Kaip ir kasmet šiuo metu imu savaitę atostogų ir gyvenu prie kotų šalia Nemuno. Daug kas mane klausia – kodėl ne Norvegijoje ar dar kur. Lyg ir pinigų turėčiau, lyg ir azarto pakanka. Tačiau myliu savo kraštą, savas vietas, savus žmones ir man 6kg Baltijos menkė yra daug didesnis trofėjus nei norvegiška 26kg.

Naktis iš antradienio į trečiadienį. „Pilu“ link Kryžkalnio ir paskui link Tauragės vienui vienas. Daugiau tokių išprotėjusių 6 paroms neatsirado. Malonu , nors ir vienam. Bendravimo turiu kasdien ir net per daug. Šešios paros suteikia galimybę žūklę pataisyti, jei nenusiseks koks vakaras. Per tokį ilgą laiką vis vien išpuls bent pora dienelių normalesnio kibimo ir tikrai neteks važiuoti namo tuščiomis. Ar tai visiems įmanoma ištverti – kitas klausimas. Man asmeniškai labai įdomus pats išgyvenimas tokį laiką bet kokiomis oro sąlygomis. Niekad nesinaudoju automobilio teikiamais malonumais . Pirmas paras susirgau visomis įmanomomis ligomis. Sloga, sinusitas, angina, bronchitas. Jei būčiau moteris – tikriausiai būtų ir nemstruacijos prasidėjusios. Turėjau sukti galvą kaip tiesiog žūklės metu pasveikti. Gėriau visokias arbatėles. Apsirengiau šilčiau. Ir jau dar po poros dienų, nors ir sušaldavau kaip šuva – nebesirgau.

Nuo Kryžkalnio „maloniai gomurį nuteikia“ dulksnojantis lietutis ir balos ant asfalto. Tokiu oru dalis žvejų supasuoja ir didesnė tikimybė, kad rasiu savo pamėgtą vietą laisvą. Priartėjęs prie upės matau mano vietoje degantį laužą. Sunerimstu. Deja, tik laužas. Nei meškerių, nei žmonių. Laužo gaspadoriai atsiranda paryčiui gerai numigę ir „nepaprastai nudžiunga“ radę savo vietoje mane. Sėda šalia. Susibičiuliaujame. Seni pažįstami Ričardas su Petru. Stambūs vietiniai fermeriai, turintis apie tūkstantį karvių, kombainą už milijoną, kelis traktorius po kelis šimtus tūkstančių ir dar aibę visko, kas man neleidžia suprasti jų meškerių pigumo.

Nemaloniai gomurį nuteikia išgaišę apie 500 mano laikytų naktinių sliekų. Kaip ir kasmet prisipirkau iš anksto po 17 centų. Jau eilę metų laikau. Šiemet nutariau paeksperimentuoti. Deja, seniai žinoma tiesa – žūklėje beveik visi eksperimentai baigiasi vienodai. Padalinau į 3 kibirus po beveik 200sliekų. Dangčiuose kaip visada prigręžiojau skylučių. Vienas kibiras – tik su samanomis. Kitame įdėjau papuvusių obuolių. Nemažai. Į trečią įpyliau kefyro. Kur buvo kefyras – gatavi iki paskutinio. Smarvė neišpasakyta. Kur buvo obuoliai – nugaišo gal tik trečdalis. Kiti tokie irgi pageibę ir nusilpę. Kur buvo tik samanos – irgi gatavi visi. Beje, į samanas įpyliau šiek tiek vandens su medumi. Seniau tai pasiteisindavo. Dabar gi, matyt, padauginau. Paskui kalbėjau su tokiu kolega Juozu ir jis mane įtikino, kad sliekus pražudė ne pieno ar obuolių rūgimo procesai, bet jų metu išsiskiriančios rūgimo dujos, kurios sunkesnės už orą ir išstumia sliekui tiesiog būtiną deguonį. Kad taip nebūtų, reikia dugne padaryti didesnę kiaurymę ir į ją įlituoti tinklelį. Sunkios dujos ištekės per apačią. Vietiniai dar patarė, kad sliekai gerai laikosi papuvusių šiaudų, lapų ir samanų mikse. Tik jokiu būdu neturi būti per daug drėgmės. Viskas sulimpa ir sliekai uždūsta.

