Truputis istorijos

Prieš pradedant rašyti apie Lietuvos debiutą šių metų sportinės dugninės meškerės Pasaulio čempionate, būtina priminti trumpą šio čempionato istoriją. Trumpą, nes šios pasaulinio lygio varžybos šiemet vyko tik ketvirtą kartą.

Pirmasis FIPSED čempionatas įvyko Italijoje 2011 metais. Jame dalyvavo rinktinės iš 16-os valstybių. Geriausiai su ten kibusia žuvimi susitarė Rusijos rinktinė, o šeimininkai italai net nepateko į nugalėtojų penketuką komandinėje įskaitoje.

2012 metais čempionatas Belgijoje jau vyko gausesnėmis pajėgomis. Dalyvavo 22 rinktinės. Tąkart laimėjo Olandai. Šios varžybos parodė, koks populiarus tampa sportinis „feederis“.

Praėjusiais metais Pietų Afrikos respublikoje, matomai dėl didesnių finansinių išlaidų, vėl dalyvavo tik 16 komandų. Čia triumfavo šeimininkai.

Analizuojant visų praėjusių čempionatų rezultatų lenteles, galima išskirti ir stipriausias žemyno komandas, tokias kaip Olandijos, Anglijos, Vengrijos, Rusijos ar Ukrainos. O štai Pietų Afrikos komandai pavyko iškovoti pergalę tik namuose.

Lietuvos rinktinė

Po ilgų diskusijų ir svarstymų metų pradžioje buvo sudaryta sportininkų delegacija, kuri gins Lietuvos vardą šių metų Pasaulio Čempionate. Lietuvos rinktinę sudarė 9 sportinės dugninės meškerės pasaulyje žinomi žmonės.

Į šį „mūšį“ buvo metami šiuo metu Lietuvoje stipriausi žvejai, gaudantys dugnine meškere. Tai pirmas 2013 metų Lietuvos Dugninės Čempionato turnyrinės lentelės šešetukas. Šie vyrai praėjusiais metais parodė galintys sudaryti rimtą konkurenciją Airijoje. Rinktinės vadovu ir pirmuoju treneriu išrinktas klubo „Ant Bangos“ narys – Linas Žvaliauskas. Antrasis treneris Vidmantas Aleknavičius (klubas „Sidabrinis kablys”). Komandos menedžeris Kęstutis Pivoriūnas (klubas „Žvejys.lt”).

Komanda:

  • Martynas Mikelionis (klubas „Ant bangos”)
  • Paulius Korsakas (klubas „Sidabrinis kablys”)
  • Raimondas Stankevičius (klubas „Žvejys.lt”)
  • Valdas Tichomolovas (klubas „Sidabrinis kablys“)
  • Andrius Čebanauskas (klubas „Sidabrinis kablys”)
  • Mantas Juknevičius (klubas „Žvejo tribūna”)

Kelionė ir treniruočių „maratonas“

Kelionė į Airiją didesniajai dalei rinktinės buvo pakankamai varginanti. Aštuoniems dalyviams teko be miego kratytis Europos keliais. Devynių vietų autobusiukas tempiantis didžiulę priekabą pilną žūklės įrangos nebuvo greičiausias kelionės būdas. Išsitiesti galėdavome tik keltuose, kur kelios valandos bedrybsant ant grindų prabėgdavo nepastebimai. Išvykę penktadienio rytą, vietoje buvome tik sekmadienio popietę. Pamiršau paminėti, kad neturėjome navigacijos – keista, tačiau tai tiesa. Turbūt tik dėl to vos nepasiklydome Lazdijuose. Tiek to – būna. Tačiau toliau vyr. treneris Linas Žvaliauskas iki pat Airijos „neprašovė“ nė karto – įtartinai geri orientaciniai sugebėjimai.

