į tas galeras, bet... Iš lėto apėjome krantus, pašnekinom vienintelius tą naktį ant kranto nakvojusius šiauliečius. Jų pasakojimas tik dar labiau sužadino mūsų vaizduotę - taip gerai, pasak jų čia kimba. Papusryčiavom, apsiginklavom meškerėm ir įlindę į „balotnikus" patraukėme į medžioklę. Pradžia nieko gero nežadėjo. Spaudė -3 laipsnių šaltukas, be to, reikėjo persinešti visą mantą į salelę. Netruko prabėgti laikas, pradėjo brėkšti. Mes laukėme, matėme, kad vandenyje yra gyvybė, žuvis rodė savo buvimą darydama ratilus vandens paviršiuje. Buvo kiek šaltoka, nors ir buvome apsirengę dar žiemiškai.
Pagaliau apie 7 val. pradėjome žvejoti. Koks buvo džiaugsmas, kada matydavai, kaip paneria plūdelė. Buvo smagu, bet... Ėjo valanda, kita, o tų didžiųjų išsvajotųjų kuojų taip ir nesimatė - nekibo. Praktiškai praleidome visą dieną, belaukdami rimtų laimikių, bet gražuolės kuojos taip ir nepasirodė. Kibo vien smulkmė ir tik kada ne kada papuldavo atsitiktinė gražuolė.
Gerai įdienojus sėdome pietauti, pasišnekėjome su kitais žvejais. Nieko gero. Vieni sakė, kad čia kaltas rytų vėjas, kiti keikėsi, kad ne tuos masalus atsivežė, o treti teigė, kad viskas nuo vietos priklauso. Bet mes apėjome daugelį vietų ir matėme kad žvejojant kuo įvairiausiais masalais rezultatas buvo toks pats. Kuoja nėjo. Vakare su negausiu laimikiu patraukėme į vieną sodybą nakvoti. Tai būta senukų šeimos, kurios galva jaunystės metais buvo stiprus žvejys. Mes nustebome, kad žmonės mums dėkoja už mūsų jiems dovanotą žuvį, nes, kaip vėliau paaiškėjo, niekas iš vietinių čia neužsiima žvejyba. Keista mums buvo klausytis, bet taip yra iš tiesų - miestelio gyventojai neina žvejoti. Gerai pavakarieniavę, o po to ir išmiegoję, ryte vėl susiruošėme į žvejybą. Šį kartą padarėme keletą rimtu taktinių ėjimų ir, kaip parodė rezultatai, tai mūsų neapvylė. Kuojos pajudėjo. Ir dar kaip pajudėjo - būtų kas matęs iš šono. Žvejoti su kelių gramų plūdele ir minkštos akcijos match‘u buvo vienas malonumas. Malonu buvo žvejoti ir sportine 7-ke. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tądien gražuolių kuojų pagavome ne mes vieni. Beje netikėtai sugavau ir vieną gražuolį karosą. Ką jis ten veikė tarp kuojų, sunku pasakyti. Klaipėdiškiai sakė, kad čia dar galima pagauti neblogų karosų, o po to verslininkai viską tinklais pereina ir taip viskas palieka iki kito sezono. Dar sugavome keleta šapalo-kuojos hibridų. Šios žuvys „mišrūnės“ papirko mus savo grožiu ir visos buvo paleistos atgal.
Pati žvejyba buvo gal ir maloni, jei ne keletas į akis krintančių pastebėjimų. Žvejai kalbėjo, kad kanaliukas išnuomotas kažkokiam verslininkui, o šis visiškai neprižiūri pakrančių. Nors reikėtu kaltinti pačius žvejus, kad taip šiukšlina krantus. Buvo vietomis prišiukšlinta, netvarka. Be to, buvome nubausti už savo patiklumą. Draugas paliko šalia mašinos išdžiūti batus, o kai grįžome prie mašinos, batų nebuvo. Aišku, tai nuotaikos mums nepataisė.
Ir paskutinis dalykas, kuris krito į akis, tai žvejų kultūra. Kad vyrai gynėsi ryte nuo šalčio degtinėle, tai dar nieko, bet jau kalbos kultūra tiek iš vyrų, tiek iš moterų pusės buvo baisi. Žvejų dauguma buvo rusų tautybės, bet buvo ir lietuvaičių. Nenusileido vieni kitiems nei tie, nei tie. Galų gale pats žvejojimo etiketas... Jei naujai atvykstantys žvejai pastebėdavo, kad mums šauniai sekasi, tuoj su savo 10 gramų „plūdelėmis“ puldavo šalia arba skersai mesti ir gaudyti. Po valandos nusivylę eidavo kitur, o mus atakuodavo naujos atvykstančių žvejų „ordos“. Pirmą dieną suskaičiavome virš 100 mašinų, o sekančią dieną - apie gerą pusšimtį, nes daugelis nusivylę vakarykščia diena ieškojo laimės Minijoje, bandydami sugauti stintų. Žmonių judėjimas buvo didelis.
Vakare apie 16 val. baigėme žvejybą ir susiruošėme namo. Laukė tolimas kelias. Grįždami aptarinėjome patirtus įspūdžius, gyvai šnekėjomės ir tarėmės dėl ateinančio savaitgalio. Jei kam įdomu, kiek sužvejojome, aš galėčiau parašyti vienokį ar kitokį skaičių, bet visi pagalvosite, skaičių šiek tiek „nudailinau“. O kuo žvejas senesnis, tuo pasakodamas jis savo laimikius „profesionaliau“ padvigubina ar patrigubina, šauniai primerkdamas akį ir tyliai sau šypsodamas į ūsą.
Tai tokia buvo mūsų žvejyba Klišupės „baloje“. Ir mes tariame - iki kito sezono, Klišupe!

Sigutis