Enniskillen 2013.10.09-14

Aprimus aistroms ir šiek tiek susigulėjus emocijos, pagaliau pabandysiu perteikti kas ir kaip vyksta tuose mistiniuose pasaulio spiningavimo  čempionatuose. Kaip sudarinėjami treniruočių, varžybų planai, kaip priimami sprendimai ir taktikos keitimai remiantis realiai surinkta, nugirsta ir interpretuojama informacija.

Daugelis tikriausiai žinote, bet priminsiu, kad Lietuvos rinktinė formuojama pagal LSL organizuojamų varžybų rezultatus. Viskas paprasta – keturi telkiniai, keturi etapai, aštuoni turai, 48 valandos varžybų ir Top 3 ekipažai kraunasi daiktus kelionei. Šiemet po įtemptos kovos ir užsitęsusio rezultatų skaičiavimo LT Drem Team buvo sudaryta iš Sigito Lukštos/Gintauto Šiukščiaus, Jano Prialgausko/Vlado Valukonio ir Dariaus Jakiūno/Martyno Savicko (čia aš) ekipažų. Trenerio ir logistikos specialisto pareigos atiteko Žilvinui Linkevičiui, kuris dar prieš metus atstovavo Lietuvai pasaulio čempionate Ukrainoje.

Varžybų vieta – Enniskillen, Šiaurės Airija. Nesinorėjo dvi paras bildėti autobusiuku iki vietos, tad buvo nuspręsta visą žūklės amuniciją išsiųsti su LTU-IRL maršrutu kursuojančiu krovininiu transportu. Keletas click ir Ryanair bilietai visai rinktinei nupirkti. Prisipažinsiu, buvo neįprasta keliauti į žvejybą su rankiniu bagažu (lengva kuprinaite), kuriame patalpintos dvi poros kojinių, dantų šepetėlis ir nešiojamas kompiuteris. Paskutinę akimirką prie komandos prisijungė pagrindinis rinktinės rėmėjas UAB “Salmolita” direktorius Kęstutis Zabotkus. Kolega mestelėjo repliką “Puiku, bus gerų nuotraukų”. Ir jis buvo teisus, velniškai teisus. Pasirodo Kęstas ne tik žūklės reikmenis tiekia, bet dar ir profesionaliai fotografija užsiima (http://akimirka.com/). Taigi, visos naujienų iliustracijos – šio linksmo žmogaus akies ir miklių rankų darbas.

Linksmas skrydis iš Kauno, per kurį kai kas spėjo po du butelius Black Jack’o ištuštinti tam, kad lengviau pajaustų Airišką dvasią. Na gerai, po du 40cl aviacinius buteliukus :) Nusileidus mus jau pasitinka Airijoje gyvenantys bičiuliai Tadas, Alfredas ir Šarūnas. Pasiskirstome po automobilius ir aikčiodami bei stebėdamiesi stipriai priešingos krypties eismu, pajudame link Enniskillen. Pakeliui, žinoma, pasiklausinėjame gyvenimo istorijų. Pasirodo Tadas su partneriais jau spėjo ir savo verslą Dubline įsukti. Pora valandų airiško/šiaurės airiško peizažo per automobilio langą, trumpas sustojimas McDonalds pusryčių ir mes jau ****Killyhevlin laukiamajame. Ramiai įsikuriame (vėl kaip 2011-aisiaisItalijoje) keliaujančių eurosenukų pilname viešbutyje. Apžiūrime aplinką, aplankome miesto prekybcentrį, prisiperkame gera kaina siūlomo, puikaus Čedaro sūrio (kaip tik kramsnoju rašydamas šias eilutes), labinamės su kolegomis-konkurentais. Pamažu eurosenukų ir žūklės brand’ais išmargintais marškinėliais pasipuošusių žvejų kiekis lyginasi. Šmėsčioja nemažai iš ankstesnių turnyrų pažįstamų veidų, visi šypsosi ir juokauja.

Jokios įtampos, bet visi puikiai žinome – po dviejų parų būsime priešininkai, stengsimės sugauti daugiau nei kiti ir tyliai džiaugsimės, klausydami rypavimų apie atitrūkusias lydekas.

