Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet spausdamiesi kiek tik galime, bet visomis išgalėmis stengėmės išvykti į Pasaulio čempionatą. Didelėmis p. Raimundo Barkausko pastangomis, padedant rėmėjams mums tai pavyko.  Rugsėjo 8-ą dieną, vakare dviem mikro autobusiukais išvykome iš Kėdainių. Komandos sudėtis tokia: komandos vadovas-treneris Raimundas Barkauskas, asistentas Vaidas Jasonas, sportininkai: Darius Vilpišauskas, Izidorius Unikas, Jonas Jablonskis, Marius Unikas, Audrius Unikas.

Nuvykome į Alytų kur prie mūsų prisijungė Jonas su savo automobiliu, susikrovėme uodo trūklio lervas (nuoširdus ačiū už nuolatinę paramą rinktinei p. Vytautui Paškauskui) ir pajudėjom link savo tikslo Čekijos, Uherske Hradiste miestelio. Kelionė į priekį vyko be didesnių nesklandumų ir nuotykių, paryčiui vienoje degalinėje pasnaudėme, porą valandų ir ryte baigėme kelionę. Čekija pasitiko labai vasarišku oru, ką jau Lietuvoje buvome pamiršę. Termometro stulpelis dieną užkopė ir iki 30 laipsnių. Sekmadienis skirtas poilsiui, įsikūrimui. Kartu su Izidoriumi, Mariumi ir Dariumi nuėjome pasivaikščioti prie upės, nes iki jos buvo visai netoli ir pasižvalgyti kuo „ji“,  Murava gyvena. Pirmas vaizdas pasirodė gana neblogas. Upė gyva, daug judėjimo, šokinėjimo vandenyje, bet panašu, kad tai plėšrūnų „darbas“. Krantai ne patys patogiausi žvejybai, bet dar tiksliai nežinome kur bus sektoriai. Nuovargis po truputi įveikinėjo ir mus, tad patraukėme atgal, pietauti ir ilsėtis.

Išaušo pirmadienio rytas. Jau ryte jaučiasi karštis, supratome kad prisiminsime vasarą. Atvykę į savo sektorių šiek tiek nusiviliame, nes gavome patį aukščiausią šlaitą, iki vandens beveik 4m.

Gaudyti aukšles iš po kojų tikrai sudėtinga, nes siluetą į vandenį metame labai didelį, o ir trumpų meškerių panaudoti negalėsime. Gylis sektoriuje  apie 4,5m. Srovės beveik nėra nors tikėjomės jos nemažos, visgi upė kuri leidžiasi iš kalnų esančių netoliese. Rezultatai nedžiugina. Išvadas daryti sunku, širdis nerimsta. Vyrai bando visaip kaip tik sugeba gaudyti žuvį, bet jos nėra. Kimba viena kita aukšlė, kilbukas. Kitos komandos jau pagauna vieną kitą rimtesnę žuvį. Paskutinę valandą pavyksta ir Jonui prisivilioti karšį.

Visdėlto, nors ir sunkiai Izidoriui sekėsi gaudyti aukšles jis pagauna daugiausiai iš visos komandos. 2,5kg, bet tai mažai lyginant su tuo ką realiausi pretendentai į medalius išdarinėja su karšiais. Išvadų daryti negalėjome, nes buvo tik pirmi upės „pačiupinėjimai“. Supratome tik tiek, kad vidutinės žuvies nėra. Arba karšis 700g-2kg arba aukšlė. Antradienį treniruotė labai panaši, tik jau Izidorius bandė „sėdėti ant aukšlės“ visą laiką. Iki pusės treniruotės laiko buvo pavėsis, tad aukšlės buvo dar mažiau. Neramina, kad aukšlė „nestovi“ vietoje arba mes nemokame jos „pastatyti“. Ji atsiranda ir dingsta. Izidoriaus svoris 2420g. Didžiausias iš komandos. Lyginant su kitomis komandomis nedaug, bet ir toliau nesugebame susidraugauti su stambia žuvimi. Šiek tiek mums buvo neįprasta kaip srovėje kiti gaudė su tolimo užmetimo meškerėmis ir pagavo labai gražių laimikių. Mes niekada to nedarome, nors kartais gal ir verta būtų. Bet aišku, ir srovė nebuvo tokia didelė. Išvadų konkrečių vėl nėra. Pagauname tik aukšlių ir tų nepakankamai, o reikia karšių norint konkuruoti su kitomis komandomis. Trečiadienis prasidėjo su nuotykiais. Rytas įprastinis, kėlimasis, pusryčiai, gyvų masalų gavimas ir vykimas į zoną. Nuvykus prie vandens su Jonu, vis nesulaukiame kolegų kurie kartu pajudėjo iš aikštelės, pasirodo pradėjo „ragus“ rodyti naujasis mūsų autobusiukas. Visa laimė, kad mantą  sugebame sutalpinti ir į vieną, tik ten sėdimų vietų trūksta. Na bet tas treniruotei nesutrukdis. O užbėgdamas už akių galių pasakyti, kad ta pati transporto priemonė iškrėtė su ta pačia problema mums ne vieną pokštą, ir grįžtant namo teko porą valandų stovėti vietoje Lenkijoje, todėl grįžom pirmadienį gerokai po vidurnakčio. Vėl vienas žmogus (šiandien Marius) bando gaudyti aukšles, Jonas vien su bolonine, Darius aukšlė ir boloninė kiti verčiasi kaip sugeba. Treniruotei einant į pabaigą aiškėja tendencija, kad kaip ten bebūtų bet niekas iš mūsų nesugeba apgaudyti aukšlių, nežiūrint į konkurentų karšius. Nors treniruotės pabaigoje Izidorius dar pagauna šapalą svėrusį 1260g, bet jis negelbėja.

