Sportinės žūklės klubas „Pyla“ tarp stipriausių pasaulyje
Visa košė užvirė 2009 m. pasibaigus Lietuvos sportinės žūklės čempionatui. Būtent tais metais Gargždų mėgėjiškos ir sportinės žūklės klubas „Pyla“ pirmą karto tapo stipriausiu klubu šalyje. Tai istorinė pergalė Gargždų miesteliui, tikslui pasiekti prireikė penkerių metų atkaklaus darbo ir treniruočių. Gal būt daugeliui tai neatrodo taip sudėtinga, tačiau aš pats ne kartą patyriau pralaimėtų čempionatų kartėlį, todėl žinau, kad ši pergalė kol kas yra didžiausias gargždiškių komandos trofėjus. Šiuo metu lygoje dalyvauja apie dešimt klubų iš visos Lietuvos, kiekviena komanda turi mažesnę ar didesnę patirtį, tradicijas, žvejus sportininkus, kurių vardais grįsta visa Lietuvos sportinės žūklės istorija. Pergalė vietos čempionate tai bilietas į tarptautinius vandenis. Puikiai tai suvokėme juolab, kad čempionatas vyksta visai šalia, kaimyninėje šalyje Lenkijoje.

Organizacija
Tam kad atstovauti savo šalį reikia turėti komandą. Šį kartą už klubą  startavo: Audrius Unikas, Vytautas Leonas, Marius Baranauskas, Mantas Riauka ir Darius Beinoras.

Nors turiu ne vienerių tarptautinių varžybų patirtį, tačiau pačiam niekada neteko organizuoti išvykų svetur. Čia baigiasi maloniausi dalykai ir tikriausia yra pati purviniausia viso renginio dalis. Tikrai nėra malonu eiti prašyti pinigų, kai visur girdi vieną atsakymą – krizė. O pinigų vykstant į tokias varžybas tikrai reikia vien tam, kad galėtum atsistoti ant kranto su meškere varžybų vietoje tu privalai sumokėti starto mokestį kuris nėra jau toks mažas – 1100 eurų. Tai tik starto mokestis, tačiau be jo dar lieka nakvynės ir kelionės išlaidos. Nekalbu apie jaukus, kurių tarptautinėse varžybose reikia ypač daug. Įsivaizduokite tris dienas treniruočių bei dvi varžybų, visose žvejybose reikalingi jaukai kurių turi užtekti ir varžyboms. Kitaip sakant jeigu jau imi vienos rūšies jauko tai jo reikia turėti ne mažiau kaip penkiasdešimt kilogramų. Kam tiek daug? Viskas paprasta per treniruotes atrasto jauko turi pakakti ne tik treniruotėms jo būtinai reikia pasilikti varžyboms, nes kitaip treniruotės prarastų reikšmę. Sėkmingas jauko receptas bus visiškai bevertis jeigu jo neliks varžyboms. Nepaisant to gali nutikti ir taip kad jūsų atsivežti jaukai visiškai netiks. Tuomet gali tekti jų pirkti vietoje o tai reiškia ne ką kitą kaip tik papildomas išlaidas.

Prie visų organizacinių dalykų dar reikia pridėti gyvus masalus kurie tarptautinėse varžybose vaidina vieną svarbiausių vaidmenų siekiant aukščiausio rezultato. Jais pasirūpinti taip pat tenka iš anksto, nes varžybų vietoje kaina šių gyvūnėlių užkeliama daugiau nei du kart. Taigi šiuos visus šliaužiančius ir ropojančius gyvius reikia taip pat „susiveikti“ jau Lietuvoje ir šaltai gabenti į varžybų vietą. Turint galvoje kad visas veiksmas vyksta labai karštomis dienomis (oro temperatūra dieną nė karto nebuvo nukritus žemiau 20 laipsnių šilumos). Taigi kaip matote tikrai nemažai organizacinių reikalų reikia išspręsti prieš vykstant į žvejybos vietą. Žinoma turint didesnį biudžetą tikrai galima viską sutvarkyti paprasčiau, šiuo atveju mums teko padirbėti iš peties ir ne kartą iš mano lūpų išskriejo paprastas ir stebUklingas žodelis „Prašau“. Taigi užbėgdamas įvykiams už akių noriu padėkoti visiems, kurie bent kiek prisidėjo prie pirmojo „Pylos“ starto pasaulio klubų čempionate. Visų pirma noriu padėkoti  Klaipėdos rajono savivaldybei, skyrusiai 2000 Lt, Lietuvos sportinės žūklės klubų lygai padėjusiai einamaisiais klausimais, taip pat UAB „ Pasvalio agrodileris“, Kauno įmonei UAB „Viktorija ir partneriai“, prekybos sistemai žūkles reikmenimis „Kotas“, kuri parėmė klubą apranga, bei „Timar-mix“ jauku, na ir žinoma Kęstučiui Kovui bei Vytautui Paškauskui, kurie aprūpino mus gyvais masalais. Taip pat dėkoju visiems Lietuviams, buvusiems ten su mumis ir dirbusiems bendro rezultato labui. Dar kartą AČIŪ!