Privalomas vietinio true genuine Irish Guiness degustavimas bare ir aptariame pirmos treniruotės strategiją. Valtys pasaulio čempionatuose pasiskolinamos iš vietinių žvejų ir paskirstomos sportininkams burtų keliu. Tik nuo fortūnos priklauso, koks mobilus ir greitas busi varžybose. Mums tenka 4, 15 ir 25 HP varikliais ginkluotos 5-6 metrų ilgio valtys.

Janas/Vladas gauna patį lėčiausią vandens transportą visoje flotilėje su vietiniu fiderio čempionu už vairo, Sigoto/Ginto ekipažui tenka 15 HP ir pikemania.co.uk redaktorius-didelių lydekų gaudymo gidas, mums – 25 HP ir vietinio žvejų klubo atstovas, dažniausiai gaudantis lydekas negyvu masalu ir šimtgraminiais džerkais. Pasiskirstome telkinį dalimis. Sigitas ir Gintas tikrins aukštupį.

Raudonas taškas – starto vieta. Upės ilgis iki zonos pabaigos (visa kas matosi žemėlapyje) apie 8km. Galima gaudyti visur, net ir kanalais susisiekiančiuose mini ežerėliuose. Vienas iš tokių ir buvo tikras Eldoradas, tačiau apie tai vėliau. Vladas ir Janas, ribojami laivo greičio, tad ima mažesnį ruožą. Pradės nuo ežero prieigų ir tikrindami plotą judės link starto zonos.

Aš ir Darius turime didžiausią ir galingiausią valtį, tad pasiryžtame eiti į ežerą, nors ir pučia 5-10 m/s gūsingas vėjas. Tai ir buvo viena pagrindinių klaidų. Nors turėjome informacijos, jog škvalas II treniruočių dieną rims, vis tiek pasirinkome plačius vandenis tikėdamiesi prašukuoti plotus, pasislėpdami už salų, arba rasti vieną kitą ramesnę įlanką. Apie tai taip pat vėliau. Mūsų tyrinėjimo zona – atviri plotai.

Jau pora mėnesių, kaip girdėjome sklandant gandus apie kai kurių rinktinių išankstinius apsilankymus ir treniruotes varžybų teritorijoje. Rusai, latviai, ukrainiečiai ir žinoma vietiniai airiai oficialias treniruotes pradės su didesniu informacijos bagažu nei mes. Nors ir neturėjome galimybės susiorganizuoti įžanginių treniruočių, tačiau šviežios informacijos gavome ir mes. Pusmetis iki varžybų Janas susisiekė su Airijos lietuvių žūklės klubo atstovais, kurie su entuziazmu sutiko “pasitreniruoti” už mus. Vyrai surinko informaciją iš vietinių pažįstamų žvejų, suorganizavo net kelias išvykas iš Dublino į varžybų vietą (o tai kaip ne kaip vos ne 200 km) ir pasidalino patirtimi, kuri tapo mūsų atskaitos
tašku. Nukeldamas kepurę noriu padėkoti klubo “Go&Catch” (http://www.goandcatch.com/) nariams Andriui Bikeliui, Deividui Firsovui, Arvydui Menčinskui, JurijuiAntoniuk ir kitiems.