Vienas iš sėkmės faktorių tokio pobūdžio varžybose – treniruotės. Kuo jų daugia,  tuo geriau. Startuoti atlikus tik vieną ar dvejas treniruotes būtų tolygu savižudybei. Mūsų, kaip ir kitų komandų laukė penkios treniruočių dienos. O prieš jas lepinamės poilsio minutėmis puikiame Blarney Golf Resort viešbutyje.

Pirma treniruočių diena praėjo labai turiningai. Prisiregistravome, išklausėme instruktažą ir ištraukėme burtus, kur gaudysime ateinančią savaitę, taigi per ateinančias dienas apsilankysime visose zonose, o surinkta informacija bus praktiškai vienintelė, už kurios galima „užsikabinti“.

Prieš vykstant prie tvenkinio privalėjome dezinfekuoti visus žuvims dėti skirtus tinklelius, graibštus ir netgi guminius batus. Tikrai pagirtina tvarka, kuri kažkiek apsaugo Airijos vandenis nuo svetimšalių mikroorganizmų. Tai daugiau skirta lašišoms ir upėtakiams apsaugoti nuo parazitų, kurių yra visoje Europoje išskyrus Airiją.

Tvenkinys tikrai ne eilinis. Lietuvoje Iniscarą būtų galima palyginti tik su Kauno mariomis, tačiau jose vanduo nekyla ir nekrenta po tris ar keturis metrus, o ir akmeninėmis uolomis marių dugnas pasigirti negali. Pučia stiprus vėjas ir krapnoja smulkus lietutis. Tipiškas Airijos oras.

Visiems sumaišome skirtingą Sensas jauko receptą, gaudome skirtingose distancijose ir netgi naudojame skirtingus priedus. „Auksinis“ receptas būtinai turi būti atrastas. Trenerių štabas daugiau laiko praleidžia žvalgyboje nei su mumis, tačiau smulkios ataskaitos reikalauja griežtai.

Sekėsi labai įvairiai, kaip ir buvo galima numatyti. Viena jauko kombinacija dirbo geriau nei antra, o kai kurios ir visiškai nedirbo. Žuvis buvo pati įvairiausia – nuo ešeriuko, kilograminio karšio iki ungurio ar hibrido (karšio ir radės). Tačiau teigti, kad mes šį vandenį perpratome dar negalime, juk tai tik pažintis – nors kai kas teigia, kad pagal laimikius tilptume į dešimtuką. Apžvelgus kitas komandas galima drąsiai išskirti gerai gaudžiusius anglus ir austrus, tačiau buvo ir labai silpnai gaudančių rinktinių. Galbūt tai daroma tik „dėl akių“.

Draugų palaikymas kiekvienam komandos nariui buvo svarbus

Antroji treniruotė vyko jau gausesnėmis pajėgomis. Prie mūsų prisijungė Paulius Korsakas ir Kęstutis Pivoriūnas atvykę lėktuvu pirmadienio naktį. Nors ir nemiegoję, ir išvargę jie mielu noru rinko taip reikalingą informaciją. Jos išties buvo milžiniškas kiekis. Iš šios treniruotės tikėjomės daug mažiau nei gavome, o gauta informacija liečianti jauko receptūras buvo ypač naudinga. Kai kas sugaudė vos kilogramą, o kai kas visus dešimt. Buvo labai svarbi tinkama distancija, tinkamas jaukas ir gyvi priedai. Tik tinkamai juos parinkus galima tikėtis nors kiek aukštesnės vietos. Nuostabiai  šioje treniruotėje gaudė Airijos, Anglijos rinktinės. Kitiems gi, tame tarpe ir mums dar reikia daug dirbti. Tikrai nustebino Sensas jaukai. Ir nors aš nesu su jais labai susipažinęs, tačiau paliko tik puikų įspūdį. Galų gale beveik visos komandos naudoja tik šios firmos jaukus, o pasirinkimas toks didelis, kad galima sukurti bet kokį receptą, net ir įnoringiausiai žuviai. Ypatinga padėka Salmo už aprūpinimą šiais jaukais. Labai daug padėjo Willi, kuris net devynis metus yra buvęs Airijos rinktinės nariu, o šį vandens telkinį perpratęs puikiai, juk čia vyksta dauguma Airijos varžybų. Atviroje diskusijoje jam uždavėme daug klausimų, o atsakymų gavome dar daugiau. Išties šaunus bičas, o už pažintį su juo esame be galo dėkingi Sergejui Aleškevič, kuris prisidėjo prie mūsų rinktinės ir vyko už savo pinigus tik iniciatyvos vedamas. Jo puiki anglų kalba be problemų leido bendrauti su masalų tiekėju, viešbučio administracija. Jis visą laiką praleido bendraudamas su kitų šalių sportininkais, o gauta informacija mums buvo be galo svarbi.