Pasiruošimas varžyboms
Organizaciniai dalykai stipriai ryja laiką, jie neiškrenta tau iš galvos net ir tuo metu kai po dienos darbų tenori ištiesti kojas ir užmigti nakties miegui. Nervinė įtampa tave lydi nuolat, negali pamiršti nieko, viskas guli ant tavo pečių iki tol kol neatsisėdi prie žūklės įrankių dėžės ir neimi viso rišti, rūšiuoti ir visaip kitaip dėlioti į daiktams skirtas vietas.

Dėl nesiliaujančių liūčių Lenkijoje stipriai ištvino visos upės, todėl iki varžybų likus vos trim savaitėm organizatoriai pakeitė varžybų vietą. Renginys buvo perkeltas iš Vartos į Poznanės centre telkšantį Maltos ežerą. Tai pakankamai ilgas, irklavimo varžyboms pritaikytas vandens telkinys. Gylis iki trijų metrų, vanduo pakankamai drumstas, ežeras pratekantis, tad jame priklausomai nuo vėjo jusdavosi stipresnė ar silpnesnė srovė. Rinkome informaciją virtualioje erdvėje, taip pat skambinomės visiems pažįstamiems ir bandėme bent jau vaizduotėje nusipiešti vandens ežerą. Sudėtingiausia, kad tame ežere žvejyba apskritai uždrausta ir jis nuleidžiamas kas du metus tam, kad būtų išvalytas. Dominuojančios žuvys kuoja ir ešerys, taip teigė organizatoriai, nuvykę pamatėme visai kitokį vaizdelį. Visi gaudo karšiukus, kurie nesveria daugiau negu pusę kilogramo, masalui nuskęsti neduoda degtuko dydžio dryžuoti ešeriokai, kartais užkimba karosas arba lynas, na ir visų geidžiamiausi bei daugiausiai svorio pridedantys karpiokai. Nei dideli nei maži, nemačiau, kad kas sugautu mažesnį nei kilogramo, o didžiausias kiek teko girdėti siekė keturis kilogramus. Kaip po varžybų išsiaiškinau, tai bėgliai iš komercinių vandens telkinių, mat Lenkijos potvyniai pralaužė vieno karpyno dambą ir jie pratekančiu upeliu pateko į ežerą. Žinoma, viso to mes nežinojome būdami čia, Lietuvoje, tad ir sistemos, kurias ruošiau visas tris savaites nei iš tolo nebuvo skirtos karpių gaudymui. Likus kelioms dienoms iki išvažiavimo sužinojome, jog ežere daug karpių...  Taigi, viskas kas surišta lai lieka surišta, tačiau papildomai reikia suruošti tvirtesnes sistemas karpių gaudymui, storinti pavadėlius. Tas pats ir su meškerėmis, visas sudurtinių meškerių viršūnes užtaisau su storomis gumomis tam, kad užkibus karpiui netektų veltui keiktis ir skėsčioti rankomis. Taip pat imu ir tolimo užmetimo meškeres, visas „vagler“ tipo plūdes. Netgi paprastas aukšlinukes ir jas imu, nes niekas nežino ką teks gaudyti varžybų dieną...

Treniruotės
Prieš visas tarptautines varžybas vykdoma treniruočių savaitė, kurios metu per penkias dienas dalyviai skirtinguose sektoriuose gaudo žuvį ir bando perprasti vandens telkinio ypatybes. Dėl tų pačių finansinių galimybių stokos praleidome pirmas dvi treniruočių dienas, taigi pirmąją treniruotę darėme tik trečiadienį kai visos kitos komandos ten žuvavo jau dvi dienas.