10 valanda ryto ir prasideda pirma oficiali treniruotė. Nusitrenkiame iki ežero vidurio ir pradedame tikrinti priekrantės zona. Pasislėpę nuo vėjo ramesnėje įlankoje (prie White Island) bandome rasti smulkių, bet legalių lydekų sekliau. Nedirba niekas. Nei lėtas, nei greitas pravedimai, nei vobleriai, nei sukrės, a nei gumos. Tiksliname informaciją su kitais ekipažais – seklumos tuščios. Bandysime ieškoti giliau. Ir tada pradedame suprasti savo klaidą. Visa gilioji vaga tobulai lygiagreti vėjo krypčiai ir nesimato jokios užuovėjos kur galėtume patikrinti 5-9 m. gylio šlaitus. Šešių metrų plastiko-medžio valtyje, guli varganas 6 kg išskleidžiamas inkaras … Bandome gaudyti, bet džigauti ar tvičinti, kai valtį neša 3 m/s greičiu (su įleisti inkaru) patikėkite, sudėtinga. Praėjo jau beveik keturios valandos. Liko dvi ir nusprendžiame persikraustyti arčiau upės. Stojame ties ežero pradžia gilesnėje vietoje ir iš karto keli kibimai. Darius gaudo be kablių, tad pakramtyta guma vienintelis įrodymas, kad bent kelias lydekas sudominome. Susitinkame Vladą su Janu, kurie pradeda gaudyti netoliese. Apsikeičiame informacija. Patvirtinta – pakraščiai ir seklumos tušti, keli lydekiniai kibimai 5-6 metrų gylyje. Siekiant taupyti laiką, nėra reikalo abiems valtims trintis toje pačioje vietoje, tad mes traukiamės ir judame į upę ieškoti ešerių. Randame, tačiau dydžio standartas, toli gražu iki norimo. Kimba kaip susitarę 19-21,5 cm padaužos. Upės ruožas tarp starto vietos ir ežero vingiuoja per patį miestą. Patikriname kelias vietas, kurioms pavadinimus paskiriame pagal mūsų vairininko pasakojimus “Kairėje jūs matote ….”. Ešeriukai kabinėjasi ties “senelių prieglauda”, ties “patranka”, keletą pagauname prie “parduodamo namo prieplaukos”, “po dviem tiltais”, “prie rotušės” ir t.t. didesnį ešerį suvilioti sunku, o dar taikomas 0,3 koeficientas aiškiai siunčia žinutę – ešeriaiutojų dešimtuke nebus. Paskaičiuojame, kad norint sulyginti minimalią įskaitinę 50 cm ilgio lydeką, reikia septynių įskaitinių ešerių. O lydekos, nors ir neaktyviai, kabinėjasi. Tikslingose vietose, tam teskyrėme vos valandą treniruotės, o reikėjo atvirkščiai. Išvados padarytos, jaučiame supratę klaidas, pratęsime rytoj. Judame link viešbučio, kur laukia iškilmingas varžybų atidarymas ir vakarienė.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad su trispalve rankoje lipant ant komandų pristatymui skirtos scenos nevirpa širdis. Velniškai graži ta mūsų tautiška giesmė… Vieną rinktinę keičia kita, pristatomos visos komandos, išvardinant kartais net bauginančiai skambančius sportininkų pasiekimus ir iškovotus titulus. Garsių pavardžių čia tikrai netrūksta. Rusijos visą sudėtį galima pavadinti “sport fishing celebrities” su Aleksej Šanin priekyje ir Vladimir Inozemcov trenerio vaidmenyje. Ukraina taip pat atvyko stipriausios sudėties su visa 2012-ųjųčempionų kariauna. Vengrija, Italija, Rumunija, Lenkija, Baltarusija, Latvija – kaip visada stiprūs ir sunkiai prognozuojami, Airija ir Anglija tai – aikštės šeimininkai ir tai daug kąpasako.

Antra treniruočių diena pasitinka nepalyginamai geresniu oru. Nestiprus šiaurės rytų brizas ir kartkartėmis pasirodanti saulutė. Štai tas laikas, kai reikėjo plaukti tyrinėti ežero. Nebesiblaškome. Pagal iš anksto sustatytą planą, sukame prieš srovę, link aukštupio. Vladas su Janu vyksta dar sykį tikrinti vakarykščių taškų ir ieškoti naujų kuo mažesniu atstumu. Jau pirmame posūkyje randame gražią iki 9-10m. gilėjančią duobę, su dugno pakilimu, liaudyje vadinamu “liežuviu”. Keli metimai ir pirmoji apie 3,5 – 4 kg sverianti lydeka valtyje. Mūsų vairininkas džiaugiasi ne mažiau už mus ir giria gražią žuvį :) Dar keli metimai, dar vienas kibimas ir poros kilogramų lydekaitė po trumpos foto sesijos paleidžiama atgal. Po truputį dėliojame taktinę mozaiką. Lydekos neaktyvios, apkibusios dėlėmis, tad aišku – joms išjudinti reiks įdėti pastangų. Abi plėšrūnes suviliojo piktai dirbantis ir giliai neriantis crank tipo vobleris. Tai jau šis tas, už ko galima kabintis. Nedideliu greičiu dreifuojant pakrantėmis šukuojame 3-7 m. gylio šlaitus. Vairininkas noriai dalinasi informacija, tačiau jis dažniau vardija už kelių kilometrų esančius ežeriukus su metrinėmis lydekomis ir kilograminiais ešeriais. Iki treniruotės pabaigos sugraibome dar pora lydekų. Pačiame varžybų zonos aukštupyje,randame kelias ešerines vietas. Kimba kone kiekvienu metimu, tačiau stebuklingą 22 cm ribą įveikia vos vienas kitas dryžuotis. Treniruotės baigėsi. Judame link viešbučio.

