Šitaip būtų galima pavadinti šį reportažą is paskutinės žvejybos, kuri vyko vasario 16-tą. Mūsų keturių asmenų ekipažas šį savaitgalį šturmavo Miniją. Prisiklausę įvairiausių prieštaringų minčių apie kybį žemupyje, nutarėme patys išsiaiškinti kas yra kas.
Ekipažą sudarė (iš kairės į dešinę) Šušvė, Liorenas, Didelis žmogus ir šių eilučių autorius. Trys nepilnos valandos ir mes išsirikiavę "darbui".
Minija mus pasitiko su vos juntamu silpnu pietryčių vėju ir -2 laipsnių šaltuku. Praktiškai tikras atlydys. Imame visą įrangą, apsižiūrime, kad ko nors nepamiršus (nes iki Minijos tolimas kelias pėsčiomis) ir gražiai vorele patraukiame upės link.
Kadangi vasario 16-ta - paskutinė poilsio diena tai spėjame, kad daugumas bus išnaudojęs prieš tai poilsio dienas žvejybai ir ant upės kolūkio nebus. Ir nuojauta mūsų neapgavo. Apskritai, buvo gal dešimt mašinų sustoję, todėl tie kelioka žvejų išsibarstę po upę nelabai ir "kliuvo už akių".
Kimbame į "darbą" - gręžiamę eketes ir skubame sugauti savo svajonių žuvį. Galite suprasti, koks buvo mūsų nustebimas ir nusivylimas (nežinau net kas labiau), kai pirmi laimikiai išvydę ryto šviesą buvo.... pūgžliai.
Vėliau prie mūsų prisijungia dar vienas ekipažas iš Rietavo. Vyrai rimtai nusiteikę - balansyrai, stambios avižos ir... ilgai laukti netenka. Pirmas kelių šimtų gramų ešerys "lipa" ant ledo. Turiu pastebėti, kad visą dieną žvejojome vien baltą žuvį, o ešeriai lyg susitarę laikėsi priešingame upės krante.
Buvo ir tokių kurių širdis labiau linko prie ešerių, todėl gaudė juos, bet dauguma norėjo sugauti kokį plakį ar kuoją.
Buvo ir tokių kaip Šušvė kurie pagavo gražių karšių. Paprašius leisti nufotografuoti man buvo duotas neigiamas atsakymas. Ką gi, nieko nepadarysi - pas kiekvieną žveją savi prietarai.
Štai tokie standartiniai laimikiai su gražiomis žuvytėmis po kelių žvejybos valandų buvo pas kiekvieną iš mūsų kompanijos.
Gausiausias laimikis iš mūsų vyrų buvo Lioreno. Iki pietų dar kiek papozavę vyrai vėliau ėmėsi rimčiau žvejoti, todėl viskas, ką pavyko užfiksuoti laimikiai iki pietų.
Apibendrinant turiu pastebėti, kad gražios žuvies pagavo visi. Buvo gražių kuojų iki puskilio, o buvo ir didesnių, bet kaip sakoma -desertas vėliau.
Gražią kuoją (puskilio) pavyko ištraukti sūnui Gediminui. Pavadėlis 0,08 mm! Galima suprasti žveją ir jo patirtą malonumą, kai traukiant visi žuvies smūgiai persiduodavo valu į rankos pirštus. Kelios mninutės kovos ir galima daryti foto sesiją.
Suprantu, kad telefonas šalia žuvies nuotraukos nepuošia, bet taip gal lengviau suprasti mano parašytas mintis.
Prabėga kiek laiko ir dar viena (tos dienos rekordininkė) kuoja užkimba ant mano sistemėlės, kuri taip pat "ginkluota" 0,08 mm valu ir maža avižėle. Smūgiai žemyn seka vienas po kito, o mintyse kirba viena - kas, kokio dydžio ar nepabėgs? Trumpa kova ir gerus 600 g sverianti kuoja po garbingos kovos guldoma ant sniego.
Tai tur būt didžiausia šią žiemą mano sugauta kuoja iš po ledo. Aišku, žiema dar nesibaigė, bet tokios žuvys kimba ne kas dieną...
Baigdamas noriu pasakyti, kad tokias ir panašias kuojas mes gaudėme šį savaitgalį Minijoje.Pagavome karšių, kuojų, plakių, keletą pūgžliukų ir kepamų ešeriukų.Žmonių nedaug, oras puikus, siego ant ledo nėra, ledo storis~40cm.Žuvis aktyvi, kybis baltos žuvies geras todėl važiuokite, žvejokite, aktyviai ilsėkitės ir džiaukitės kol dar nepasibaigė žiema.
Sigutis