2004-04-10
Štai atėjo lauktasis savaitgalis, ir lauktoji, visą savaitę planuota žūklė Nemune. Visokių kalbų girdėjosi, kad lygtais ir karšiai, ir žiobriai, ir visa kita žuvis jau kimba Nemune, bet kalbos ir lieka kalbomis - nutarėm patys viskuo įsitikinti. Iš Šiaulių pajudėjom apie 3.00 valandą ir kelionės pradžia jokių netikėtumų nežadėjo…

Pagėgiuose buvom dar su tamsa. Prie pasienio užkardos mus pasitiko nemažas būrelis žvejų, kurie intensyviai kalbėjo kur ką gaudys ir kad jau kažkas „vakar” neblogai agavo… Betikslis (mano galva) registravimasis, kuris atėmė gerą pusę valandos ir mes toliau lekiame į numatytą žvejybos vietą, Plaškius. Tačiau tik pervažiavus betoninį tiltelį per Gėgę mus pasitiko ne Nemunas, o tikra „jūra” vandens, nesimatė nei kranto, nei kelių, tik beribis vanduo…(čia iškart buvo prisiminti kažkieno žodžiai, girdėti savaitės vidury, kad Nemunas jau savo vagoje). Ką gi, teko apsisukt. Nors važiavom džipu, bet tolimesnis kelias buvo beprasmiškas, todėl nusprendėm paieškoti kitos vietos.
Patraukėm link Rusnės, tačiau nutarėm važiuoti ne pagrindiniu keliu, o žvyrkeliu, kuris eina arčiau Nemuno - gal rasim vietelių kur nors pakeliui. Kelias nieko labai blogo nežadėjo, privažiavom apsemtą kelio ruožą, kuris tesėsi apie 100 metrų, tračiau vanduo sėmė gal tik šiek tiek daugiau kaip pusę ratų, todėl dyzeliu varomam džipui tai kliūties nesudarė. Judėjom toliau, tačiau apie vietą žvejybai kalbos net nebuvo, aplik vis ta pati „jūra”. Taip bejudant, privažiavom antra ruožą, apsemtą vandens, čia jau ir ženklas buvo „Apsemtas kelias”, bet mes susižvalgę pagalvojome - šis ženklas ne mums! Tačiau vidinis balsas kuždėjo - pagalvokit!!! Sustojom, apsižvalgėm - kranto nesimato, kelio galo nesimato, tik kažkur toli matosi buvusi perpumpavimo stotis. Kaip patikino Duba, ten jau turėtų būt sausuma. Tačiau mūsų vairuotojas dar jaunas, patirties mažai, todėl jį pakeitė džipų privalumus įvaldęs Duba. Ir ką, JUDAM!!!! Kelio pradžia vėl nieko blogo nežadėjo, tačiau čia jau iškart jautėsi didesnis gylis… Bet judėjome toliau, o vandens vis daugėjo, vis toliau tolome nuo sausumos, vandens dar daugėjo, pasijutom kaip valtyje, kėlėme dideles bangas… Kelią galėjome nustatyti tik pagal augančius šalikelėje krūmus, kurie kažkodėl beveik visi buvo po vandeniu. O sausumos dar vis nesimato! Vanduo vis kilo, pradėjom nerimauti, bet džipas vis dar stabiliai judėjo į priekį, keldamas neregėto dydžio bangas. Visi tylėjom, klausėmės variklio darbo. Bangos pradėjo ristis per kapoto viršų! Pradėjo dusti variklis, bet džipas judėjo, žibintai jau švietė po vandeniu, nuo stiklų vanduo buvo tik per nepilną sprindį!!! Nejučia nuleidau akis žemyn – o, velnias! Kojos per pusę jau apsemtos vandeniu! Antys, plaukiančios aplink, kažkodėl labai jau pašiepiančiai į mus žiūrėjo, turbūt nesuprato, ką mes čia veikiame. Tačiau variklio darbas atsigavo, apsukos pakilo ir mūsų judėjimas nesustojo, bet kranto dar nesimatė, o vandens lygis vis nemažėjo. Bet kelio atgal irgi nebuvo, nes sustoti taip pat negalėjom, jautėsi srovė, ratai šiek tiek kasėsi, bet judėjom į priekį…
Bet štai, pasirodė lauktoji sausuma, liko gal koks 100 metrų, bet čia nelauktai dar vienas pagilėjimas, vėl vanduo teka per kapotą, prietaisų skydelyje turbūt nebuvo nei vienos nedegančios lemputės, vėl slopsta variklio darbas, bet vis dar judam!! Ir čia staiga, kelias pradeda kilti aukštyn, atsigauna variklio darbas, atsiranda viltis pasiekti išsvajotą krantą! Dar keli metrai, dar šiek tiek ir… Pagaliau sausuma! Čia mus pasitinka ištysę iš nuostabos žvejų veidai, pradarom duris, vanduo pasipila iš džipo, pradedam atsigauti po ekstremalaus pasivažinėjimo, širdis pradeda lipti iš kulnų į savo vietą ir nejučiom prisimenam, kad atvažiavom žvejot.