Apibendrinus visą turėtą, surinktą ar nugirstą informaciją dėliojasi bendras vaizdas. Telkinyje plėšrios žuvies tikrai daug, tačiau staiga atvėsęs vanduo ir įsijungęs vėlyvo rudens rėžimas, stipriai įtakojo plėšrūnų aktyvumą. Kitas faktorius – Erne ežere vyksta labai daug varžybų. Kartais susirenka net 150 dalyvių ir po tris dienas gaudo jerkais arba negyva žuvele. Visos žuvys yra paleidžiamos atgal. Logiška, kad keletą kartų krante pabuvojusi lydeka labai įtariai žiūri įdirbtinį masalą. Tokios žuvies smalsumo instinktas,skatinantis paragauti neįprastai atrodantį masalą – labai prislopintas. Kodėl Airijoje tiek daug stambių lydekų ? Viskas paprasta – be to, kad airiai beveik visiškai nevalgo upinės žuvies, dar yra ir žūklės taisyklės leidžiančios imti namo tik vieną žuvį, kurios dydžio riba yra “ne didesnė nei …”.

Lietuvos rinktinė niekada neturėjo trenerio arba aiškaus, autoritetą turinčio lyderio. Į ją patenka šeši sportininkai (trys ekipažai) geriausiai pasirodę Lietuvos spiningavimo lygos organizuojamose varžybose. Per pastaruosius keletą metų po ilgų diskusijų ir tiesos paieškų buvo sudaryta formulė: a) nepriklausomai nuo treniruočių rezultatų pirmenybę dalyvauti varžybose turi pirmą ir antrą vietas užėmę ekipažai, nebent atsisakytų ir užleistų vietą patys. b) jei po pirmos dienos ekipažas užima žemesnę nei dešimta vietą – pirmenybę jį keisti turi atsarginis ekipažas, nebent atsako pats. Ši taisyklė kol kas veikia. Kaip galima buvo tikėtis, po treniruočių ciklo, Lietuvai atstovaus Vlado/Jano ir Sigito/Ginto ekipažai. Aš ir Darius liekame krante, kur linksmai bendrausime su kitų komandų “suoleliu”, gaudydami ešerius nuo starto zonoje esančios prieplaukos.

Pirmos varžybų dienos išvakarėse patobulinamos taisyklės. Dėl labai skirtingų valčių variklių galių (nuo 4 iki 60 AG) nusprendžiama riboti plakimo greitį iki 14 km/h ir po starto skiriamos 30 minučių, per kurias komandos gali plaukti (bet ne žvejoti) link pasirinkto vietos. Tuo labiausiai buvo nepatenkinti prancūzai atsigabenę Bass Boat’us su 60 AG agregatais … Į abi puses pajuda teisėjų valtys, kurių negalima lenkti, ir iš paskos kaip žąsiukai paskui mamą žąsį varžybų dalyviai. Šešios valandos pralekia kaip viena ir mes nekantriai laukiame grįžtančių kolegų. Pirmieji pasirodo Sigitas ir Gintas. Iš rūškanotų veidų matosi, kad rezultatas nėra labai geras. Vyrai pagavo dvi (83 ir 71 cm) lydekas bei pridėjo dar keletą įskaitinių ešerių. Kaip dažniausiai būna, reikalingiausios žuvys pabėga. Gintui atitrūko dvi gražios lydekos jau bevairuojant į graibštą. Rezultatas – 182,5 cm. ir 18-ta vieta iš 28. O Tos dvi pabėgėlės, galėjo laisvai kilstelėti aukštyn per dešimt vietų. Viskas sugaudyta trijų colių mikro masalu su volframiniu galvakabliu.Beveik paskutiniai, 4 AG Yamaha ginkluota valtimi, parbirbia Janas ir Vladas. Akys pas abu blizga ir pro neskustas barzdas matosi santūrios šypsenėlės. Rezultatas – šešios lydekos ir devyni įskaitiniai ešeriai. Viso 449,1 cm ir puiki trečia vieta po pirmos dienos. Susumavus rezultatus Lietuva taip pat trečioje vietoje. Po vangios pradžios, Vladas prakalbino savo kurtą ir paties drožtą, tiger spalvinimo, legendinę “Plekšnę”. Jei dar yra Lietuvoje lydekų gaudytojas nežinantis kas tai, priminsiu – tai joint tipo beliežuvis pusiau jerk’as pusiau vobleris. Airių lydekoms puikiai tiko lėtai skęstantis ir trumpais, nestipriais patampymais valdomas masalas. Penkios plėšrūnės ir dar aibė nerealizuotų kibimų.

