Evil Dažniausiai karpininkas

Gegužės 13-15 dienomis Vilniaus rajone esančiuose dviejuose tvenkiniuose vyko pirmasis 2011 metų atrankinių karpių gaudymo varžybų etapas, kuriame dalyvavo 11 komandų iš visos Lietuvos. Trys šių varžybų, kurias sudaro trys etapai, finalistų komandos atstovaus Lietuvą FIPS‘ed pasaulio karpių gaudymo čempionate.

Nors visos dalyvavusios komandos – patyrę laukinių karpių žvejai, varžybas organizatoriai, Lietuvos Karpininkų Asociacija, šiam etapui parinko ne laukinį ežerą, o tvenkinius. Pasirinkimas ne atsitiktinis, nes šių metų FIPS‘ed pasaulio karpių gaudymo čempionatas vyks Italijoje, Pietrafitta ežere, kuriame yra milžiniškas 3-5 kilogramų karpių kiekis. Todėl akivaizdu, jog šiose varžybose viską nulems ne laimikių dydis, o jų kiekis.

Į varžybų vietą dalyviai rinkosi jau ketvirtadienį vakare. Nors visos komandos tvenkiniuose treniravosi dar prieš kelias savaites, kiekvienam žvejui rūpėjo dar kartą apeiti abu telkinius, apžiūrėti visus sektorius bei pamatyti, kur laikosi žuvis.

Penktadienio ryte, 8 valandą, po trumpos teisėjų (kurių tarpe teko būti ir man) sveikinimo kalbos bei burtų traukimo visos komandos puolė nešioti savo gausią mantą į sektorius. O daiktų tikrai nemažai: 3 dienos ir dvi naktys ant kranto, todėl po ranka turi būti ir šilti rūbai, ir atsarginiai įrankiai, ir užtektinas kiekis jauko žuvims bei maisto patiems komandų nariams.

Pirmą kartą Lietuvoje varžybos buvo rengiamos pagal griežtas tarptautines FIPS‘ed taisykles ir tai šiek tiek glumino komandas, pripratusias prie gana liberalių ankstesnių karpinių varžybų taisyklių. Paminėsiu keletą įdomesnių punktų:

- vienos komandos sektoriaus plotis – 20 metrų. Tarp daugumos sektorių – 10 metrų tarpai. Kas gaudo karpius, supras, koks tai mažas atstumas. Daugelis žuvų buvo pagauta prie kito kranto, iki kurio dalyviams reikėjo masalus mesti apie 150 metrų. Įsivaizduokite – kiekviena komanda turėjo juvelyriniu tikslumu 20 metrų koridoriuje suguldyti 4 meškerių masalus, juos mesdama 100 metrų ir toliau! O šeštadienį pūtė labai stiprus vėjas, tuo dar labiau trukdydamas tiksliems metimams. O permetus masalą už linijos į „neutralią“ arba kaimynų zoną grėsė įspėjimas ant net diskvalifikavimas;

- visų varžybų metu dalyviai negali išeiti iš savo sektorių be teisėjų leidimo. O leidimas duodamas tik vienu atveju – iki tualeto. Keisčiausia tai, kad kelių komandų, kurios per varžybas sugaudė daugiausiai karpių, atstovai, iš viso nė karto per 3 dienas tokio leidimo neprašė. Nedrįsiu spėlioti apie jų ištvermę, tačiau geležinis pasiryžimas nesitraukti nuo meškerių – sveikintinas!

