Gegužės 12 d.

Po kelių tikrai sunkių dienų laivo priėmimo (dirbom visi iki nakties, aš netgi jau negalėjau iškart pasakyti, kokia šiandien diena yra), priartėjom prie pirmo pakrovimo uosto - Anntwerpeno, kuris įsikūręs prie Sheldos upės Šiaurės jūros pietryčių pusėj.

Gavome nuorodą mest inkarą iki vakaro išoriniame reide. Ankstyvas rytas, šiaurės vėjas, bangos, šalta. Brrr… Na, ką jūs sau galvojat, rankos vis tiek griebia meškeres - laimės išbandyt. Dar netgi nežinojau, kokius laimikius noriu sugundyt, girdėjau, kad tuose kraštuose menkių irgi užtenka. Taigi, atsistojome „ant inkaro“, iki pusryčių - pusė valandos. Prisirišau guminuką (tvisterį). Pirmas metimas. Oooo, vėl srovė. Valas varo sau paviršium, nenorėdamas skęst. Ištraukiau, antras metimas. Jau šiek tiek toliau užmečiau, valas išsivyniojo beveik pilnai (gylis-20 m). Na, spiningaut be šansu – srovė po laivagaliu neša. Tiek to, galvoju, nieko nebus, traukiu lauk, einu pusryčių… Ranka automatiškai spėjo sulaikyti meškerę, kurios vos nepraradau po labai stipraus smūgio. Pakirst nespėjau, valas atsileido. Ištraukiau - tvisterio nebėra. Kas buvo užkibęs, taip ir liko paslaptim. Po pusryčių susirišau dugninę, porą pavadėlių, žuvies porcijos ant kabliukų -pirmyn! Užmečiau 4 uncijų svarelį, bet jis niekaip nenorėjo leistis žemyn, nes nuvažiavo paviršiaus link. Tokia srovė. Na ne dugninė, o „paviršinė“ kažkokia gavosi. Ai, galvoju, netrauksiu, pastačiau kotą, vėl spiningaut bandau. Nieko. Staiga „paviršinės“ meškerės galūnė susilenkė per pusę. Pakirtau. Na, yra kažkas. Suku ritę - opa, guolis lūžęs -prasisuka labai dažnai (va taip po meet‘o į jūra ruošiaus - įsimečiau į lagaminą, bet net nepasižiūrėjau, kad sugedusią ritę įsidėjau). Teko už valo traukt. Vėjas stiprus, valas susivėlė, bet gražuolę puskilinę skumbrę ištraukiau.

Tą dieną tai buvo pirmas ir paskutinis laimikis. Buvo dar kibimas ant guminuko - kol atleidinėjau valą, kažkas spėjo tvisterio uodegą „nukosėt“, net smūgio nejutau. Bandžiau dar menkių, pririšęs svarą apie 300g, virš jo – guminuką, bet jokio kibimo nuo dugno. Paskui, kai jau pakėlėm inkarą ir plaukėm į uostą, locmanas pasakė, kad už mėnesio skumbrės kibs kaip mūsų strimelės. Tik rišk kokius penkis blizgančius kabliukus, mesk ir jausk malonumą, traukdamas kokias 4-5 užsikabinusias dryžuotas gražuoles.

Makel