Po pirmos dienos varžybų lentelė atrodo taip:

Asmeninė įskaita:

Pirmi – didelį siurprizą pateikę italai. Tikrai niekas nesitikėjo, kad taip sėkmingai sugaudys abu ekipažai, o Nicola ir Marcelo surinko virš dešimt metrų žuvies, daugiau nei dvigubai aplenkdamas rusų,Šanino/Pančekino valtį. Italai sugebėjo apžėlusiu kanalu nusikasti iki nedidelio ežeriuko ir poros šimtų kvadratinių metrų plote, pasislėpę ir niekieno netrukdomi ramiai žvejojo. Akvatoriją apibrėžiančiose taisyklėse buvo punktas, kad į užutėkius ir kitus “apendiksus” plaukti leidžiama, kuo puikiai ir buvo pasinaudota. Abu rusų ekipažai aukštumoje. Per daug nesiblaškydami, netoli starto sėkmingai rankiojo lydekas iš pakrantės žolių. Reikia pripažinti, kad ir kiek bandėme, mums tai nepavyko. Vis dėlto subtilus džerko arba voblerio darbas duoda puikų rezultatą. Mums dar mokytis ir mokytis… Nuo ketvirtos iki devintos vietos visiška maišalynė. Į trijų taškų intervalą telpa net šešios rinktinės. Kaip ir prognozavau – vietą pirmame ekipažų dešimtuke lėmė lydekos. Latviai Vitalijs ir Guntis, sugaudę net 43 (kaip sakė braliukai iš kokių 250) įskaitinius ešerius – vienuolikti. Strategija rytdienai aiški – gaudyti lydekas kuo lėtesniais masalais, juolab žinome tikrai veikiančia “fire tiger” spalvą ir formą, bei kartais pratraukiant mikro masalą ešeriui.

Varžybų metu buvo padaryta viena rimta klaida. Trūko apsikeitimo informacija, kas leistų pakoreguoti veiksmų planą. Apie sėkmingą masalą, spalvą ir pratraukimą pasidalinome tik būdami krante… Gera pamoka ateičiai, o ta ateitis jau greitai. Tai yra ryt.

Susirenkame pasitarti ir nuspręsti kas plauks antrą varžybų dieną. Pagal rezultatus turime teisę daryti keitimą, bet kažkaip su Dariumi sutartinai nusprendžiame, jog trūksta tikėjimo, kad padarysime kažką geriau ar kažką kitaip. Trumpas klausimas Sigitui ar jis tiki rytojumi ir revanšu. Vilties ir noro pilni žvilgsniai tik patvirtina atkaklių molėtiškių pasiryžimą. Solidariai nusprendžiame keitimo nedaryti. Ryt plauks tie patys ir ten pat.
Visos komandos nagrinėja rezultatus ir strateguoja. Silpnas Vlado ir Jano valties variklis tampa rimta problema. Net keli konkurentai matė rezultatyvų show “nuo vieno inkaro”. Šventa viena tuščia nebūna, tad tikėtis ryte rasti ją laisvą, naivoka. Garsiai mąstome ir dalinamės patarimais. Jei nepavyks rezultatyviai pradėti, neverta trintis aplink “atimtą tašką”. Bus geriau leistis tolyn į ežerą ir ieškoti charakteringos vietos su 6-9 m. gyliu, ir echoloto pagalba ieškoti ešerių būrio ir šalia patruliuojančių lydžių. Kaip tik tokia ir buvo ta teisingoji zona, juolab orų prognozės palankios ežero plotams. Lengvas, stabilios krypties vėjelis netrukdys žvejoti ir atviroje erdvėje. Taisant vakarykščias komunikacijos klaidas buvo nuspręsta, vyrai susiskambins kas pusantros valandos, arba bet kada, jei turės ką pasakyti svarbaus. Debatai baigti, planas yra, judame ilsėtis.