Treniruotės taip pat vargina, po jų nesinori nieko – tik greičiau įlysti į dušą ir kristi į minkštučius patalus. O to atlikti niekaip nepavyksta: reikia rištis pavadėlius, sistemėles, gamintis maistą. Vien jaukų ir gyvų priedų tvarkymui išeina kelios valandos. Valandą ar pusantros kiekvieną dieną atima treneris organizuodamas susirinkimus – juose detaliai išsianalizuojame klaidas ir pasiekimus.

3-ioji treniruotė buvo bene svarbiausia, ji parodė ar einame tinkamu keliu ar ne. Trečiąją treniruotę dirbome varžybų ritmu, o informacija dalinomės tik per trenerį. Visa tai vertė jaudintis, bet veiksmas vyko – ir vyko žymiai geriau nei praėjusiomis dienomis. Tai išties šaunu. Netgi Anglijos rinktinės žvalgyba prie mūsų sektoriaus praleido gerą pusvalandį bestebėdama intensyvius karšių traukimus. Šioje treniruotėje nepagavome ungurių. Ir tai keista, nes dieną prieš tai jų pagavome net devynis. Čia šių žuvų gaudymas yra uždraustas, tad paragauti kepto ar rūkyto ungurio tikrai nepavyks.

Smagu sėdėti ant platformos kai priešingame tvenkinio krante stūkso uolos, o didžiulės bangos be gailesčio talžo akmenis. Gaila, nebuvo kada grožėtis šiuo nuostabiu gamtovaizdžiu, reikėjo dirbti.

5-tą dieną turėjome garbės gaudyti viename iš sudėtingesnių sektorių. Čia buvo veik stačiausias tvenkinio šlaitas ir didelės povandeninės uolos, kurios vieną po kito „valgė“ mūsų svarelius skirtus žūklavietės tikrinimui. Pavyzdžiui Mantas Juknevičius turėjo tik siaurą griovį su lėkštesniu dugnu besitęsiantį iki 15 metrų nuo kranto. Aplink buvo lyg kokios senos pilies griuvėsiai. Juose laidojome ir šėryklėles ir kabliukus. Tikras išbandymas – feederis „koraliniame rife“. Tačiau žuvies pagavome. Bene geriausias taškas ir buvo Manto. Vėl kibo kilograminiai unguriai, su kuriais daugiau vargo nei naudos, o prie pat kranto pliauškėjo sprindiniai upėtakiukai. Jaukai rodės veikė, o ir taktikos daug koreguoti tikrai nereiks. Taigi, po šios treniruotės žinojome, kaip gaudysime keturiuose iš penkių varžybų zonų.

Po treniruotės visų čempionato dalyvių laukė oficialioji varžybų atidarymo ceremonija ir paradas. Vos spėjome palysti po dušu, o jau reikėjo stovėti tarp 25 šalių dalyvių pasipuošus tautinėmis spalvomis. Lydimi gausių, susirinkusių žiūrovų aplodismentų, žygiavome Coachforto pagrindine gatve. Puikus tautinės muzikos ansamblis visą renginį puošė skambiais ritmais. Tokioje eisenoje dalyvavau pirmą kartą ir ji paliko neišdildomą įspūdį – jautėmės lyg jau būtume čempionai.

