Ne dažnai pavyksta ištrūkti į žvejyba, o dar prasidėję draudimai baltai žuviai gaudyti žemupy visgi noro žvejoti nesumažino. Orai puikūs, tik rink įrankius ir pirmyn!

Nusprendžiau pabandyti laimę karpyne, kad tikrai pajaust tą žvejybos malonumą. Pirmą kart susiruošiau prieš dvi savaites. Trijų žvejų komanda, pakankamai ankstyvą šeštadienio rytą, susimetėm įrankius, pasikasėm sliekų (gavom patarimų, kad dabar geriausiai kimba tik ant balto slieko) ir išlėkėm į karpyną. Oras po truputį pradėjo keistis ir nieko gero nežadėjo, stiprėjo vėjas, pradėjo lašnoti. Tokiu oru tik lydekas gaudyt, bet ...
Turiu keletą prietarų: kol pirmos žuvies neištrauksiu - alaus negeriu; ir kaip visi žvejai - kas pirmas pagauna - stato. Likau alaus negėręs, o ir statyt niekam nereikėjo! Prie karpinio tvenkinio „prakabėjom“ apie tris valandas ir NULIS. Bandėm ir stebuklingais „baltais sliekiukais“, ir kukurūzais, ir šėrėm, ir šėryklėles pildėm, nieko. Net nepajudino. Žinoma, negaila tų sumokėtų litukų, bet taip norėjosi karpiuką įkirst! Teko pusvalandį „pažaist“ lydekiniam tvenkiny. Rezultatas – viena kilograminė lydekaitė. Tai ir buvo tos dienos mūsų paguodos prizas.
Praėjo dvi savaitėlės ir vėl pasitaikė proga greit apsispręst kur, ką, ant ko. Laiko apmastymam nebuvo, tad ir vėl pasirinkom karpyną. Negali gi ir vėl nesisekti (tas žvejo atkaklumas!). Ta pati komanda, tie patys įrankiai, tie patys masalai (šįkart sliekus nusipirkom „raudonuosius“), tie patys pašarai, tas pats tvenkinys… Šįkart saulutė jau šildė ir dangus buvo pakankamai giedras. Tik privažiavus prie tvenkinio, karpiai šokinėjo virš vandens, tarsi sveikintųsi… Betvarkant įrankius girdėjosi, kaip pypsi priešais esančių kaimynų signalizatoriai ir spurda traukiama žuvis. Norėjosi kuo greičiau užmest meškerę.
Per pusvalandį susitvarkėm, užmetėm, susėdom ir pradėjom laukti. Kaimynų signalizatoriai karts nuo karto supypsėdavo, bet laimikių jie jau nebetraukė. Kilo vėjas, kurio gūsiai vėliau privertė kelis kartus kepuraites traukt iš vandens. Praėjo apie dvidešimt minučių.
Kaip visada prisiminėm prietarus ir kantriai žiūrėjom į „beždžiones”… Dar keletas minučių ir pirmajam iš mūsų užkibo… kuojytė! Kaip vėliau mes juokavom, tai turbūt buvo mūsų tos žvejybos talismanas. Ši žuvytė nesiskaito. Laukiam toliau. Po kiek laiko ir vėl tam pačiam iš mūsų kibimas – turim … karosą! Ir šis nesiskaito, laukiam gi karpių. Vis gi kolega neišsisuko – neužmetus ištrauktos meškerės, kitos „beždžionė” staigiai pašoko ir jau nenusileido – pakirtimas, ir turim pirmąjį karpioką. Net lengviau atsikvėpiau – šįkart bus kam statyt, jei pats troškulio „negalėsiu” numalšint alumi… Bet to daryt nereikėjo – ir mano „beždžionės” tą rytą nepavedė… Nenoriu meluot, bet kai tinkliuką kėliau iš vandens, tikrai buvo ką kelt. Sveriant „iš akies”, tinklelyje spurdėjo apie 30 kg žuvies! Kaip vėliau suskaičiavom, turėjom 25 gražuolius karpius. Svoris svyravo nuo 1 iki 2 kg. Didžioji jų dalis keliavo į privatų tvenkinuką, o kiti – pagal paskirti, t.y. bus suvalgyti. Kibo ir ant sliekiukų, ir ant kukurūzo. Nežinau, kas šįkart mums padėjo: ar stebuklingas pašaras, ar garsiai grojanti muzika (tą dieną už kelių šimtų metrų vyko S. Jokužio spaustuvės darbuotojų šventė), ar „raudonieji” sliekiukai, ar dievai mus norėjo pamaloninti, nežinau… Bet žvejyba buvo puiki!

Hansas