Šį kartą žvejyba gavosi ekspromtu, nes po žvejybos praėjusį savaitgalį šį buvo noras susilaikyt nuo tolimų kelionių, daugiau laiko praleisti namie. Tačiau penktadienį beskaitant žinutes kaip tautai neblogai sekasi Nidoj pagaut vėgėlių, buvo tik vienas noras - žūtbūt ir kuo greičiau pagaut vėgėlių ir šįkart daugiau, nei vieną. Rašau sms Saugui, bet labiau tikiuosi iš jo atsakymo maždaug tokio - "nu kas gi penktadienį tokius dalykus planuoja, turiu jau kitokių planų".
Na bet kad ir tokį atsakymą gavęs jau būčiau ramus kad "ne sudba" ir savaitgalį praleisčiau dvasinėje pusiausvyrioje ir supratimu, kad šį savaitgalį nuvažiuot į Kuršmares nebuvo lemta. Teko nustebti, gavus iš Saugaus žinutę "kodėl gi ne". Maža to, jis pasiūlė gan neįprastą variantą - varom šeštadienį ant pietų, kad sėst iš vakaro ir atsėdėt visą naktį. Mano vėgėlinėms nuotaikoms toks planas tiko kuo puikiausiai, tik va prognozuojamas vėjas kėlė nerimą - kaip čia visą naktį atsėdėt jeigu bus toks, kaip praeito šeštadienio ryte. Na bet pas mane stiprus koziris - palatkė ir jeigu Saugaus negąsdina numatomas vėjas, tai man tuo labiau pasuoti nevalia.
Ką gi, dviese esam, dar kokį trečią kvorumui sukrapštom ir ekipažas kaip ir yra. Trečiu tapo Homo, na plius dar mano su Saugum bachūrai - tai jau 5 pasažyrai, daugiau ir grūst nebūtų kaip. Beplanuojant netikėtai dar vienas draugelis pasisiūlė, bet 6 - tai jau aiškus pereboras. Bet įvertinus tai, kad su savim jis kartu pasiūlė VW Sharan, kur galima grūstelt 6 sėdynes, tapo įmanomas ir toks variantas. Ką gi, daiktams vietos bus mažiau, bet susilaikius nuo visokių didžiulių kibirų ėmimo manom, kad įsiteksim. Kaune paėmus Homo tapo aišku, kad išties įsitekti pavyko. Kelte sutinkam V. Trinkūną. Persimetam keliais žodžiais, pasipasakojam savo planus, Valdas dėl savųjų buvo ne itin šnekus, bet manau, kad ir šįkart, kaip jau visą eilę metų, domina jį ne stintos su vėgėlėm, o nepagaunami ir nesurandami legendiniai (ta prasme, kad garsėjantys savo praeitimi) Kuršmarių ešeriai. Ekologinių rinkliavų poste išbandėme naują "progresyvų" įmokų rinkimo metodą. Kiekviena auto užtrukdavo po 5-10 min., kol pavykdavo susimokėti, kas vyks rytinėmis piko valandomis su pirmais savaitgalio keltais, sunku įsivaizduoti. Pagrindinė problema ta, kad daugumas daugokai sugaišta tyrinėdams aparato veikimo principus, kol pagaliau imasi veiksmų. O ten jo laukia kita "zasada" - aparatas labai išrankus banknotams. Iš trijų turimų 10 Lt banknotų jis suvirškino tik vieną, taigi, patariu turėti rimtą 10 Lt įvairių laidų banknotų atsargą. Antra vertus, kam nusibosta "bendrauti" su šia technikos naujove, turi alternatyvą susimokėti senuoju būdu - sumokant kasininkei, pastaroji atkelia šlagbaumą. Kaip ten bebūtų, reik tikėti, kad šie sunkumai laikini - su laiku žmonės išmoks naudotis, o gal ir patį aparatą kas nors išgydys nuo tokių kapryzingų manierų.
