Gegužės 20 d.

Plaukdami iš Europos į Pietų Afrikos pusę, priartėjom prie Tenerifės salos, kuri yra viena iš kelių puikių salų Kanarų archipelage. Kanarai, Kanarai... Turbūt mažai kas nėra girdėjęs apie šį rojaus gabaliuką. Esu pats buvęs prieš 6 metus Santa Crus de Tenerie – atplaukėm tada savaitei, nes keitėsi įgula. Deja, šį kartą į uostą net neįplaukėm, o išmetėm inkarą išoriniame reide keliom valandom iš baržos kuro atsargų pasipildyt. Tik sustojom, o meškerės jau rankoje. Vanduo kaip Platelių ežere – matomumas iki 10 metrų gilyn. Tik gylis „šiek tiek“ didesnis – 70 metrų :).

Užmečiau dugninę su porcijos gabalėliais. Aha, visas valas išsivyniojo, o dugno nepasiekė. Hmmm, ir dar srovė nedidelė neša. Ką gi, pamėčiau guminuką - nei kibimo per pusvalandį paviršiaus ruože, taigi iš dviejų meškerių vieną pasidariau - nuo vienos valą nuėmiau, prie kito pridūriau. Užtektinai gavosi. Užmečiau, aha, dugną pasiekė. Laukiu, kas bus. Na, turbūt visiem yra pažįstamas jausmas, kai atrodo, kad nors visą parą prabūk - kibimo nesulauksi. Per 1,5 val. niekas net nepajudino. Ištraukiu. Kaip malonu iš 70 metrų gylio traukti 4 uncijų svarelį - galvoji, gerai, kad nekimba, nes rankos po kelių ištraukimų tikrai pavargtų. Papūtė vėjelis, laivą apsuko, mano laivagalį arčiau kranto pastūmė. Užmečiau dugninę vėl. O, valas nusileido žymiai greičiau. Gylys mažesnis, kokie 50 metrų. Pabuvau kokias 5 min., palikau meškerę, nuėjau pusvalandžiui reikalų sutvarkyti. Grįžau, reikia, galvoju, ištraukt meškerę. O jinai, pasirodo, sveikinasi - labas, šeimininke - galūnė švelniai linguoja. Na, labas, meškerėle, tik kad man labai įtartini tie tavo lingavimai. Pakirtau ir pajutau svorį iškart. Traukiu, eina kažkas ir dar priešinasi. Na, 50 metrų irgi gan nemažai, praėjo šiek tiek laiko, kol laimikis paviršiuje pasirodė. Ir ne vienas, o du iškart! Nedideli, bet malonu. Ištraukiau. Pasakysiu iškart - tokios žuvies, kuri užkibo ant viršutinio kabliuko, negalėjau net įsivaizduot! O dantys išvis „prikolas“! Nenorėčiau, kad pirštas tarp jų papultų, taigi šiek tiek laiko praėjo, kol kabliuką atlaisvinau. Žuvis-šuo, bet dėl dantų pavadinau ją Žirgu. Nevalgoma, jei gamint mums žinomais būdais. Todėl brangioji surado savo vieta šaldytuve – bus porcijos kitom žvejybom. Užmečiau vėl. Kibimas buvo beveik iškart. Deja, prasidėjo „makelligė“, kurios simptomai pasireiškia kirtimu per anksti. Oi, sunkiai pagydoma ta liga. Buvo dar kokie trys kibimai - taip nieko ir nepakirtau. Bet nuotykiai tęsiasi. Paėmėm kuro, reikia inkarą kelt ir plaukt toliau. Nuėjom su bocmanu, pasiruošėm, galvoju, kol trauksim inkarą, dar dugninę užmesiu. Pasakyta -padaryta. Pradėjom traukt inkarą. Bocmanas traukia, aš žiūriu, kaip inkaro grandinė eina. Staiga meškerė susilenkia ir važiuoja už borto! Pakirtau - vaje, kažkas neįmanomas kitame gale. Bandau sukt ritę - be šansų, meškerė iš rankų žada iššokt - toks pasipriešinimas. Na nieko nepadarysi… Staiga toptelėjo viena mintis. Paskambinu bocmanui, kad nustotu inkarą traukt. Opa, taip ir yra. Meskerė irgi apsiramino, pasipriešinimas baigėsi. Pažiūrėjau už borto - valas apsisukęs aplink grandinę. Taip va aš inkarą pagavau :). Reikėjo mane matyt tuo momentu - prisijuokiau iki ašarų. Rezultatas - pilnai nutrauktas valas ir puiki nuotaika! Inkaras vietoj, kelionė tęsiasi. Iki, Kanarai, iki, vietinės žuvys, dar kada susitiksim!

Makel