Susirinkę į vietinės bendruomenės salę išklausėme oficialių atstovų kalbų, puikaus koncerto, o kiekviena šalis buvo pristatyta skambant tautiškiems himnams. Daugiausia aplodismentų aišku sulaukė Airijos rinktinė ir nelengviausius laikus išgyvenanti Ukrainos komanda.

Tik apie devintą valandą vakaro pajudėjome viešbučio link – juk rytoj laukia paskutinė treniruočių diena.

Paskutinė treniruotė. Prieš jei prasidedant žinojome tik tiek, kad pirmadienį čia kibo milžiniški kiekiai karšių, o dabar vyravo tik smulkios kuojytės. Jų kiekis didelis ir reiks visą varžybų laiką laikyti didelį tempą. Svoriai sunkiai prognozuojami. Pagal vietinius airius, rytoj jų gali ir visiškai nebūti. Puikiai pagaudėme kuojų, tačiau Anglijos rinktinė sėdėdami gretimame sektoriuje gaudė ir karšius. Taigi ar ėjome tinkamu keliu vis dar neaišku.

Treniruotės baigėsi, iš trenerių štabo sužinojome kas gaudys, o kas sės ant atsarginių suolelio. Pirmąją dieną atsarginiu bus Raimondas Stankevičius. Taip pat sužinojome zonas, kuriose gaudysime, na o sektoriai bus traukiami varžybų rytą.

Paskutinio susirinkimo metu buvo galutinai nutarta taktika pirmajai dienai. Buvo nuspręsta stengtis prisišaukti karšius naudojant didelį kiekį karpytų sliekų, musės lervų kokonų ir trūklių. Jaukas buvo specialiai pasunkintas melasa, kad kiek įmanoma mažiau skleistųsi viduriniuose vandens sluoksniuose. Būtent tai ir turėjo neprišaukti smulkių kuojų ir išlaikyti karšius jaukinamame taške. Gylis turėjo būti apie 7-8 metrus, pageidautina minkštas dugnas. Visai kitokia taktika turėjo būti E zonoje, kur gaudė Paulius Korsakas. Čia mūsų manymu reikėjo paprasto biraus kuojinio jauko ir didelio tempo.

1-oji varžybų diena

Iki starto skanuojamės dugną ir ieškome tinkamo gylio horizonto. Jis gali būti ir 15 metrų ir 30 metrų nuo kranto, mat tvenkinio vaga labai vingiuota. „Klipsuojamės“ valą ir laukiame signalo jaukinti. Po signalo jaukinti, niekas neskuba – į žūklavietę siunčia vos kelias šėryklas, kiti gi sportininkai stipriai slepia būsimą žūklės tašką ir jaukina bet kur. Sumetu šešias startines šėryklėles pilnas karpytų sliekų. Tą patį daro ir olandas gaudantis šalimais ir ukrainietis iš kairės. Kibimo tenka palaukti – kelios kuojos ir ilgai lauktas karšiukas. Reiškia viskas gerai ir galima gaudyti toliau. O toliau viskas verčiasi aukštyn kojom.

Olandas gaudantis man iš dešinės pradeda šėlti ir traukia po karšiuką kas 10 minučių. Aš tuo tarpu sugaunu vos vieną kitą kuojytę ar ešeriuką. Karšiukai mano taške kaip pasirodė, taip ir pradingo. Džiugina tik keli hibridai, tačiau tas kilogramas žuvies per pirmas dvi valandas gali būti visiškai pražūtingas. Tolimą tašką pradedu jaukinti be gyvų priedų ir kuojyčių kibimai pasipila vienas po kito. Nusprendžiu nieko nekeisti ir nebežiūrėdamas į besismaginantį olandą stengiuosi padaryt svorį kuojytėmis. Taškas gilus, greičio didelio nėra, tačiau jaučiu, kad svoris po truputi didėja. Likus dviem valandom bandau gaudyti iš dar mažesnės distancijos, tačiau kuojos čia nesilaiko. Tenka grįžti į gilesnįjį tašką.

