Vėl lyninės atostogos. Kolega Saulius (vardas pakeistas) pakvietė į pasak jo visai neblogą vietelę nedideliame tvenkinyje Šiaulių krašte. Žvejojo ten keliskart pats ir gan dažnai pasitaikydavo visai padorių, kartais ir virš kilo lynų. Vienąkart kažkoks net viską nuplėšė ir nuėjo. Žodžiu, nuvykau. Tvenkinys labai užžėlęs. Ypač aukštutinė dalis. Lelijų lapų margumynas... Visa priekrantė vieni švendrai. Padarytos juose dvi proskynėlės.

Vėl lyninės atostogos. Kolega Saulius (vardas pakeistas) pakvietė į pasak jo visai neblogą vietelę nedideliame tvenkinyje Šiaulių krašte. Žvejojo ten keliskart pats ir gan dažnai pasitaikydavo visai padorių, kartais ir virš kilo lynų. Vienąkart kažkoks net viską nuplėšė ir nuėjo. Žodžiu, nuvykau. Tvenkinys labai užžėlęs. Ypač aukštutinė dalis. Lelijų lapų margumynas... Visa priekrantė vieni švendrai. Padarytos juose dvi proskynėlės.

Saulius man rodo kur jie viską pagavo. Man net patikėti suku. Gylis gal pusmetris. Vos keli metrai nuo kranto. Mato, kad aš netikiu ir sako, kad čia tai dar nieko. Vieną kilograminį pagavo akutėje prieš tankiausius švendrus nuo kranto pusės, kur gal tik varlė gali laikytis.

Penktadienis. Saulius nusiteikęs sėdėti iki sekmadienio pietų. Aš – iki antradienio.

Postringauju, kad vietą pasiruošti reiktų rimčiau. Imame valtį. Išsipjauname tarp lelijų akutes. Grėbliu išsivalome kokio kvadratinio metro ploto dugno gabalą. Užsišeriame. Sėdame. Plūdinukės. Sauliaus metimas apie 10 metrų. Mano – apie 20. Pirmąkart plūdine bandau žvejoti pintais valais. 0,13 teikia vilties išplėšti tuos žvėris iš žolių. Gaudome ant kablio kabindami po du kukurūzus. Slieko, sako, šiukštu negalima. Užpuls smulkmė – neatsiginsi. Kaip paskui išsiaiškinome – sliekučiu irgi galima. Ir laimikių daugiau. Tik jis naktinis turi būti.

Vakarėja. Saulius sužvėrėja. Vienas lynas 0,6kg. Kitas kilograminis. Trečias.... Man nieko. Jo vieta prišerta. Aš gi bandau naujoje vietelėje. Visą vakarą taip lyno kibimo ir nemačiau. Šiek tiek baladojo raudės, tačiau to grožio kai paima lynas ir važiuoja savais keliais – nė kvapu.

Šeštadienio rytas. 4:00 mes jau „prie ginklų“. Planuojame kasnakt tokiu laiku pradėti. Pora valandų praeina ramiai. Paskui Saulius vėl savo klasę parodo. Dar vienas kilograminis. Apie šeštą ryto man gražuolis lyno kibimas. Timpteli porą kartų ir veža taip, kad net širdis nutirpsta. Kalu! Yra! Ir jaučiu kad laaabai didelis. Staigiai šauna viršun ir pliūkšteli visu savo grožiu. Plėšiu kiek vieto turiu. Kabliai tvirti. Valas pintas. Aplink gi žolės. Įsipins – šakės. Mano „partneris“ sunkiai sukalbamas ir nepasitenkinimą išduoda tik metro ilgio smūgiais. Kotas visas linguoja, o aš metras po metro bandau lyną artinti. Didžiulis žolių masyvas. Įlenda į jį. Pradeda rimtai strigti. Dar padidinu pastangas. Jau baigiu ir per tą masyvą pervilkti. Pačioje pabaigoje užsipainioja visiškai. Nėr ką daryti – bandau plėšti per jėgą. Čia ir buvo mano klaida. Staiga atsilaisvina ir parskrenda ištiesintas kablys. Triada keiksmažodžių! Rankos, kojos dreba. Apmaudo nusakyti negaliu. Gyvenimo lynas galėjo būti. Panašu, kad virš 2kg buvo.