Mariaus svoris didžiausias komandoje 3900g. Gąsdina dangus ir orų prognozė. Prasideda lietus ir jį prognozuoja visą parą. Taip ir nutiko. Lyja nesustojant visą naktį. Ketvirtadienį ryte nuvykus į treniruočių vietą ir išsikrovus daiktus, matome, kad tik mes vieni tokie kurie atvykome toje vietoje prie treniruočių zonos. Lietus vis dar pila kaip iš kibiro, vėjas uraganinis. Bandome laukti, gal nurims, dėja veltui. Susikrauname daiktus ir atšaukiame treniruotę. Tokiomis oro sąlygomis tikrai nesiruošiame laužyti meškerių ir gadinti sveikatos, mums jos dar prireiks. Anglai vis dėl to daro treniruotę-atranką į varžybas. Paskutinę treniruočių dieną, mes gaudysime ten kur jie šiandien. Nuvykome pastebėti kaip jiems sekasi. Ogi, net labai sunkiai, vanduo vis dar kyla, žuvis iš viso jokia nebekimba. Didžiausias jų svoris 1360g. A. Scotthorne pagauna vos kelias žuvytes ir nulemia tai, kad jis bus per varžybas atsarginis. Neblogai atrodo, kai 5 kartus pasaulio čempionas paliekamas atsarginiu. Trumpas pasitarimas, ir nusprendžiame, kad reikia važiuoti pirkti jauko aukšlėms, nes be jo neišsiversime. Nuvykstame į Sensas atstovų parduotuvę, kurie pagal užsakymą atveždavo bet ką kitos dienos rytui. Atvykę gauname tragiškų žinių. Nebėra jokio aukšlinio pašaro net sandėliuose. O gal gavo nurodymą „iš viršaus“, kad juo nebeprekiauti. Trūksta ir molio, nes srovė pakilo tiek kad tikrai jo reikės daug.  Nuotaikos nėra visiškai. Teks verstis su tuo ką turime. O  treniruotės rodė, kad aukšlės mes taip ir nesugebame „pastatyti“ su turimu jauku. Penktadienio treniruotė niekuo neišskirtinė. Vanduo nuo pirmadienio lygio pakilęs beveik 1 metru. Didelės žuvies beveik nebėra iš viso. Vėl aukšlė laimi prieš viską. Bent A ir B zonose tikrai. Iš kitur turime ne daug informacijos. Gavome gandus, kad gali reikėti plūdžių iki 40g.

Varžybose vaizdas nelabai keitėsi. Visi sektoriai buvo kardinaliai skirtingi. Kai kur atsirado didesnės žuvies, ten jau reikėjo, labai smarkiai prisitaikyti, ir paskirstyti laiką. Kiek laiko gaudyti aukšlę kiek „bonusą“. Žiūrint į rezultatus, labai aiškiai matosi, kad buvo žuvingų ruožų ir buvo tokių, kad galėjai ir per galvą verstis bet nebūtų padėję, nes tiesiog aukšlė ten nestovėjo. Antrą varžybų dieną visi tikėjosi, kad didelės žuvies atsiras dar daugiau, nes srovė mažėjo ir vandens lygis krito. O buvo beveik priešingai, kad bonusinių žuvų pagavo tik vienas kitas. B zonos pradžioje kur šeštadienį buvo daug didelės žuvies, jos beveik neliko iš viso.