Antros dienos varžybų rytas, lyg dar kartą besisukantis filmas. Startas, vorele pūškuojančios ir už posūkio dingstančios valtys. Šešios valandos vėl pralekia lyg akimirka ir likus keliolikai minučių iki finišo, stebime nuo prieplaukos matomoje zonoje paskutiniais metimais likimą bandančius pakeisti žvejus. Finišas. Visi parodė ką sugeba, dabar lieka suskaičiuoti ir išsiaiškinti nugalėtojus ir nugalėtuosius. Pirmųjų kontrastų ilgai laukti nereikia. Vienas rusų ekipažas grįžta išdidžiai pakeltomis galvomis ir iškeltomis rankomis. Jų sąskaitoje net aštuonios lydekos.

Gi kitas, net nelipa iš prišvartuotos valties ir trauko pečiais… Iš trenerio lūpų nuskamba frazė “Nusiraminkite, padarėte viską ką galėjote”. Rezultatas – viena 61 cm lydeka. Grįžta mūsiškiai Sigitas ir Gintas. Trumpas ir daug pasakantis komentaras – “Blogai”. Viskas kas buvo sugalvota, nesuveikė. Viskas ką reikėjo sugaudyti, pabėgo. Viso septyni įskaitiniai ešeriai ir nei vienos lydekos. Už nugaros girdime sveikinimus skirtus rusams Šanin ir Pančekin. Vakar jie buvo antri, šiandien aštuonios lydekos ir informacija, kad pagrindiniai konkurentai italai, sugaudė vidutiniškai. Nenumaldomai tiksi laikas ir pusvalandis, skirtas grįžimui, artėja prie pabaigos. Jano ir Vlado nesimato net horizonte. Visi jau pakuojasi ir šlaitu link viešbučio tempia daiktus, laikas baigiasi ir tik tada pasirodo mūsiškiai. Vėluoja… Vakar už analogišką taisyklių pažeidimą baltarusiai buvo nubausti dviem vietomis bendrame reitinge. Priartėjus valčiai, matome nuimtą variklio dangtį. Koją pakišo techninis gedimas, kuris, kaip pridera, buvo raportuotas vyr. teisėjui, tad sankcijų pavyksta išvengti. Rezultatas … ? Puikus! Lietuvaičiai vėl pridaužė krūvą lydekų (7 vnt) ir įtvirtinimui pridėjo dar trylika įskaitinių ešerių, iš kurių paskutinis net 43 cm gražuolis. Mintyse perskaičiuoju ilgius ir … PIRMI ?! Rusai po pirmos dienos turėjo 42 cm pranašumą, kurį reikėjo kaip nors likviduoti. Lydekų vidutinis dydis tikrai nebuvo didžiausias (prisiminkime, jie rinko “žolynukes”). Tad viltis yra ir ji stiprėja. Kiti potencialūs priešininkai ekipažų įskaitoje taip pat nesublizgėjo. Nekantriai laukiame oficialių rezultatų. Rusus tikriausiai jau spėjo pasveikinti kone visi. Vėliau, skaitinėjant jų internetinius forumus, suskaičiavau gal pusšimtį sveikinimų, kurie tilpo į tą triumfo valandą iki galutinės rikiuotės paskelbimo. O ji, kaip čia švelniu išsireiškus, neatitiko kažkieno lūkesčių … Vladas su Janu prigaudė 567,2 cm žuvies ir geru pusmetriu aplenkė pagrindinius konkurentus: http://www.ncffi.ie/wcbfc/the-results/
Žvaigždžių valanda. Nors Lietuvos komanda iš trečios vietos smuktelėjo į penktą, surinkdama 50 baudos taškų ir vos šešiais nusileisdama bronzą ėmusiai Rumunijai, vis tiek super džiugu, nes per dvidešimt tris nepriklausomybės metus, tai didžiausia Lietuvos žvejų sportininkų pergalė. Vladas Valukonis ir Janas Prialgauskas – 2013-ųjų Pasaulio čempionai ekipažų įskaitoje.

