Manau, kad jau visi jau žino rezultatus ir peržiūrėjo protokolus. Dabar, kai esame namie ir pasibaigė visi rūpesčiai susiję su Pasaulio čempionatu, galima ramiai apibendrinti čempionato rezultatus. Žinoma, žiūrint iš mano varpinės ir atsižvelgiant į nuomonę tų, su kuriais man pasisekė pabendrauti.
Be abejonės, mūsų draugams amerikiečiams pavyko surengti šį renginį. Yra ir keletas detalių, kurias tokių renginių organizatoriai galėtų pasiskolinti.
Manau, kad visus, kurie matė ankstesnius pasaulio čempionatus, maloniu įvykiu ir net atradimu tapo čempionato atidarymo paradas. Organizatoriai pasirūpino, kad jis vyktų pagrindinėje miesto gatvėje. Parade, kartu su kiekvienos šalies delegacija, dalyvavo grupė vaikų, kurie laikė simboliką ir plakatus kiekvienos šalies kalba, bei linksmai papuošti automobiliai su įvairia informacija apie kiekvieną šalį. Sportininkų eisena lydėjo nesenai pasibaigusio konkurso nugalėtojai už geriausią namelių žvejybai ant ledo dizainą.
Vietos gyventojai reagavo į visą tai su nematytu pas mus entuziazmu ir geranoriškumu. Šiam nedideliam miesteliui tai buvo didžiulis įvykis, ir atrodė, kad visas miestas atėjo pažiūrėti ir pasveikinti su čempionato dalyviais.
Neišspręsta organizatorių problema reikėtų laikyti vandens telkinio pasirinkimą. Nepaisant to, kad buvo žadami solidūs laimikiai, jų neteko pamatyti. Menki laimikiai nustebino net vietinius žvejus, stebėjusius varžybas. Ankstesniuose čempionatuose, didžiausi kiekiai buvo sugauti 2007 ir 2009 metais Lenkijoje – daugiau kaip 12 kg kiekvienai komandai. Dvejuose čempionatuose, kurie vyko Latvijoje – apie 9 kg. 2008 metais Rusijoje – apie 5 kg. Vidutiniškai Raynlendere kiekviena komanda sugavo apie 6 kg. Vidutinis vieno dalyvio laimikis buvo 1,06 kg. Laimikiai sektoriuose buvo labai nevienodi. Ypatingai „pasižymėjo” sektorius A, kuriame pirmą dieną buvo sugauta viso tik 1.450 kg žuvies, sektoriuose A ir B antrą dieną – atitinkamai 2.640 ir 2.660 kg.
Šio vandens telkinio pasirinkimo priežastimi, mano nuomone, galėjo būti noras parinkti ne tik kruopščiai išstudijuotą vandens telkinį, bet nepakankama amerikiečių patirtimi organizuojant tarptautines varžybas pagal taisykles, kurios reikalauja vienodų sąlygų visiems dalyviams. Tik po varžybų organizatoriai suprato, kad Boom ežere nepakanka žuvų pasaulinio lygio varžyboms. Be to, žuvys ežere buvo susikoncentravusios nedaugelyje vietų, kur yra natūralūs dugno reljefo nelygumai arba dirbtinai sukurtos slėptuvės pritraukiančios žuvis (vietiniai žvejai tokius dirbtinus prieglobsčius specialiai padaro, kad visi, kurie atvyksta į ežerą žvejoti, lengvai rastų žuvingas vietas). Jei dalyviai atsidurdavo su tokiais heterogeniškumais sektoriuose, tai 3 – 4 dalyvių laimikiai, kurie pirmi užėmė šią vietą, būdavo visai padorūs, be jokių problemų sugaudavo 25 vienetų panfish normą. Tuo tarpu kiti dalyviai, tikrąją to žodžio prasme, tenkinosi tik atsitiktiniais laimikiais. Tuose sektoriuose, kur nebuvo dugno nelygumų pritraukiančių žuvis, problemų turėjo visi dalyviai, net čempionato šeimininkai.
Kadangi žvejybos efektyvumas varžybos buvo labai nevienodas, o atvejų, kai sportininkai turėjo galimybę sužvejoti leidžiamą normą buvo tik 5 ar 6, varžybos, mano nuomone, nedavė aiškaus atsakymo į klausimą: kuriam iš žvejybos stilių – amerikietiškas ar europietiškas, esant tokioms aplinkybėms, turi privalumą. Bet kuriuo atveju europiečiai liko įsitikinę, kad trumpa meškerėlė ir žuvies traukimas rankomis esant 6 – 8 metrų gyliui, yra efektyvesni. Net ploniausi 0.06 – 0.1 mm valai, į kuriuos vietiniai žvejai žiūrėjo su susidomėjimu, europiečiams netrukdė traukti kilograminius ešerius (bass’us, kurie, kaip starkis ir lydeka buvo uždrausti ir nėjo įskaiton). Pavyzdžiui, Lietuvos sportininkui Vytui Šidlauskui nesisekė – įskaitinės žuvys jam kibo retai, pastoviai kibo tik neįskaitinės žuvų rūšys. Taigi, jis ištraukė keletą starkiukų ir apie 8 bass’us, kol vienas stipruolis nutraukė 0.1 mm valą. Bet tą patį bass’ą, sveriantį maždaug 1.5 kg, ant 0.12 mm valo ištraukė priešininkas iš Rusijos komandos, kuris gavo apdovanojimą – Vyto avižėlę.