Pasikeičiu kablius į dar tvirtesnius plieninius.

Tą rytą Saulius mane vėl nervavo. Man nei kibimo, o jis vėl keletą vieną po kito...

Atėjo vakaras. Ir vėl man nekimba, o Saulius ardosi. Na, manau, palauk. Prisišersiu ir aš galų gale.

Nakvoju miegmaišyje ant krėslo prie kotų. Ryte prabudęs matai vieną savo meškerį kelis metrus pavilktą ir vandenin įmestą. Ištraukiu – nieko. Nunešta šonan keliasdešimt metrų į žoles.

Sekmadienio rytą aš jau du ištraukiu. Bičiulis tik vieną. Nuo pietų jis išvažiuoja ir aš skubom į jo vietą. Deją, nei vakare nei kitos dienos rytą ten kibimo džiaugsmo taip ir nepatyriau. Ir išvis ta vieta man nepatiko. Kažko man sunkiai sekėsi ten ton akutėn pataikyti, nors atstumas ir mažesnis. Manojoje vietoje jau ranka „atkalta“ buvo. Supratau, kad reikėjo tegu gal ir ne tokios geros, tačiau būtent savos vietos laikytis. Paprastai taip niekad nesiblaškau.

Naktį pabundu nuo miegmaišin šniokščiančio lietaus. Tik pasijudinu ir kažkaip koks litras už sprando suteka. Et, tiek to. Miegas svarbiau ir vėl „ panyru“.

Vakare grįžtu savon vieton. Ir dievas už tai mane apdovanoja. Du gražuoliai lynai per vakarą ir dar du nerealizuoti kibimai. Naktiniai sliekai gan stambūs ir lynas jo patikimai neapžioja. Naujai žūklei dabar prisipirkau kiek smulkesnių.

Antradienio rytą, skirtingai nuo vakarykščio vakaro, nesimato jokio lynų aktyvumo. Oras puikus, tačiau nei pliuškenimosi, nei burbuliavimo. Jau ir laukti atsibodo, o kibimo kaip nėr taip nėr. Sužvėrėjusios raudės kažkaip įsigudrino net ir tą naktinį apdraskyti, tad tenka tikrinti ir permetinėti. Paskui pataikyti sunku ir žuvis išsibaido...

Apie septintą gražus vežimas. Kertu ir jaučiu kažką ne mažiausio. Tačiau eina nelabai sunkiai. Kaip nustembu, kai pakrantėje pamatau, kad mano „lynas“ žvynuotas. Milžiniškas apie 2kg sidabrinis karosas. Dar tokio net matęs nebuvau.

Sample Image

Namo po keturių parų. Vonia. Miegutis, šimtas gramų. Kaip visa tai malonu.

* * *

Antra žūklė toje pat vietoje po savaitės. Gražiai ištraukiau kilograminį lyną. Paskui po poros parų jau nebe taip gražiai apie 400gr. Per keturias paras tik toks laimikis ir tebuvo. Visiškai niekinis oras. Dvi paras buvo pragariškai vėjuota. Net užmesti neįmanoma. Pakui vėjas pradėjo lyg ir rimti, tačiau prapliupo lietus kaip iš kibiro. Vėliau ir tas apstojo, tačiau pasisuko gūsiuotas Rytys. Žodžiu, visiškai netinkamas oras, tad ir žuvis taip reagavo.

Visa ši žūklė būtų nieko verta, jei ne vienas faktas. Pagavom bebrą! Didelį ir stiprų. Tiesa, dar jauną, nes šviesus kailis. Paėmė ant naktinio sklieko. Užkibo Sauliui. Kibo kaip tikras lynas. Timptelėjo porą kartų ir pradėjo vežti. Saulius kirst! Meškerė lanku! Saulius rėkia, kad va čia tai lynas. Kažkas ten taškosi ir pliuškenasi. Akys man ant kaktos išsprogo, kai pamačiau, kad tas lynas plaukuotas... Galop nukando valą (pintą) ir nuėjo. Tokios tokelės.

Vidas Vilcinskas