Birželio 9 d. rytą, 5 val. jau buvome prie Maltos Ežero. Begalinis noras žvejoti tiesiog nedavė ramybės ir buvo stipresnis nei miego trūkumas. Tik atvykę sužinojome, kad burtai už mus yra ištraukti ir šiandien žvejosime sektoriuje E. Pirmoji treniruotė buvo savotiškas susipažinimas su vandens telkiniu. Informacijos turėjome labai mažai, todėl buvo labai daug nežinomųjų, į kuriuos turėjome rasti atsakymą. Reikėjo surasti tinkamą jauką, kuris šiame vandenyje veiktų, masalą, kuris viliotų kuoją, karšį, karpį ar karosą. Atrasti jaukinimo taktiką, gaudymo nuotolį ir daug kitų dalykų, kurių net neišvardinsiu. Visų pirma, nuo pat pradžių organizatoriai pateikė klaidingą informaciją apie dominuojančias telkinyje žuvis.

Taigi, pirmoji treniruotė buvo karpio medžioklė. Visi norėjo jį pagauti, dauguma jaukus paruošėme specialiai karpiui. Pirmasis karpis užkibo Audriui Unikui. Jis puikiai su juos susitvarkė ir jau per pirmąją treniruotę sugavo apie septynis kilogramus žuvies.  Tą dieną jo naudotas jaukas tikrai veikė ir mes galvojome, kad tai bus vienas iš tų jaukų, kurį panaudosime per varžybas. Tačiau jį dar reikėjo tikrinti kituose sektoriuose. Jaukų vežėmės pakankamai, naudojome „Sensas“, „Timar-mix“, „Vand Den Eynden“ jaukus. Pagrindinė žuvis buvo karšiai, ešeriai, karosai, lynai.

Antroji treniruočių diena. Karpių nepagavome. Didžiąją dalį žuvies sudaro karšiukai ir ešeriai, vienas kitas karosas. Antrąją dieną geriausiai dirba Van den Eynden jaukai. Audrius naudoja tą patį jauką kaip ir pirmą dieną, tačiau jis nedirba taip gerai, kaip vakar. Taigi, iškyla dilema, koki jauką pasirinkti. Po pirmosios treniruotės visi ruošiasi namo mes kantriai maišome jaukus, nes niekaip nerandame tinkamiausio recepto.

Prisimindamas praėjusių tarptautinių varžybų patirtį aš niekaip nenoriu gilintis į jauko receptūras ir tiesiog mąstau apie jauko pateikimą. Mintys užstringa, noriu sukurti kažką tokio stipriai kvepiančio, bet iš kitos pusės labai nesotaus jauko recepto. Prikasu žemės ir ją iškvepinu. Paimu truputį jauko ir jį padarau lengvai yrantį. Tokį, kad net sunku suformuoti jauko rutuliukus. Sumetu žemę ji dūžta vandens paviršiuje ir sudaro kvepiančia dėmę. Joje su jaukinimo kaušeliu įpilu keturis rutuliukus jauko. Ką jūs manote. Per pirmąją treniruotę ten sugavau vos du karšiukus ir per antrąją trukusią ne ilgiau kaip dvi valandas pavyko sugauti keturis kilogramus karšiokų! Liko vos viena treniruotė, atrodo užsikabinau už tinkamo jauko pateikimo būdo telieka jį patikrinti...

Trečioji diena. Sektorius B. Iš pradžių atrodo, kad bus gerai, pagauname keletą karšiukų, kai kas karosų. Galutiniame rezultate randame jauką „Vand Den Eynden“. Nesakau, kad kiti jaukai nedirbo, taip jie visi geri jaukai ir aš visais jais tikiu, tiesiog suvokiau, kad reikia gaudyti karšiokus ir nedaryti jauko specialiai karpiui. Tačiau tai buvo tik trijų dienų išvada per kurias mes pagavome tik vieną karpioką. Tuo pat metu neabejojau kad varžybose jų bus pagauta tikrai daugiau...