Nesėkmingu reikėtų pripažinti sprendimą apriboti čempionate ne tik jaukus, kas buvo žinoma iš anksto, bet paskutinę akimirką priimtą sprendimą dėl kitų jaukų naudojimo, išskyrus išduotų organizatoriaus. Tai buvo tik dažytos musės lervos. Kai kurių komandų šis apribojimas nejaudino – uodo trūklio lervų naudoti jos neketino, nes atsivežti jų buvo neįmanoma. Kas norėjo, galėjo naudoti tik vietinius, oficialiai egzistuojančius prekyboje. Pagal turimus duomenis, Lenkijos rinktinė buvo parengusi naudoti kaip tik uodo trūklio lervas. Bet kadangi niekas varžybose jų nenaudojo jaukinimui, padaryti išvadas apie uodo trūklio lervų naudojimą žvejojant kitokias nei Europoje žuvis buvo praleista.
Kokiu būdu šeimininkai sugebėjo nugalėti Europos komandas? Nėra būtina čia minėti apie rėmimą, kuris JAV komandai buvo suteiktas tinkamo lygio. Atsižvelgiant į techninę įrangą, visos komandos šiandien yra pasiekusios panašų lygį, tą patį galima pasakyti ir apie žūklės įgūdžius. Vietiniams sportininkams labai padėjo du dalykai – žinios apie vietos ypatumus ir mokėjimas jais pasinaudoti.
Viena iš jų sėkmės priežasčių buvo ta, kad amerikiečiai, kurie ant Boom ežero rengė visus pastarųjų metų čempionatus, žinojo visus ežero ypatumus. Jie turėjo visą dugno elektroninio skanavimo vaizdą, bei žuvų elgesio apskaitą sektorių ribose.
Antra – JAV komandos nariai griežtai laikėsi iš anksto nustatytos taktikos ir visą laiką bandė sugauti Krappie. Krappie yra pelaginės žuvys, kurios nesilaiko būriuose ir pasiskirsčiusios maždaug 1 – 2 m virš dugno. Vietiniai žvejai tai žinojo ir daugiausiai laiko praleido ieškodami žuvų šiame gylyje. Čempionu tapusiam Mike Baedeker pavyko laimėti šios taktikos dėka, kuri leido jam sugauti 8 Krappie.
Skirtingai nei amerikiečiai, europiečiai, mano nuomone, nors jie ir žinojo apie Krappie elgesį, nebuvo tvirtai įsitikinę, kaip šeimininkai, todėl per daug laiko prarado beieškodami žuvų prie dugno. Žinoma, kartais jie pagaudavo, bet kaip taisyklė, buvo maži ešeriukai, daug rečiau – kitos žuvys.
Galiausiai reikia pripažinti, kad čempionatas patiko visiems dalyviams. Europos komandos gavo ne tik naują pamoką, kuri padės pasirengti kitiems čempionatams, tačiau daugelis pirmą kartą asmeniškai susipažino su nauja šalimi, labai maloniais ir draugiškais jos žmonėmis.
Savo ruožtu, atsiliepimai apie čempionatą amerikiečių spaudoje buvo labai entuziastingi, o susidomėjimas didžiulis. Man pavyko susitikti žiūrovų, kurie, norėdami pamatyti varžybas ir daugelį Amerikos žvejų įžymybių, praleido 6 – 7 valandas kelionei viena kryptimi. O elektroninėje žiniasklaidoje, kartu su savo komandos sveikinimais galėjo perskaityti šias mintis, kaip olimpinėse žaidynėse vietoj kerlingo vietą suteikti žiemos žvejybai, kuri amerikiečių nuomone, galėtų pritraukti kur kas daugiau žiūrovų ir rėmėjų dėmesio. Be to, kaip pastebėjo amerikiečių komandos treneris Mike Maknett, šio turnyro sėkmė padės suvienyti Amerikos sportininkus į vieną sportinės žūklės Konfederaciją, kas yra, be abejonės, naudinga viso pasaulio sportinės žūklės interesams.
Janis Stikuts, www.salmo.lt