- žuvį jaukinti ne kobromis (baltyminių kukulių mėtomo lazdomis) tamsiuoju paros metu – griežtai draudžiama. Šis draudimas atsirado todėl, kad komandos tamsoje į konkurentų sektorius su raketomis (spod) ar raketbombėm (spomb) nepripiltų ko nors, kas iš konkurentų sektoriaus išbaidytų žuvį.
Taip pat buvo įvesta viena „vidinė“ taisyklė, kurios tarptautiniame reglamente nėra. Bet kuri, alkoholiu piktnaudžiaujanti komanda teisėjų bus stebima gerokai atidžiau ir už bet kokį taisyklių pažeidimą bus baudžiama gerokai griežčiau.  Tačiau, skirtingai nuo anksčiau Lietuvoje vykusių karpinių varžybų, alkoholiu piktnaudžiaujančių nebuvo iš viso. Matėme, kad kai kurios komandos turėjo vieną kitą butelį ar skardinę, tačiau didžioji dalis taip ir neparagauto alkoholio po varžybų iškeliavo atgal į dalyvių bagažines. Vyrai suprato, kad tokiose varžybose atsipalaiduoti nevalia ir kiekviena, net ir mažiausia, klaidelė, gali nulemti taškų praradimą.

Pirmieji karpiai buvo pagauti praėjus... 2 minutėm nuo varžybų starto! Viena komanda “Romada-Almeida” vieną po kitos per 15 minučių ištraukė net 4 žuvis! Dar po valandos visos komandos jau buvo pagavę, ir dauguma – ne po vieną žuvį. Karpiokai kibo kaip išprotėję. Mažai maitinami ir dar po žiemos sukūdę, tačiau pikti ir aršūs. Kiekvienas, kad ir 3 kilogramų „buratinas“ daug mačiusius žvejus vertė pavargti, kol įlįsdavo į graibštą. Karpiai taip intensyviai maitinosi žvejų jaukais ir masalais, kad buvo atvejų, jog vienas karpis ištraukiamas dviem meškerėm su dviem kabliukais burnoje!

Pirmoji para visoms komandoms buvo labia dosni laimikiais. Mes, teisėjai, sverdami žuvis kas 5 valandas, per tas  5 valandas sugautos žuvies svėrimui užtrukdavome 2 valandas! Aišku, besveriant žuvį komanda neretai dar 1 ar 2 karpius ištraukdavo ir iš karto iš graibšto kraudavo mums į svėrimo maišą. Visos komandos dirbo kaip robotai, beveik be miego – pastovios strategijos, jaukinimas, traukimas, sistemėlių keitimas, konkurentų veiksmų stebėjimas. Mus, būsimos rinktinės vadovus, džiugino komandų ryžtas kovoti iki galo. O kovoti tikrai reikėjo, nes komandų pozicijos laimikių lentelėje keitėsi su kiekvienu svėrimu ir liko neaiškios iki paskutinės minutės.
Antrąją parą karpiai pasidarė išrankesni. Pasisotinę gausiu jauko kiekiu žuvys jau atsargiau griebė masalą, atsirado daug tuščių kibimų. Jautėsi ir komandų nuovargis. Neapsiėjome be traumų. Vienas „ADD team“ komandos narys, bėgdamas kirsti meškerės susižalojo kelį. Kadangi varžybos vyko netoli Vilniaus, jis buvo nugabentas į traumatologinį ir... po 2 valandų prie savo meškerių stovėjo su ramentais! Sveikintinas ryžtas!

Per 3 varžybų dienas komandas gamta džiugino visokiu oru. Gavome ir karščio, ir bjauraus lietaus su vėtra, o paskutinę naktį temperatūra buvo nukritus iki +2 laipsnių. Atitinkamai keitėsi ir karpių aktyvumas bei jų migravimas per tvenkinius.

Sekmadienį per pietus, baigiantis varžybomis buvo aišku tik viena: pasiekėme Lietuvos rekordą per vienas varžybas sugautos žuvies svoriu. Tačiau laimėtojai bei kitų komandų išsidėstymas turnyrinėje lentelėje liko neaiškus iki paskutinio svėrimo.

13 valandą, paskelbus varžybų pabaigą ir susumavus rezultatus išaiškėjo, jog per visas varžybas buvo sugauti 395 karpiai ir amūrai bei 1 šamas. Bendras sugautos įskaitinės žuvies svoris – beveik 1380 kg! O dvi pirmas vietas užėmusias komandas teskyrė 4 kg.

Nuotraukos: Generolo / www.laukarpis.lt