Vietiniai „fermeriai“ gaudo ant lietuviško mėšlinuko. Sustūmė į krūvą kukurūzų siloso su mėšlu ir turi jo į valias. Labai greit įsitikinau, kad mėšlinukas gerokai efektyvesnis už naktinį. Ir, beje, jau ne pirmi metai tai pastebiu. Kritau prieš fermerius ant kelių maldaudamas ir man jų atnešti. Pasigailėjo ir nuo pusės žūklės jau irgi gaudžiau ant mėšlinio. Tik pundą jų didelį reikia padaryti.

Lietus tai papurškia, tai vėl užsiraukia. Vėjas rytų - pietryčių. Gan stiprokas. Panašu, kad vėgėlei toks oras turėtų patikti. Pirmo vakaro pavakarė, pusė keturių. Kibimo dar nemačiau. Kalba, kad ankstyvas kibimas – prastas ženklas. Jei pirmi kibimai iki 18:00 – paskutinis bus 19:00. Jei pirmi kibimai arčiau septintos vakaro – kibs iki pusiaunakčio, o gal net ir visą naktį.

Vanduo gan aukštas ir per šešias žūklės paras nukrenta kokiais 6-7 kranto metrais. Sako, kad vėgėlei aukštas vanduo gerai.

Dvi meškerės po du kabliukus ir viena – su vienu.

Pirmąkart per trisdešimt penkis žūklės metus patikrino gamtosauga. Jaunas vaikinukas. Pažiūrėjo į mane ir tik paklausė, ar turiu. Atsakiau, kad turiu. Jau bandė nueiti. Tuomet pats paprašiau, kad bent simboliškai, bent vienintelį kartą kas nors patikrintų. Visgi, trisdešimt penkeri metai žūklės. ...
Jau po kelių parų žūklės man kompanijon iš dešinės vieną vakarą stojo toks meškerių gamintojas iš Kauno Algimantas ir jo kolega Juozas. Juozas – baisus plepys ir užkniso mane negyvai. Vis lenda kur niekas neprašo ir net nejaučia kad man jo kompanija nemaloni. Algimantas – rimtas ir taktiškas. Davė vieną auksinį patarimą. Kablius vėgėlei geriau dėti ne vieną, bet du trumpesniais koteliais, slieką užpainiojant kaip parodyta nuotraukoje. Tuomet vėgėlė stengiasi apžioti visą pundą ir pirmas kablys visad atsiduria giliau pas ją gerklėje. Be to, ji mažiau jaučia kablį, nes dviejų kabliukų kombinacija per vidurį lankstosi ir neturi to ilgo kieto koto. Išbandžius šią sistemą ji man taip pasiteisino, kad kažin ar kada begrįšiu prie senosios. Jau pirmą bandymo vakarą trys iš keturių mano turėtų dvikalblių atsidūrė vėgėlių pilvuose ir beliko tik paskutinis. Nuo to laiko ne mažiau 80 proc visų kibimų sudarė būtent ant šio dvikalblio. Ir nei karto nebuvo, kad nepakirsčiau.

Pirmą vakarą iki 20:00 turėjau apie 5 kibimus. Keli iš jų - atbulais dantimis, trumpi ir pakirsti beveik neįmanoma. Vienas rimtesnis. Bet nepakertu ir to. Po 20:00 supurto rimčiau, bet su pertraukomis. Išlaukiu. Ir kai ima kratyti ištisai – lieju. Yra. Prisivelku artyn. Priekrantėje paimu už valo, kad išvilkti ant kranto. Susidaužo ir atsikabina. Šokstu vandenin ir išmetu krantan. Apie 1,5kg, bet taip brangi pirmoji. Malonu.
Deja, tuo mano laimė ir baigėsi. Trečios paros naktį jau vaikščiojau krantu garsiai iš nevilties keikdamas ir rėkaudamas. Nekibo niekam. Du mano seni kolegos Vilniečiai išvyko po poros parų taip nei vienos ir nepagavę. Tik vietiniai fermeriai vis su savo mėšlinukais kokią įkalbėdavo. Tuomet tad ir puoliau prieš juos ant kelių.....

