Rugsėjo 2 d., ketvirtadienis, eilinė darbo diena ėjo į pabaigą. Eidamas namo galvojau, ką veiksiu savaitgalį, kur važiuosiu žvejoti? Mintys vis sukosi apie žvejybą, kai staiga vidinėje striukės kišenėje suskambo telefonas. Telefonas rodė, kad skambina iš Aplinkos apsaugos departamento (Kauno regiono).

Skambino mano tiesioginis viršininkas ir teiravosi ką veiksiu vakare. „Nieko“, - atsakiau. „Gerai, plauksime su kateriu į marias, gamta pasigrožėsim“ - juokavo viršininkas. Tai reiškė, kad vyksime į eilinį reidą - patikrinimą. Lygiai 19:00 val., sutartu laiku, privažiuoja man nematytas automobilis. „Čia konspiracijos tikslais, kad brakonieriai nepažintų. Aną automobilį visi „brakūšos“ jau žino“ - pusiau rimtai, pusiau juokais šneka viršininkas. Mašinoje sėdi policijos pareigūnas - mūsų bendražygis ir pagalbininkas. Trumpi rankų paspaudimai ir judame toliau. Pakeliui juokaujame, šnekame apie žvejybą, automobilius, gyvenimą ir pan. Laikrodis rodo 20:00, kai atvažiuojame į sutartą vietą, kur mūsų laukia dar vienas kolega. Aptariamas veiksmų planas, kas liks ant kranto, saugos mašinas, stebės nuo kalno su žiūronais Kauno marių prieigas ir duos žinoti, jei pasirodys brakonieriai. Ant kranto beveik nelieka laiko kalboms. Autobusas ir mūsų Toyota pajuda tik mums žinomais keliukais marių link. Pradeda dulksnoti. Važiuojame tyliai, iš lėto, nekeldami didelio triukšmo. Pagaliau leidžiamės nuo kalno. Vairuotojai gesina variklius, mašinų šviesas ir tyliai pririeda prie kranto. Išlipam, keliam iš autobuso katerį, variklį, viską montuojame. Trumpas instruktažas, vyrai tikrina ginklus - pirmas šūvis į orą, po to pagal aplinkybes, nes brakonieriai labai įžūlūs - jiems prarasti nėra ko. Šiandien dieną viena „brakūšų brigada“ jau susemta. Jų laukia teismas. Visų mūsiškių veidai rimti, susikaupę. Vyrai tyliai nuleidžia katerį į vandenį. Trise susėda į valtį, o vienas lieka ant kranto. Paskutiniai irklų yriai ir tyliai užvestas varikliukas lyg strėlė neria į nakties tamsą. Visai sutemo, lietus liovėsi - nors tiek gerai. Dabar pats geriausias metas brakonieriams. Nuo kalno nemaža dalis marių kaip ant delno. Laikrodis rodo jau 22.00 val., kai iš debesų išlenda mėnulis. Jis apšviečia visą įlanką - mėgstamiausią brakonierių vietą. Su žiūronais matosi visos pakrantės, iškyšuliai ir kitos sunkiai pastebimos plika akimi vietos. O tuo metu AADKR ekipažas priplaukia dar vieną brakonierių pamėgtą vietą - Darsūniškio prieigas. Aptinkamas vienas tinklas, bet krante pasirodo tinklo „sergėtojas“ ir klausia ką mes čia veikiame. „Gamtosauga dirba“ - šitų žodžių užtenka, kad žmogus suprastų, jog daugiau klausimų nebeliko. „Čia gal jūsų?“ – klausiame. „Ne, ne, aš tik šiaip parūkyti sustojau“. Toliau aptinkamas dar vienas tinklas. „Dieve, kiek gi čia jų?“ Ant kranto pasirodo jau dvi žmogystos ir akylai stebi, kas čia vyksta. Aiškiai matosi, kas šių tinklų „šeimininkai“, bet pastarieji, lyg susitarę, jokiu būdu neišsiduoda. O inspektoriai kelia vieną tinklą po kito. Galų gale ant kranto pasirodo trečioji asmenybė - moteriškė. „O jus irgi išėjote parūkyti ar grynu oru pakvėpuoti?“ – klausiame. „Aš ne, aš tik žiūriu kas čia vyksta, sakau gal kokie nedori žmonės plaukioja, tai bijau, kad valčių nepavogtų nuo pakrantės. Štai ir stebiu“. Įdomus atsakymo variantas, pagalvojame. Galų gale ištraukiamas paskutinis, šeštasis tinklas! Visi tinklai su smulkiomis akutėmis. Daug pūgžlių, ešeriokų styro „pasikorę“ girliandomis lyg lemputės ant naujametinės eglutės. Žuvis, kuri dar gali išgyventi, išimama ir paleidžiama atgal į vandenį. Spygliai skaudžiai bado rankas. Perštės dar apie tris dienas, o po to praeis. Vienas tinklas beveik supuvęs, pamirštas. Baisus dvokas, smarvė! Tačiau negi paliksi? Trijulė supratusi, kad prieš įstatymą nieko nepadarysi ir kad tinklai prarasti, pagaliau dingsta nakties tamsoje. Tuo metu nuo kalno stebiu marias. Ramu. Staiga pasigirsta artėjantis šunų lojimas. Pirma mintis kuri šauna į galvą - šauti, bet gaila gyvūnų. Tenka stipriai užremti sodų vartus ir tikėtis, kad šunys neras kitur landos. 4 metų vilkšunis ir 3 metų buldogas(tai išsiaiškinom vėliau) puola lyg pasiutę, pasiruošę bet ką sudraskyti. Po minutės kitos pasirodo ir pats šunų šeimininkas, pagyvenęs vyriškis. Klausiu: „Kodėl šunys palaidi, negi norite jų netekti?“ Aiškinam, kad vyksta reidas, o šunys turi būti pririšti. Šeimininkas, viską supratęs pradeda atsiprašinėti ir žada ateityje savo sargus laikyti prirštus. O gal tai brakonierių pagalbininkas, šmėkšteli mintis. Et, kas čia dabar supras. Mėnuo jau visu savo grožiu išlindęs iš debesų patalo „žiūri“ į marias ir tarsi sako:“Šiandien brakonierių nebus, perdaug aš jiems šviečiu šią naktį“. Pagaliau kateris, pilnas tinklų priplaukia sutartą vietą. Vyrai kelia tinklus, kurie vos telpa į du bulvinius maišus. Visi šlapi, pavargę. Yra ir truputis žuvies, kuri jau niekada neišnerš ir nepaliks po savęs palikuonių. Tai brakonierių pasekmės. Krauname katerį į autobusą, dedame žuvį, tinklus. Persirengiame kitais rūbais, nes teko ne tik sušlapti, bet ir išsipurvinti. Bet tai niekis, kai pagalvoji, kiek žuvies būtų sunaikinta, jei šie tinklai būtų palikti vandenyje. Pasigirsta variklių keliamas triukšmas, atsisveikiname vieni su kitais, palinkėdami saugiai pasiekti namus. Mašinos pajuda Kauno link. Laikrodis rodo 01:30 val. nakties. Galvoje viena mintis - greičiau namo į šiltą lovą. Mašinoje padvelkia maloniai šiluma. Atsidūstu -rytoj į darbą. Truputį atsipalaiduoji ir akys pačios merkiasi. Visi aplinkui jau seniai miega net neįtardami, kad baigėsi dar vienas Aplinkos apsaugos departamento inspektorių reidas.

Sigutis