Sveikinimai, patapšnojimai per petį ir daug daug šypsenų. Įtampa dingo, lyg jos niekada ir nebūtų buvę. Apdovanojimų ceremonija, fotoaparatų blykstės ir dar kartą skambantis Lietuvos himnas. Salėje visi, kas prisidėjo prie šios pagalės. Tai ir komanda, ir rėmėjai ir Airijos lietuviai. Ir žinoma, prožektorių šviesose paskendę Janas ir Vladas.

Džiugu, kad pirmą vietą komandinėje įskaitoje iškovojo italai. Jie neturi gilių spiningavimo varžybų tradicijų, tačiau tikiu, ateityje jie visada bus rimti konkurentai ir tik stiprės. Rusijos rinktinė taip pat pasipuošė medaliais, tik ne tos spalvos kurių tikėjosi po pirmos varžybų dienos. Komandinėje įskaitoje nusileista Italijai ir …. asmeninėje Lietuvai. Į trečia vietą kyla Rumunija. Beje rumunų ekipažas ir užėmė stebuklingą mūsiškių tašką, bei per pirmas pora valandų, iš ten nurinko penkias lydekas. Ką besakysi, puiki strategija ir taktika. Neradai pats – atimk tai ką rado kitas. Didžiausių ovacijų sulaukė Airijai atstovavę lenkai (ilga istorija apie tai, kaip Airių atrankos čempionatą laimėjo lenkų emigrantai…). Jie treti ir šeimininkams padovanojo bronzą.

Pergalės džiaugsmas, šventinė vakarienė skambant dūdmaišiams ir trypiant vitinio miestelio Lord of Dance versijos folkloro ansambliui. Kaip visada keičiamės atributika (šį kartą parsivežiau Pietų Afrikos Respublikai atstovavusio Wilhelm’o kepuraitę). Ironiška, bet Vladas paruošė visiems dalyviams dovanų maišelius su jo kurtais ir pagamintais “Vivingra” vobleriais, tarp kurių … auksinė “Plekšnė”. Draugiškos bendros nuotraukos su kitomis komandomis ir … deja tenka skubėti krautis daiktų, nes 7:00 rytinis lėktuvo reisas, o dar laukia poros valandų kelionė iki Dublino. Po nuodugnios ir šiek tiek užtrukusios apsaugos patikros, dėl įtartinai atrodančių, beveik visą rankinį bagažą užimančių taurių ir šiokių tokių pasiblaškymų oro uoste (Ryanair kaip visada parkuojasi prie pačių tolimiausių vartų),sėdime pilnutėliame lėktuve ir pusiau snausdami keliaujame namo.

Šiek tiek nustembame, kai mus Kaune pasitinka ne tik draugai ir artimieji, bet ir TV3 žinių žmonės su kameromis ir mikrofonais. Čempioniškas interviu, pasidalinimas šviežutėliais įspūdžiais ir demonstruojamas “teisingasis”, lydekų apgraužtas Vlado masalas. Kas iš to gavosi, galite pažiūrėti čia: http://www.tv3play.lt/play/327614 nuo 42:30 min.

Apibendrinant visą sportinio spiningo situaciją, drąsiai galima teigti, kad organizacija rengianti pasaulio čempionatus juda teisinga linkme. Stabiliai didėja konkurencija ir prisijungia naujų dalyvių, kurie siekia populiarinti šią sporto šaką savo šalyse. Tikiu, kad po kelių metų galime sulaukti ir dvigubai didesnio dalyvių skaičiaus. O mes? O mes po truputį pradėsime ruoštis naujam spiningavimo sezonui, vėl dalyvausime Lietuvos pirmenybėse, vėl bandysime prasibrauti į rinktinę ir kas žino, gal pakartoti puikų 2013-ųjų rezultatą.

Pabaigai, visos rinktinės vardu dėkoju pagrindinei rėmėjai kompanijai UAB “Salmolita” ir jos direktoriui Kęstučiui Zabotkui. Kęstutis ne tik aprengė visus rinktinės narius nuo galvos iki kojų puikia Vision ir Lucky John apranga, bet ir padengė kelionės bei apgyvendinimo išlaidas visai komandai. UAB “Salmolita” jau antrus metus iš eilės padeda Lietuvos komandai. Tikimės tokio pat draugiško ir nuoširdaus bendradarbiavimo ateityje.

Martynas Savickas

www.ant-bangos.lt