Dienomis kartais jau atrodo – koks aš kvailys. Ir ką aš čia veikiu. Bet prasideda vakaras ir su tamsos marška vėl sukyla nerimas ir žūklės azartas iš naujo. Ir taip kas vakarą.

Atėjo šeštadienio vakaras. Kimba stabiliai, bet ne ypač aktyviai. 22:00 jau turiu dvi per vakarą. Viena kilinė, kita apie 2kg. Dar kokie 4 nerealizuoti kibimai. Vėjas nestiprus ir stabilus. Rytys. Yra vilties kad kibs. Ateina gandas, kad nuo Sovetsko tilto matosi kaip tiesios eina debesys migruojančių vėgėlių. Prožektoriai nukrepti vandenin, tad matosi iki pat dugno.

Juda ir žuvys mano tinklelyje. Jau keliskart esu pastebėjęs, kad jei jos tinklelyje aktyvios – bus ir kibimų.

Sekmadienį nekimba iki pat vėlumos. Nuo dešimtos einu kaimynų fermerių palapinėn ir pasakojamės visokias istorijas. Staiga Ričardas pašoksta ir kažkur lekia. Aš paskui. Pribėgam prie mano meškerių ir matom , kad vienos šatrelė tiesiog šokinėja. Pakertu. Yra tikrai didelė. Tempiu artyn. Apsemtuose priekrantės krūmuose įsipainioja ir sustoja. Ričardas apsimauna bridkelnes ir man ją parneša. Apie 3kg gražuolė. Paryčiais kaimynai nueina namo pamiegoti, o aš atkakliai sėdžiu. Iki 7:00 ryti „įkalbu“ dar dvi. Paskui ir aš ruošiuosi pamiegoti. Bet prieš tai – laužiukas, sriubytė, arbatėlė. Grįžta kaimynai. Staiga apie 10:00 ryto keliskart dzingteli vienas mano varpelis. Paskui dažniau, dažniau ir vis dažniau,. Galop visai purtosi. Pakertu ir išsižioju, kai mano žuvis gal per dvi sekundes šauna kokius dvidešimt metrų prieš srovę. Paskui tiek pat pasroviui, paskui dar tiek prieš srovę ir vėl pasroviui. Eina labai sunkiai. Priekrantėje iššoksta ir visi pamatom gal 2kg šlakį. Galiausiai šiaip ne taip ištraukiu.

Aplamai, Nenune šlakių tikrai padaugėjo. Dabar grįžta po neršto. Prie manęs vieni sugavo apie 1kg. Meškerės kaimynai prieš keletą dienų ištraukė apie 2kg ir apie 6kg.

Galiausiai – programos vinis – antradienio ryto nuotykis. Jau ruošiuosi namo. Laukiu atvykstančio Edošiaus kad perimtų iš manęs vietą. Meškerės užmestos. Įlendu į automobilį pamiegoti. Pučiu saldžiai į akį. Pažadina beldimas į automobilio stiklą. Petras rodo pirštą iškėlęs kažkokius ženklus. Atidarau dureles. Sako, tavo viena meškerė visa šokinėja. Nubėgu – ir tikrai, Viena nutempta prieš srovę kokius 20 metrų. Abi suneštos į krūvą. Vytelės tabaluoja. Pakertu. Kelmas, tik jis dar ir daužosi. Bandau tempti – tik tolyn varo. Paskui lyg už kažko užsikabina. Paskui atsilaisvina, vėl už kažko užkiūva ir galiausiai visai atsilaisvina. Atsikabino. Greičiausiai kokių 5-6kg lašiša. Būčiau ir šią iškart suvalgęs, jei tik ištraukęs būčiau.

Taigi, šešių parų rezultatas – 10vėgėlių ir 1 šlakis. Vėgėlės nuo 1kg iki 3kg. Dauguma apie 1,5-2kg. Žinau, kad rezultatas ne stebuklas. Ir pats esu beveik tiek per parą pagavęs. Nelabai kibo. Savaitę prieš tai žuvis buvo labai aktyvi, o šią savaitę niekam nesisekė.

Vidas Vilčinskas