Nidoje jau esam apie trečią dienos. Už pastatų vėjo kaip ir nesijaučia, bet štai išėjus į atviresnę vietą tapo aišku, kad prognozės nemelavo. Betraukiant daiktus iš mašinos bei besirengiant prie mūsų privažiavo vienas pilietis ir pasiūlė pavėžėti už 15 Lt žmogui. Aš šį pasiūlymą sutikau skeptiškai, nes gražią saulėtą dieną prasieiti 3-4 km matau tik naudą sveikatai, Saugus mėgino pasiderėti iki 10 Lt „per human“, bet nesuderėjus atsisveikinom su tuo paslaugų sferos veikėju be didelio gailesčio. Ką gi, pakuriam savo GPS'us (turiu aš ir Homo, du visada patikimiau už vieną) ir judam tolyn nuo Nidos uosto. Praėjus 3 km susilyginom su pagrindiniu kolchozu, ir paėjus nuo jo kokį puskilometrį atokioje vietoje nusprendžiam apsistoti. Iki sutemų liko porą valandų, tačiau pirmu reikalu skubu pasistatyt palapinę. Vėjas ją lanksto, bet man jau aišku, kad ji - mano išsigelbėjimas, jei nepastatysiu, ilgai neištversiu, nekalbant apie bachūrą, kurį apskritai imti tokiam ekstrymui dvejojau, jo noras šiose dvejonėse paėmė viršų. Pagaliau palapinė nors ir vėjo laužoma, bet stovi lyg ir patikimai, nakčia tikiuosi, kad siurprizų nesulauksiu. Palapinėje šilta ir jauku, už jos ribų – košmaras. Visi prieteliai jau seniai sumerkę meškeres, bet aš neskubu, esu tikras, kad visas veiksmas bus tik sutemus. Sumerkiau ir aš porą meškerėlių. Temstant stintos ima kibalioti Saugui, keli kibimai ir mums su Modestu. Kol kas viskas pagal planą - imu pirmas stintas ir statau vėliavėles, 3 stintos - 3 vėliavos, Saugus taip pat pastato skritulį turėdamas 4 stintas. Jau ir tamsu. Kibimas, kad ir menkas, visiškai aprimo, a nei krepšt, štai to tikrai nesitikėjau. Jau ir septynios, kibimo nėra. Homo pasidavė link kitos kompanijos netoliese, jam šiek tiek geriau, t.y. "net" 9. Man jau judėt nėra kur, prie palapinės prirakintas kaip šuo prie būdos, bet dėl to nepergyvenu - aplinkinių persvara nėra ženkli, kad dėl to vertėtų blaškytis. Pusę aštuonių ir Saugus vieną vėgėlę jau turi, fotografuojam, sveikinam, išgeriam "po pirmą" ir vėl susikaupimas. Praėjus porai valandų nuo pastatymo nusprendžiu patikrinti vėliavėles ir aš. Tik va rasti jas sunkiai sekasi, skirtingai nuo saugaus stačiau savąsias tolokai nuo palapinės, o dieną ir naktį vizualiai atstumo suvokimas gerokai skiriasi. Pirmą randu, nesuveikusi. Ką gi, reik bent pažiūrėt, kaip ten stinta gyvena. Bandau traukti, sunku ir spurda. Ramiai padedu vėgėlei atsidurti ant ledo, graži, kokie du kilai. Baisiai patenkintas, ypač jau supratęs, kad stintų namo šįkart neparvešim visiškai. O su jom taip liūdna, kad nėr kuom pakeisti šią suveikusią vėliavėlę, tenka ją suvyniot. Kiek pabuvęs palapinėj ir sušilęs nusprendžiu ieškot likusių. Randu antrą, taip pat nesuveikusi. Istorija kartojasi - vėl tikrinu, vėl spurda, vėl ant ledo panaši varliagalvė. Oho, galvoju, neblogas santykis - 2 vėliavos lygu 2 vėgėlės ir tai per gan trumpą laikotarpį. Vėl apšilimas palapinėj ir trečiosios vėliavos paieška. Ir vėl viskas kartojasi viens prie vieno. Kodėl nesuveikė nei viena, iki šiol nesuprantu. Vėliavos nebuvo prišalusios, kažkokia kitokia priežastis. Kol traukiau trečią vėgėlę, iš paskos atpėdino sūnus, va čia buvo mūsų promachas, nes palatkė be žmonių (kol sėdėjom, ramstėm nugarom jos sienas iš vidaus) palinko nuo vėjo gūsio iki pat karštos lempos viršaus, kuris karštas kaip petelnia ant viryklės. Vienžo dabar turim kumščio dydžio skylę palatkės šone, reiks kažkaip užklijuoti. Laimei skylė nesiplėtė, sėdėti toliau galima buvo. Su trečios vėgėlės pagavimu visos mano vėliavėlės surinktos, nėr ką statyt, štai kokia zasada, kas galėtų pagalvot, kad stintų pasigausiu viso labo kelioms vėliavėlėms. Jau greitai dešimt, stintos nekimba, vėgėlių taip pat jau nebus, nėra ko tikėtis, o ir visų kantrybės kęsti tokį vėją rezervas jau prie ribos, visiems darosi aišku, kad iki ryto išsėdėti nerealu, o ir nėr tikslo. Jei susisuksime operatyviai, galbūt spėsim į paskutinį keltą, taip ir nusprendžiame. Nors viską darėm spėriai, į paskutinį keltą visgi nespėjom. Sėdėt nakčia mašinoje nuo vidurnakčio iki penkių ryto liūdna, labai tikimės, kad pavyks persikelti su spec. reisu apie antrą valandą. Pavyko. Taigi, kokią šeštą rytoj jau Vilniuje, kur jau -14. Mūsų žvejyba baigta.