Varžybos
Pirmoji varžybų diena. Puiki nuotaika. Nuo ankstaus ryto nuvykę prie vandens telkinio maišome jaukus. Aplink knibžda smalsuolių, visiems įdomu – kas, ką ir kaip maišo. Sumaišę jaukus dedame rankas, „MES UŽ LIETUVĄ“ !!! sušunkame ir išsiskirstome į savo sektorius. Be jokios abejonės sektoriai nėra vienodi. Gausiausiai žuvies yra sektoriuose A, B, ir E, likusieji sektoriai C ir D, kuriuose dominuoja ešeriukai, vienas kitas karšiukas ar karpis, buvo visiškai nenuspėjami. Tie, kuriems burtai lėmė šiuos sektorius, turėjo nugalėti save ir ta tikrąją žodžio prasme „dirbti“ dėl klubo, rinkdami ešeriukus. Kuo daugiau ešeriukų, tuo aukštesnę vietą užimsi. Tokie sektoriai teko man ir Dariui Beinorui. Beja, šiose zonose mums treniruočių atlikti nepavyko.

Man sunku aprašyti kiekvieno žvejo taktiką, tačiau manoji buvo visiškai kitokia, negu gaudžiau treniruotėse. Visų pirmą pas mane standartiniu trylikos metrų atstumu iš vandens kyšojo žolės. Tad pažvejoti sudurtine įprastu būdu masalą nuleidžiant iš viršaus nebuvo įmanoma, teko sunkinti plūdes ir žvejoti užmetimo į priekį būdu. Žinoma, per pasiruošimą namie nesuruošiau sunkesnių nei 2 g keliamosios galios plūdžių. Tai teko daryti sektoriuje pasiruošimo metu. Taigi suruošiau vos tris „topus“. Masalą mesdavau į priekį ir žvejojau tolimesniu atstumu, nei visi mano varžovai. Tai privalumas, tačiau tik iš dalies... Taigi, po signalo jaukinti metu jauko rutulius pusantro metro toliau negu mano meškerės viršūnė. Iš karto sumetu 90 proc. viso jauko. Signalas žvejybai. Nepraeina nei pora minučių plūdė iškyla ir pradeda važiuoti į šoną. Pakertu - yra! Tikrai ne karšiokas, bet ir ne karpis. Po keleto minučių kovos paviršiun iškeliu daugiau kaip puskilogramį sveriantį lyną. Įkirsti įkirtau, bet kaip jį paimti, kai iki pat kranto vien tik žolės! Nelieka nieko kito, kaip tik traukiant žuvį iškėlus meškerę išrinkinėti ją po vieną dalį taip, kad žuvį galėčiau pratraukti vandens paviršiumi. Atkabinu tris sroriausias sudurtinės meškerės dalis, o lynas pasipurto ir atitrūksta. Žinoma rankos dreba, žiūrovai už nugaros dūsauja... Užmetu ir neilgai trukus vėl sulaukiu kibimo. Žuvis stipri ir bėga kaip išprotėjusi, tačiau po neilgos kovos pasiduoda – ešerys. Tai pirmoji gal 300 g svėrusi žuvis, atsidūrusi graibštelyje ir nuėmusi dalį startinio jaudulio. Palengvėjo. Viskas nurimsta. Šalia gaudantis Portugalas įkabina karpį, bet jo nesugeba ištraukti. Tiesa, kaimynų zonos tuščios, ten žolės išpjautos ir nėra keblumų traukiant žuvį. Pagaunu keletą karšiokų ir toliau ramu. Plūdė lengvai ima skęsti ir dingsta. Kertu – elastikas ištysta, o žuvis stovi kaip įkalta. Karpis. Žinoma, taip ji stovėjo neilgai - ima plaukioti ir visaip kitaip „durniuoti“. Bando pasislėpti žolėse, lenda pas kaimynus į sektorius, laikau ją ties trūkimo riba (pavadėlis 0,123 Cralusso Hooklenght). Tai vienintelis valas, kurį dabar naudoju. Ir ką jūs manote - po gerų aštuonių minučių iškeliu žuvį į paviršių. Kažkokiu stebuklingu būdu pavyksta perkelti jį per žoles, atkabinu sudurtas dalis ir įvarau žuvį į graibštą. Rankos dreba žiūrovai už nugaros ploja, neapsakomas jausmas, negaliu nusiraminti ir atkabinti žuvies...

