Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Jau pasibaigė atvirojo vandens sezono varžybos plūdine meškere. Dabar prie vandens galime sutikti nebent tik pavienius žvejus, kurie, nebijodami šalčių, vėjų bei kitų gamtos krečiamų išdaigų vis dar tūno su meškerykočiais rankose ir tikisi sugauti savo svajonių žuvį. Tačiau šį kartą straipsnis ne apie juos, bet apie LA (Lietuvos aukšlininkus), sportininkus, kurie tikslingai gaudo šią nedidelę sidabrinės spalvos žuvytę tiek upėse, tiek ežeruose.

Taigi, koks tai buvo sezonas, kaip sekėsi vieniem ar kitiem sportininkams, kaip sprendėsi klausimai, susiję su šiom varžybom. Pabandykime į tai pažvelgti iš šalies ir truputį atsisukant veidu į praeitį, kai jau nurimusios aistros, kalbos, išdalinti medaliai, taurės, pasibaigusios varžybos ir t.t.

Viskas prasidėjo prieš keletą metų, bet jei skaičiuoti sezonus, kuriuose aukšlininkai pilnai dalyvauja visuose trijuose turuose, tai šis ko gero būtų trečiasis.

Su kiekvienais metais, pasibaigusiu sezonui, o jis susideda iš trijų turų ir vieno neįskaitinio, išlįsdavo pliusai ir minusai dėl varžybų, kurias reikėjo dar tobulinti, daryti patrauklesnėmis ir akiai mielesnėmis. Pradžioje teko derinti laikus, datą, nes ne visiems tikdavo varžybų rengimas šeštadieniais. Buvo priimtas sprendimas daryti turus sekmadieniais ir po dvejas varžybas per dieną sugaištant vienose varžybose po 2,5 valandos. Vėliau daug diskusijų sukėlė gyvų jaukų naudojimas, jų kiekiai pašaruose. Vėlgi po ilgų diskusijų, kalbų daugumos sprendimu priimtas sprendimas, kad naudoti smulkių uodo trūklio lervučių ir pačių uodo trūklio lervų griežtai negalima, o musės lervas riboti vienoms varžyboms iki 1 l. Taip elgtis mus vertė pagrindinis tikslas – noras daryti šias varžybas kiek galima masiškesnėmis, pigesnėmis ir prieinamomis bet kuriam žvejui. Tie patys startiniai mokesčiai per tiek laiko išliko maksimaliai maži ir, praktiškai, beveik nepakitę. Daug kalbų, pasisakymų sukėlė ir sprendimas naudoti švarius kabliukus ar visgi leisti dėti ant kabliuko koto įvairias plazmas, storesnius valus, plastmasinius vamzdelius bei kitus priedus. Bendru nutarimu nusprendėme, kad kabliukai turi būti absoliučiai švarūs. Už šį variantą pasisakė praktiškai daugiau nei 90% dalyvių.

Bėgo laikas, o su kiekvienu sezonu pastebėdavome vis dar atsirandančius trūkumus. Kadangi esame sportininkai ir dalyvaujame kitose varžybose plūdine meškere, tai teko rasti laiką ir atitinkamą datą, kuri nesikirstų su jau vykstančiomis varžybomis. Teko derinti visus tris turus prie kitų varžybų, o tai sudarė tam tikrų sunkumų. Be to, norėjome tilpti į gegužės – rugpjūčio mėnesių laiko tarpą, kas pradžioje nelabai sekėsi. Aukšlė – žuvis, kurios aktyvumas būtent pasireiškia šituo metų laikotarpiu. Kaip parodė praktika, rengti varžybas rugsėjo mėnesį kartais būna rizikinga, nes tuo metu ne visada aukšlės dar būna aktyvios. Taip pat norėjosi, kad bent vienas turas būtų stovinčiame vandenyje, o pora turų vyktų upėse. Vėlgi, teko rinkti upes, tvenkinius ir viską derinti. Ne viskas ir ne iškarto sekėsi sklandžiai. Tekdavo ir krantus nusišienauti, ir leidimus derinti žvejojant svetimuose vandens plotuose, žodžiu darbo netrūko. Vėliau, varžybų metu paaiškėdavo, kad tai krantas per status, tai privažiavimas netinkamas ar kita kokia priežastis trukdo pasiekti optimalų variantą. Turiu pasakyti, kad į viską stengdavomės atsižvelgti ir ne iš karto viskas buvo puiku. Tačiau bėgo laikas ir vėl keitėsi situacija, ir viskas po truputį gerėjo.

Gausėjo ir mūsų gretos. Jei pradžioje mūsų buvo vos devynios komandos (komandoje 2 žvejai), tai dabar per atskirus turus susirenka  gerokai per 30 dalyvių. Tarkim, šiemet dalyvavo net 37 sportininkai iš įvairių miestų, rajonų ar kitų vietovių. Iškilo nauja problema – teisėjai. Tačiau vienaip ar kitaip ji irgi buvo sprendžiama. Dabar jau po truputį susitvarkome ir su šia kliūtimi.