Nepaisant visiško fiasco su stintom likau labai patenkintas - 3 gražios vėgėlės - man tai puikus rezultatas, o įvertinus tai, kad tai ne viso ilgo savaitgalio rezultatas, o tik kokių 4-5 val., tai likau very happy.
UbijcaSeldon
Ką gi, dviese esam, dar kokį trečią kvorumui sukrapštom ir ekipažas kaip ir yra. Trečiu tapo Homo, na plius dar mano su Saugum bachūrai - tai jau 5 pasažyrai, daugiau ir grūst nebūtų kaip. Beplanuojant netikėtai dar vienas draugelis pasisiūlė, bet 6 - tai jau aiškus pereboras. Bet įvertinus tai, kad su savim jis kartu pasiūlė VW Sharan, kur galima grūstelt 6 sėdynes, tapo įmanomas ir toks variantas. Ką gi, daiktams vietos bus mažiau, bet susilaikius nuo visokių didžiulių kibirų ėmimo manom, kad įsiteksim. Kaune paėmus Homo tapo aišku, kad išties įsitekti pavyko. Kelte sutinkam V. Trinkūną. Persimetam keliais žodžiais, pasipasakojam savo planus, Valdas dėl savųjų buvo ne itin šnekus, bet manau, kad ir šįkart, kaip jau visą eilę metų, domina jį ne stintos su vėgėlėm, o nepagaunami ir nesurandami legendiniai (ta prasme, kad garsėjantys savo praeitimi) Kuršmarių ešeriai. Ekologinių rinkliavų poste išbandėme naują "progresyvų" įmokų rinkimo metodą. Kiekviena auto užtrukdavo po 5-10 min., kol pavykdavo susimokėti, kas vyks rytinėmis piko valandomis su pirmais savaitgalio keltais, sunku įsivaizduoti. Pagrindinė problema ta, kad daugumas daugokai sugaišta tyrinėdams aparato veikimo principus, kol pagaliau imasi veiksmų. O ten jo laukia kita "zasada" - aparatas labai išrankus banknotams. Iš trijų turimų 10 Lt banknotų jis suvirškino tik vieną, taigi, patariu turėti rimtą 10 Lt įvairių laidų banknotų atsargą. Antra vertus, kam nusibosta "bendrauti" su šia technikos naujove, turi alternatyvą susimokėti senuoju būdu - sumokant kasininkei, pastaroji atkelia šlagbaumą. Kaip ten bebūtų, reik tikėti, kad šie sunkumai laikini - su laiku žmonės išmoks naudotis, o gal ir patį aparatą kas nors išgydys nuo tokių kapryzingų manierų.
Nidoje jau esam apie trečią dienos. Už pastatų vėjo kaip ir nesijaučia, bet štai išėjus į atviresnę vietą tapo aišku, kad prognozės nemelavo. Betraukiant daiktus iš mašinos bei besirengiant prie mūsų privažiavo vienas pilietis ir pasiūlė pavėžėti už 15 Lt žmogui. Aš šį pasiūlymą sutikau skeptiškai, nes gražią saulėtą dieną prasieiti 3-4 km matau tik naudą sveikatai, Saugus mėgino pasiderėti iki 10 Lt „per human“, bet nesuderėjus atsisveikinom su tuo paslaugų sferos veikėju be didelio gailesčio. Ką gi, pakuriam savo GPS'us (turiu aš ir Homo, du visada patikimiau už vieną) ir judam tolyn nuo Nidos uosto. Praėjus 3 km susilyginom su pagrindiniu kolchozu, ir paėjus nuo jo kokį puskilometrį atokioje vietoje nusprendžiam apsistoti. Iki sutemų liko porą valandų, tačiau pirmu reikalu skubu pasistatyt palapinę. Vėjas ją lanksto, bet man jau aišku, kad ji - mano išsigelbėjimas, jei nepastatysiu, ilgai neištversiu, nekalbant apie bachūrą, kurį apskritai imti tokiam ekstrymui dvejojau, jo noras šiose dvejonėse paėmė viršų. Pagaliau palapinė nors ir vėjo laužoma, bet stovi lyg ir patikimai, nakčia tikiuosi, kad siurprizų nesulauksiu. Palapinėje šilta ir jauku, už jos ribų – košmaras. Visi prieteliai jau seniai sumerkę meškeres, bet aš neskubu, esu tikras, kad