Išsikelti tikslai buvo patekti į TOP 20. Galutinis rezultatas 22 vieta tarp 37 pasaulio valstybių. Atrodo kukliai, bet atvirai sakant ir mūsų komanda atrodo kukliai. Turiu omenyje finansavimą, galimybes bandyti jaukus, palaikantį ir aptarnaujantį personalą. Komandos lyderės, jau atvažiavo į treniruočių savaitę, jau su aiškia taktika. Šiais metais jie bent po vieną ar du kartus jau buvo dalyvavę varžybose šioje upėje, ir jie jau viską buvo nusprendę iš anksto ir tik atidirbinėjo smulkmenas. Tai nepasiteisinimas, bet norint siekti aukštesnių rezultatų, privaloma vykti į tą vandens telkinį iš anksto, kad ir mėnesį prieš atlikti elementarią žvalgybą. Dažniausia prieš kiekvieną čempionatą, tame pačiame vandens telkinyje vykdomos kelios labai aukšto lygio varžybos, po kurių  komandos susidaro labai aiškų vaizdą, kas, kur, kaip ir ant ko. Kitais metais mano turimomis žiniomis čempionatas vyks Lenkijoje. Tikiuosi, kad nebebus padaryta tokia klaida ir nuvažiuota vien tik į čempionatą, be jokių pasirengimo varžybų. Prisiimu labai didelę kaltės dalį, dėl per vėlai priimto sprendimo gaudyti vien aukšlę. Jei būtume bent parą laiko anksčiau padarę tokį sprendimą, galbūt dar būtume gavę reikiamo aukšlinio jauko, kuris galbūt būtų padėjęs mums pakilti dar per kelias pozicijas į viršų. Rašau galbūt, nes dabar jau niekas šito nesužinos. Dar viena problema, ką pastebėjau ne tik aš, mes nemokame gaudyti aukšlės su sudurtine meškere arba prailgintu „topu“. Sutinku varžybų metų vyrai puikiai prisitaikė, ypač Darius puikiai tai darė antrą turą šalia J. Falsini.  Taip mes aukšlę gaudome gerai su sportinėmis meškerėlėmis, bet kaip jas reikia gaudyti iš toli su mikro plūdėmis, mums jau sudėtinga, arba kai reikia aukšlę rinkti iš 3-3,5m gylio. Tiesiog Lietuvoje mes neturime sąlygų tam ir to mums nereikia. Dar viena problema kuri jau mus persekioja daugelį čempionatų. Nemokame gaudyti didelės žuvies, turiu omenyje didelio karšio. Dėl ko? Ogi paprasčiausia mes jų Lietuvoje ir neturime tiek. Neturime vandens telkinių, kur galėtume per varžybas tikslingai gaudyti karšius ir būtent ne atsitiktinius, o tikslingai sėdėti ir laukti tų didžiųjų karšių (geras pvz. būtų Suomijoje vykusi Baltijos taurė, kas joje buvo gerai prisimena kiek ten karšių ir kaip juos reikia mokėti gaudyti). Kaip tai išspręsti? Nežinau. Tikrai nežinau. Gal tiesiog važiuojant reikėtų iš karto orientuotis į mažųjų žuvelių gaudymą. Sakau, kad tai tik mintys ir pamastymai ateičiai, nes kiekvienos varžybos kiekvienas čempionatas yra skirtingas ir aš tikrai tikiu, kad ateis ir ta diena, kai mums viskas seksis. Gerų dalykų komandoje taip pat buvo nemažai, nepaisant sunkių ir alinančių treniruočių komandos mikroklimatas buvo geras. Vakarais tikrai visi juokaudavo ir niekas nesipyko, visi vykdė iškeltas užduotis treniruočių ir varžybų metu. Vyrai atidavė visas jėgas, o mes jau savo ruožtu darėme viską, kad pateikti jiems 100% informcijos kas vyskta zonoje. Dar kartą nuoširdžiai dėkoju visiems kurie prisidėjo prie to, kad mes galėtume dalyvauti čempionate, tie kurie palaikė ant kranto (Regimantui, Povilui, Žanui) ir visiems internautams, kurie prilipę laukėte informacijos. Supraskite ir mane, kad grįžus po treniruotės mano darbai nesibaigia ir iš karto pulti rašyti kol mintys nesusigulėdavo neišeidavo. Ir labiausiai noriu padėkoti mūsų visų šeimų nariams, žmonoms, draugėms ir vaikams kurie suprato, išleido, pasitiko ir džiaugėsi už mus.

O dabar dedu tašką, užsegu lagaminą ir vėl į oro uostą. Pasimatysime gruodžio viduryje. IKI.

Vaidas Jasonas
www.pyla.lt