Pirmadienis... Ir vėl išvažiuojam su tamsa, link Latvijos. Žinios įvairiuose forumuose nuteikiančios optimistiškai, skaičiai Latvijos vandenyse kosminiai, pagauna „po 200, 300 ir net 500 vienetų“. Kelias vėl neblogas, nepusto, nesninga ir nešalta, viskas kaip ir gerai. Pasiekiam Ventspilį be nuotykių, aišku randam jau didžiulį būrį lietuviukų, bet... daugelis nesėdi ir netraukia stintų, o stoviniuoja, vaikštinėja, vadinas - nekimba. Prieš porą savaičių buvom čia, bet tada sekėsi nekaip, nejaugi vėl pataikėm tada, kai nekimba. Po praeito karto, šiek tiek patiuninguotos sistemos, pagal ArunoBazės patarimus: kabliukas ir kembrikiukas. Kraunamės mantą: trys akumuliatoriai, šviestuvai, dėžės, maistas ir visa kita bei traukiam ant ledo. Toli neinam, nes apsidairę matom, jog „dirba“ tik vienas kitas.
Per dieną po truputi kimba. Keičiant gylį ant naujos sistemos tik su kabliukais eina pagauti viena kitą stintą, auksčiau kaip taisyklė - mažesnės, giliau - stambesnės. Bet kimba ir jau smagu. Sumąstom pakeisti vietą ir judame link tilto - ten lyg kimba aktyviau. Po tiltu niekas nesėdi, nes sako, jog ten negalima ir latvių pareigūnai duoda baudas, todėl sėdam prie pat tilto. Kibimas šiek tiek aktyvesnis, bet vis to, tikrojo stintų kibimo, nėra. Lauksim, kol sutems, gal tada prasidės...
Temsta, jungiam šviestuvus, kaip ir visi kiti suvažiavę, kas kokius turi: dienos šviesos, halogenus, ksenonus ir visokius kitokius. Gražus vaizdelis! Bet kibimas vistiek silpnas, gelbėja tik sistema su kabliukais ir kilnojimas beveik per visą gylį. Kimba tai prie pat ledo, tai per vidutį gylio, tai prie dugno. Taip dirbant pavyksta pastoviai pagaut stintų, kas šalia esantiems kolegoms sekasi nekaip. Pasidomi, kokia sistema ir net paklausia: „Ant kabliukų?“ „Taip“, – sakau. Kaimynai palinksi galvomis, bet nesiima jokių priemonių pakeist savų sistemų, nors kibimas pas mane ir daug geresnis. Mūsiškiai sėdi šiek tiek toliau nuo manęs ir nervinasi - nebekimba ir ateina pas mane, su visa manta. O nekibimo priežastis irgi beveik aiški, ten prigėrę lietuviukai taip šukauja ir baladojasi, kad ledas dreba, o aš pastebėjau, kad sutemus, jei aplink tylu ir ramu, stinta pakyla prie šviesos ir kimba beveik po ledu, o jei triukšmas, tai kibimo kaip ir nėra. Taigi - pabėgę nuo triukšmautojų, pradėjo ir draugeliai traukti stintas, ir sparčiai vytis mane. Iš esmės, to tikrojo kibimo ir nesulaukėm, nors buvo momentų, kai traukėme vieną po kitos, bet labai trumpi tie tokie suaktyvėjimai buvo.
Pažvejojom iki antros valandos nakties, kibimas visai nurimo, o ir šaltoka ėmė darytis. Taigi, nusprendėme baigti žūklę ir traukt namo. Šį kartą jau užteks žuvies ir pietums, ir vakarienei, ir net pusryčiams. Gal dar kartą apsilankysim čia, o gal ir ne kartą...
Balčius