Kintai I
Balandžio 19 eilinį kartą sumaniau nuvažiuot į Kintus - patikrint, ar per kelias dienas neužmiršau, kaip atrodo karpiokai:).

Turėjau su savim padėjėjų - tėvą, „naminį" šuniuką vardu Haris ir skaitmeninį fotoaparatą. Paskutinį kartą Kintuose lankiausi su Žvejuku. Tada žiauriai nekibo. Ištraukėm tik tris.
Taigi. Oras lygtai ir neblogas, bet įtarimą kėlė gan stiprus pietryčių vėjas. Žadėjau bandyt saugykloj, kur, pasirodo, ir kainos žemesnės (10 Lt už 2 val.), ir žuvies įvairios užtenka. Domino būtent karpiokai, pasak kintiškių, iki 7 kg. Daug kas žino tą tvenkinį - iš kairės pusės įvažiuojant į bendrovę. Na, gavau atsakymą, kad jau nebeleidžia žvejot su meškerėm toj saugykloj - pasirodo, žvejai, susimokėję 10 Lt, užsimeta meškeres ir spiningais „varinėja“...:(
Per daug nenusivylęs susimokėjau ir patraukiau į 2-ą ežerėlį, į savo vietas, laimės bandyt. Žvejų išvis nebuvo. Visi sėdėjo 1-e tvenkiny, kur praeitą savaitę buvo nuleidę vandenį, išsėmę karpiokus žieminius - spėjo vėl prileist ir vandens, ir karpiokų. Taigi aš savo vietoje. Kas neskaitė „Kintų paslaptėlių", galit užmest akį, nes nežadu kartotis, tik pastebėsiu, kad žvejojau visiškai pagal savo sukurtą karpiokų tramdymo planą:)
Pradėjau žvejybą 11:30. Atsistojome prieš vėją, užsimečiau dugnines. Masalas - raudonas sliekas, ant vienos iš meškerių uždėjau „sumuštinį" - kukuruzus su slieku. Pirmas kibimas ilgai laukt nevertė - po trumpo laiko pirmas laimikis jau grabšte. Antras kibimas irgi neužilgo - antras laimikis... Per pirmą žvejybos valandą tris pavyko į tinklelį įleist. Nq, neblogai. Ištraukiau meškerę, kur sumuštinis buvo - sliekas nuėstas, kukurūzai sveiki ir gyvi... Viskas aišku- kukurūzus į šoną, žvejojam toliau. Vienas iš kotų sulinko per pusę ir pradėjo keist savo padėtį kažkaip jau į vandenį norėdamas lėkt. Pakirtau - na, jau įdomesnis kažkas. Po neilgos kovos gražuoliukas veidrodinis karpiokas jau grabštelyje. Svėrė jis 2 kg. Taigi, karpiai stambesni jau atsibudo, linksmiau pasidarė. Na ir prasidėjo! Nuo 13 iki 15 val. neteko beveik prisėst, užrūkyt netgi laiko nebuvo - kartais užkibdavo ant trijų kotų iškart. Vieną meškerę nuo stovo net numušė. Taigi linksma. Ačiū tėvukui - su graibšteliu ir fotoaparatu neblogai mojavo. Ačiū ir šuniui Hariui, kuris irgi morališkai padėjo žvejot, netgi atidarė maudymosi sezoną:).
Po 15 val. vėjas pradėjo silpnėt, kibimas irgi. Apie 18 val. vėjo nebeliko, kibimas irgi visai nutilo, tik kuojos pradėjo išdykaut - sliekus nuėsdavo. Taigi, žvejybą baigėm.Rezultatas -22 karpiokai ir karosas. Dalis iš jų buvo priduoti į rūkyklą, dalis paleista į privatų tvenkinėlį. O visi bendrai svėrė 26 kg. Kaip sakant, vėl atsiroviau:)...
Kintai II
Visai neseniai man „gavosi“ nemokama žvejyba Kintų tvenkiniuose. Na, nemokama ne už kokius nors nuopelnus, o už tai, kad surinkau 10 leidimėlių žvejot (netgi pernykščiai tiko). Kas nežino - atveži 10 bilietukų, paskaičiuoja pagal sumą (t.y. bendrą sumą dalina iš 10 ir gaunasi suma, kuri atitinkamai konvertuojama į valandas) ir pirmyn!
Na, gavosi man 5 valandos (pora litų dar teko primokėt). Pagalvojau - ech, kaip bus taip bus, užtenka terliotis ežerėliuose, bandysiu savo numylėtame 26-me tvenkiny. Juolab girdėjau, kad stambesni paršeliai jau pradėjo kibt. Nuvažiavau su savo pagrindiniu padėjėju - naminiu šuniuku Hariu. Sustojau savo vietoj. Šalia tuščia, toliau žvejų yra. Ech, teatleidžia man bendrovės administracija - užsimečiau 2,5 karto daugiau meškerių, nei leidžiama (o leidžiamos tik 2:)). Laukiu. Šilta, vėjo nėra beveik. Pusvalandis praėjo - nieko. Kažkaip žvilgtelėjau į prie pat esančio nuleidimo kanalo pusę - ooo, vaizdelis! Ten buvo gana nedaug vandens, bėgo kaip upelis. O prieš srovę, kaip kokia lašiša, vis pasiilsėdamas, nugarą iškėlęs varo veidrodinis karpiokas. Paėmiau graibštelį - ateik čia, brangusis! Bet paleidau tą karpioką atgal į tvenkinį - tegu auga.
Pradėjo kilt šiaurės vakarų vėjas. Jau nešilta darosi. Meškerės tyli. Na ką, galvoju, valandžiukę pabusiu ir važiuosiu į 2-ą ežerėlį pažvejot. O kol kas užsiėmiau svarbiu reikalu - mašinos bagažinę iškračiau, iššlaviau, visokias kaldras džiovint padėjau.
Pasižiūriu į „Robinson‘ą", kuris už 15 metrų nuo automobilio užmestas -opa, „beždžionėlė" jau palipusi į patį viršų. Nepatikėjau savo akim, griebiau graibštelį, pribėgau -pypsi kaip pašėlusi, jau atleista ritė zyzia. Kirtimas - yra kažkas. Traukiu - na eina, nesipriešina per daug. Pritraukus prie kranto pradėjo rodyt, kad irgi stiprus yra. Pasirodė paviršiuje - na gražus jau, gražus:) Pasvėriau vėliau – 2,80 kg. Užkibo ant slieko ir konservuotų kukurūzų sumuštinio. Kova truko labai trumpai - silpni dar tie stambesni, jėgos pavasarinės dar neįgavo. Kai dar truputį atšils - žvejai, saugokit meškeres, stiprinkit valus ir pavadėlius.
Bet kiek besistengiau toliau dar sugundyt karpiokų - iki žūklės pabaigos taip niekas ir nebeužkibo. Vėjas buvo smarkiai pakilęs, atšalo. Bet tikrai likau labai patenkintas. Na nesuprantu tų žmonių, kurie žvejot nemėgsta!:)

Makel