Apsidairėm, apsiklausinėjom, bet nutarėm dar šiek tiek pavažiuoti į priekį. Atvažiavom į vietą, kur Nemunas jungiasi su senvage. Visur apsemta, tačiau nusprendžiame bandyti užmesti meškeres, kadangi matėsi keli jau žvejojantys kolegos. Greit susiruošėm dugnines meškeres. Pirmieji metimai, o varge, srovė nereali, švinas, kad ir koks jo svoris bebuvo, bematant atsidurdavo krante. Dar keli bandymai, tačiau rezultatas toks pat.
Sugalvojau pabandyti užmesti prie pat kranto ir vos po kelių minučių ištraukiau pirmąją žuvį, tačiau tai buvo stinta! Susižvalgėm, griebėm stintą, ir supjaustę ją gabalėliais masalui vėl užmetėm, bet žūklės sąlygos buvo blogiau nei blogos dėl labai stiprios srovės, nes 100 gramų svorio svareliai tuoj pat atsirasdavo kranto krūmynuose.
Nutarėm vėl keisti žūklės vietą. Patraukėm dar toliau. Tačiau vietų, tinkančių žūklei nesimatė. Žvejų pilna, tačiau visi blaškosi, ieško. Privažiavom kažkokią labai didelę įlanką ir nusprendėme išbandyt laimę. Kiek pažvejoję ir pagavę keletą nedidelių kuojų vėl patraukėme toliau. Pravažiuodami per tiltelį, einantį per kažkokį griovį, pamatėme bežvejojantį vietinį berniuką, sustojome apsižvalgyt. Pasirodo vaikinukas visai sėkmingai traukia kuojas ir plakius. Susimąstome, bet čia vėl pasigirsta Dubos balsas, kad lekiam dar šiek tiek toliau, apsižvalgom, jei nieko gero, grįžtam ir žvejojam tame griovy. Kaip tarėm, taip ir padarėm, tačiau… Kiek pavažiavę, nusprendžiame apžiūrėti vieną vietelę, bet iki jos pasiūlau jau nueiti, o nevažiuoti. Tačiau mano balsas į dangų nenuėjo ir džipas pasuka nuo kelio į lauko keliuką ir pavažiavęs keletą metrų „sėda” purvyne. Puolėme stumti, tačiau nė iš vietos. Bet čia staiga privažiuoja mašina, ir nieko neprašomi kolegos žvejai išpuolę iš mašinos prisijungia prie mūsų ir džipas riaumodamas išsikapsto iš purvyno. Bet čia man nelabai pasisekė, nes stovėjau už džipo rato ir visas purvas kliuvo man. Purvas buvo visur: ausyse, striukės kapišone, kišenėse, na, vienu žodžiu lengviau būtų išvardinti vietas, kur to purvo nebuvo :). Teko dar kartą maudytis Nemuno vandenyje, plautis nuo savęs tą purvą. Apžiūrėjom vietą - žvejybai netinkama, todėl apsisukom ir grįžom prie jau nužiūrėto griovio. Vaikinukas tuo tarpu toliau sėkmingai traukė visai padorias kuojas.
Griebėme plūdines meškeres ir skubėjome žvejoti, nes laikas nelaukė. Pasišėrus žūklės vietas kibo iš kart, tačiau ramybės nedavė aukšlės, nors kibo ir plakiai, kuojos, pagavau visai neblogą raudonsparnę.
Ekstremalios žvejybos sąlygos tuo nesibaigę, nes pakilo didelis vėjas, prasidėjo lietus. Pažvejoję apie porą valandų, nusprendėme baigti šią mūsų žūklę, nes pastebėjom ir dar vieną netektį - kai forsavom apsemtą kelią, vanduo nuplovė priekinį valstybinį džipo numerį, todėl numanydami, kad galime būti sustabdyti kelių policijos ir kad ilgai turėsime aiškinti kodėl važiuojame be numerių, nutarėm nebebandyti likimo ir patraukėme namo.
Grįžome sėkmingai jau be jokių nuotykių.
Noriu padėkoti žvejams, padėjusiems išstumti automobilį. Tiesa, nepastebėjau iš kur jie, tačiau tik žinau, kad dirba jie Lietuvos telekome. Ačiū jiems!
Tai štai tokia buvo mūsų ekstremali žūklė, kurios turbūt niekada nepamiršim. Žinoma žuvies pagavom nedaug, gal po porą kilogramų kiekvienas, tačiau emocijų užteks ilgam, sunku net perteikti ir aprašyti viską, kas įvyko, tačiau tai buvo nepakartojama :)!

Balčius