visas veiksmas bus tik sutemus. Sumerkiau ir aš porą meškerėlių. Temstant stintos ima kibalioti Saugui, keli kibimai ir mums su Modestu. Kol kas viskas pagal planą - imu pirmas stintas ir statau vėliavėles, 3 stintos - 3 vėliavos, Saugus taip pat pastato skritulį turėdamas 4 stintas. Jau ir tamsu. Kibimas, kad ir menkas, visiškai aprimo, a nei krepšt, štai to tikrai nesitikėjau. Jau ir septynios, kibimo nėra. Homo pasidavė link kitos kompanijos netoliese, jam šiek tiek geriau, t.y. "net" 9. Man jau judėt nėra kur, prie palapinės prirakintas kaip šuo prie būdos, bet dėl to nepergyvenu - aplinkinių persvara nėra ženkli, kad dėl to vertėtų blaškytis. Pusę aštuonių ir Saugus vieną vėgėlę jau turi, fotografuojam, sveikinam, išgeriam "po pirmą" ir vėl susikaupimas. Praėjus porai valandų nuo pastatymo nusprendžiu patikrinti vėliavėles ir aš. Tik va rasti jas sunkiai sekasi, skirtingai nuo saugaus stačiau savąsias tolokai nuo palapinės, o dieną ir naktį vizualiai atstumo suvokimas gerokai skiriasi. Pirmą randu, nesuveikusi. Ką gi, reik bent pažiūrėt, kaip ten stinta gyvena. Bandau traukti, sunku ir spurda. Ramiai padedu vėgėlei atsidurti ant ledo, graži, kokie du kilai. Baisiai patenkintas, ypač jau supratęs, kad stintų namo šįkart neparvešim visiškai. O su jom taip liūdna, kad nėr kuom pakeisti šią suveikusią vėliavėlę, tenka ją suvyniot. Kiek pabuvęs palapinėj ir sušilęs nusprendžiu ieškot likusių. Randu antrą, taip pat nesuveikusi. Istorija kartojasi - vėl tikrinu, vėl spurda, vėl ant ledo panaši varliagalvė. Oho, galvoju, neblogas santykis - 2 vėliavos lygu 2 vėgėlės ir tai per gan trumpą laikotarpį. Vėl apšilimas palapinėj ir trečiosios vėliavos paieška. Ir vėl viskas kartojasi viens prie vieno. Kodėl nesuveikė nei viena, iki šiol nesuprantu. Vėliavos nebuvo prišalusios, kažkokia kitokia priežastis. Kol traukiau trečią vėgėlę, iš paskos atpėdino sūnus, va čia buvo mūsų promachas, nes palatkė be žmonių (kol sėdėjom, ramstėm nugarom jos sienas iš vidaus) palinko nuo vėjo gūsio iki pat karštos lempos viršaus, kuris karštas kaip petelnia ant viryklės. Vienžo dabar turim kumščio dydžio skylę palatkės šone, reiks kažkaip užklijuoti. Laimei skylė nesiplėtė, sėdėti toliau galima buvo. Su trečios vėgėlės pagavimu visos mano vėliavėlės surinktos, nėr ką statyt, štai kokia zasada, kas galėtų pagalvot, kad stintų pasigausiu viso labo kelioms vėliavėlėms. Jau greitai dešimt, stintos nekimba, vėgėlių taip pat jau nebus, nėra ko tikėtis, o ir visų kantrybės kęsti tokį vėją rezervas jau prie ribos, visiems darosi aišku, kad iki ryto išsėdėti nerealu, o ir nėr tikslo. Jei susisuksime operatyviai, galbūt spėsim į paskutinį keltą, taip ir nusprendžiame. Nors viską darėm spėriai, į paskutinį keltą visgi nespėjom. Sėdėt nakčia mašinoje nuo vidurnakčio iki penkių ryto liūdna, labai tikimės, kad pavyks persikelti su spec. reisu apie antrą valandą. Pavyko. Taigi, kokią šeštą rytoj jau Vilniuje, kur jau -14. Mūsų žvejyba baigta.
Nepaisant visiško fiasco su stintom likau labai patenkintas - 3 gražios vėgėlės - man tai puikus rezultatas, o įvertinus tai, kad tai ne viso ilgo savaitgalio rezultatas, o tik kokių 4-5 val., tai likau very happy.
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
UbijcaSeldon