Portugalas visai įsisiautėja, gaudo sau iš šono neturėdamas varžovo ir traukia gal ketvirtą karpį... Aš negaliu naudoti jaukinimo puodelio papildomam jaukinimui. Kadangi gaudau užmesdamas į priekį. Jaukinti jauko rutuliais nenoriu, bijau išbaidyti prie jauko susirinkusias žuvis. Lieka vienintelė jaukinimo taktika - musės lervų šaudymas laidyne. Užmetu meškerę iš nuolat spraigau musės lervas. Tai į jaukinvietę sukviečia karosus ir lynus. Pakimba vienas kitas karšiokas. Karpių nebepapuola. Varžybos baigiasi - viso 5 kg 845 g., ketvirta vieta sektoriuje. Labai geras rezultatas komandai. Kiti komandos nariai taip pat pasirodo gerai, viso 4-5-5-8-11. Viso 33 taškai, dešimta vieta iš trisdešimt vienos komandos. Rezultatas, kuriuo tikrai džiaugėsi kiekvienas komandos narys.

Antroji diena. Nieko nekeičiame liekame ties pasirinkta taktika tik sektoriuje, kuriame visai nėra žuvies žmogus turi gaudyti ešeriukus. Pagavus vieną kilogramą žuvies galima laimėti visą zoną!

Vėl renkamės karšiukų gaudymo taktiką. Gaudysiu E sektoriuje, kur buvo dideli svoriai ir ten tikrai buvo karšiokų. Todėl dėl jaukinimo ir gaudymo taktikos esu visiškai ramus. Po signalo žvejoti iš karto sugaunu karšioką ir toliau seka degtukiniai ešeriokai, kas nėra labai gerai. Pirmąją valandą sugaunu tik tris karšiukus. Kaimynai tą patį. Žinoma, šoniniai žmonės be varžovo traukia karpiukus, tačiau pas mus ramu. Šalia sėdintis Ispanas apskritai nesugeba sugauti nieko be ešeriokų. Imuosi vakarykštės taktikos - šaudau musės lervas. Nieko. Karpau sliekus ir pilu kukurūzus kartas nuo karto - bandau sugauti karpį. Kaitalioju karšinę ir karpines sistemas. Pagaunu dar tris karšiukus ir vėl jie dingsta. Pajaukinu kapotais sliekais, nuleidžiu savo karpinę sistemą. Užkabinu du sliekus. Neilgai trukus plūdė dingsta – kertu, yra karpis. Žuvis solidi ir tikrai didelė, nesiblaško, nelaksto niekur, plaukioja ramiai demonstruodama savo kūno masę, jokių staigių judesiu. Taip plaukiojo gal septynias minutes, kai netikėtai sukosi ir atitrūko... Didelis nusivylimas nuaidi už nugaros susirinkusių žiūrovų balsuose. Gaila, didžiausi visada pabėga, kabliukas vietoje, atsikabino... Nuolat jaukinu šaudydamas musės lervas ir atrodo prisikviečiu karšiokų būrį, deja laikas baiginėjasi ir suspėju sugauti tik dešimt per paskutinę valandą. Antros dienos rezultatas 1 kg 850 g, septinta vieta sektoriuje. Kiti komandos nariai taip pat nesublizgėjo, išskyrus Darių Beinorą, kuriam pavyko ištraukti karpį. Jis ketvirtas sektoriuje. Susumavus rezultatus nukrentame viena pozicija žemyn ir liekame vienuoliktoje vietoje.

Ant nugalėtojų pakylos lipo Prancūzai, antri Rusijos sportininkai, treti Italai.

Reziumė
Apibendrindamas vieninteles tarptautines varžybas, kuriose pasirodė Lietuva aš tiesiog džiaugiuosi. Nes mūsų klubui pavyko parodyti tikrai labai gerą rezultatą, juolab, kad atlikome tik tris treniruotes, vykome ne stipriausios sudėties, kai kuriem iš mūsų tai buvo pirmosios tarptautinės varžybos. Beja „Pyla“, kaip klubas užlipo aukščiau už bet kokį kitą klubą, anksčiau dalyvavusį pasauliniame klubų čempionate. Tokios išvykos dovanoja begalinę patirtį, kurios nupirkti neįmanoma.

Norite to ar nenorite, bet šiame sporte atsirado dar vienas naujas vardas – „Pyla“.

Pasakysiu tik tiek, kad būdamas šios komandos nariu niekada nejaučiau gėdos dėl rezultato, kurį pasiekėme. Tai tik dar kartą įrodo kad žveju negimstama, jais mes tampame žvejodami, žvejodami ir dar kartą žvejodami...

Marius Baranauskas
www.pyla.lt