Kalbant apie dar vienas, neįskaitines (tai atskiro pobūdžio) aukšlininkų varžybas, reiktų paminėti specifinę žūklę Varėnos rajone, Glūko ežere iš valčių kur irgi susirenka šio gaudymo būdo gausus sportininkų būrys. Šiemet irgi po varžybų kilo daug kalbų, būta nepasitenkinimo ir pn. Norint, kad varžybos būtų skaidresnės, siūloma, jog visi dalyviai būtų matomi teisėjų akiratyje bei varžybom būtų skirtas neutralus teisėjas. Idealu būtų ir tai, kad varžybų metu ant vandens būtų bent viena teisėjų valtis. Ginčytinas klausimas ir dėl valčių su elektriniais varikliais bei siūloma tą ežero plotą kuris nematomas nuo kranto išmesti iš varžybų ploto. Siūlymai pateikti, o ką nuspręs organizatoriai ir koks bus jų verdiktas, paaiškės per kitų metų varžybas. Tačiau manau, kad viskas daromas vien dėl to, kad varžybos būtų kuo skaidresnės ir paliktų kuo geriausius prisiminimus.

Dar norisi paminėti ir tai, jog nežiūrint visko, ką esame jau pasiekę, aukšlininkai neturi net primityviausių taisyklių išskyrus bendrą sutarimą apie datą, varžybų laiką, jaukus ir masalus. O norėtųsi, kad tiek teisėjavime, tiek suvedant metų rezultatus būtų prieita vieningos nuomonės dėl baudos taškų skaičiavimo sistemos. Tuomet išvengtumėme didesnių ar mažesnių nesusipratimų.

Lig šiol buvo apdovanojamos tik turų komandos - nugalėtojos ir asmeniškai sportininkai užėmę pirmąsias tris vietas. Būtų neblogai, kad suvedus rezultatus būtų apdovanojamos ir komandos - nugalėtojos visų trijų turų rezultatus suvedus bendrai. Tas pats sakytina ir apie asmeniškai užėmusius prizines vietas sportininkus - asmenininkus. Suprantamiau kalbant, siūloma apdovanoti absoliučius viso sezono prizininkus. Manau, tai tik dar labiau pagyvintų varžybas ir įvestų daugiau azarto.

Štai tokios ir panašios mintys sukasi LA (Lietuvos aukšlininkų) rate bei vis einama į priekį ir siekiama tobulėti. Kasmet į šias varžybas įsilieja vis daugiau komandų todėl norisi diktuoti gerą madą, tradicijas, rodyti joms gerą pavyzdį, o ne nuvilti. Ateina pasivaržyti tiek vyresnių žvejų, tiek ir jaunimo ir tai labai džiugina.

Pasibaigus sezonui, manau, mes vėl eilinį kartą susirinksime prie bendro stalo ir aptarsime kas buvo negerai, ką reikėtų tobulinti ar keisti. Štai taip atrodo mūsų LA (Lietuvos aukšlininkų) kasdienybė, buitis ir tokias ateities vizijas mes matome artimiausiu metu. Gal iš šalies atrodys netaktiška ir nemandagu, bet manau, kad LA (Lietuvos aukšlininkai) nuosekliai ir eina teisingai pasirinktu keliu.

Apžvelgiant šio sezono visų trijų turų varžybas, rezultatus noriu pasidžiaugti komandų - prizininkių laimėjimais, pasveikinti ir žvejus prizininkus asmeninėje įskaitoje bei palinkėti jiems išlaikyti šias pozicijas ir kitais metais. Kitiems varžybų dalyviams linkiu tobulėti, šlifuoti gaudymo techniką, ieškoti naujos sudėties jaukų bei nuolatos „kvėpuoti“ prizininkams į nugarą, o atsiradus progai ir aplenkti juos. Vieniems šis sezonas buvo sėkmingas, kitiems kiek mažiau, bet toks jau tas gyvenimas – verda, juda, nestovi vietoje. Pabaigai dar priminsiu šių metų nominantus.

Šiemet komandos - prizininkės išsirikiavo tokia tvarka:
1- Kėdainių „Lifosa“
2- Panevėžio „Tinca“
3- Jonavos „Artlyga-1“

Asmeniškai tarp prizininkų sportininkai pasiskirstė sekančia tvarka:
1- Valerijus Kuzminychas(Kėdainiai)
2- Izidorius Unikas(Kėdainiai)
3- Rolfas Bitinas (Panevėžys).

Metai jau eina į pabaigą. Atėjo šventinis laikotarpis. Todėl šia proga noriu nuoširdžiai pasveikinti visus žvejus, portalo skaitytojus ir prijaučiančius bei palinkėti gražios žiemos, tvirto ledo, puikių laimikių, daug asmeninės laimės, sėkmės, šilumos, artimųjų meilės ir tarti iki sekančio metų sezono prie vandens.