Už nugaros nerimsta ir treneris, tačiau nelabai gali kuo padėti – visa atnešta informacija pasirodo bevaisė. Panaši situacija ir pas kitus kolegas, „raktelio“ pasirodo neradome.

Svėrimas mano zonoje pradedamas nuo manęs. Svarstyklės rodo 4.464 kg svorį. Olando virš 10-ties. Galutiniai rezultatai mano zonoje nedžiuginantys. Lieku tik 13-tas, ir nors tai geriausias rezultatas iš mūsų komandos, tačiau juo tikrai nesu patenkintas. Guodžia tik tai, kad apgaudžiau likusius 12 dalyvių savo zonoje.

Bendras komandos rezultatas prastas. Surenkame net 87 baudos taškus (13 -15 -18 -18 -23). Sugauname 395 žuvis, tačiau jos nedidelės ir specialiai jų nesistengėme gaudyti – tai buvo tik atsarginio plano dalis. Norint turėti kiek geresnį rezultatą reikėjo sugauti bent 500 žuvų.

Besiruošdami antrajam turui daug diskutavome ir nagrinėjome padarytas klaidas. Buvo aišku, kad karšių gaudymas šiame vandens telkinyje nėra mūsų stiprioji pusė, o štai nuo pat starto pradėjus gaudyti smulkmę dar galima išsikapstyti ir pagerinti rezultatą. Treneris Linas Žvaliauskas taip ir padarė – antrosios dienos taktika – smulkmės gaudymas iš artimiausio įmanomo atstumo, tačiau jaukinant ir tolimąjį 7-8 metrų tašką tikintis karšių. Pakeičiame jauko sudėtį – jį lengviname, darome puresnį, tačiau tokį, kad žūklės eigoje būtų labai lengva keisti jo savybes. Sensas priedų pasirinkimas mums puikiai leido tuo varijuoti.

Romėnai sakė : “Sunku pratybose, lengva mūšyje.” O mes sakome : “Jei sunku treniruotėse, bus lengviau varžybose.”

2-oji varžybų diena

Antrąją dieną gaunu C sektorių su pakankamai ilgu atabradu. Karšių kibimui reikalingas gylis tik už 29 metrų atstumo. Tačiau turo metu tame taške nemačiau nė kibimo, o štai kuojos iš artimesnės distancijos kibo puikiai. Pirma valanda buvo kiek sudėtingesnė, visiškai netiko kabliukai dirbę greitam gaudyme E sektoriuje penktosios treniruotės metu. Čia labiausiai tiko didelis 12 numerio kablys su viena musės lerva. Toks derinys padėjo traukti kuoją po kuojos. Mane kuruojantis antrasis treneris Vidmantas Aleknavičius neleido liūdėti ir drąsino. Pastoviai gaudavau informaciją iš gaudančių kolegų, o ji buvo žymiai geresnė nei vakar – visi puikiai gaudė kuojas, o Paulius pasistatė karšiukus sektoriuje šalia povandeninių uolų.

Šalia gaudantis švedas per pirmas dvi valandas ištraukė 6 karšiukus, tačiau aš ėjau „va bank“ ir stengiausi prisivyti iš kairės sėdintį greitąjį airį. Jis pirmame ture sugavo 165 žuvis ir užėmė 4 vietą sektoriuje. Žuvies skaičiuotojas sėdintis už nugaros daugiau žiovavo, nei skaičiavo žuvį. Pagal užrašus ant asmeninės lentelės aš dvigubai atsilikinėjau nuo airio. Tačiau tai nebuvo tiesa, mano tempas buvo didesnis. Po poros valandų švedas jau miegojo, o aš vis dar gaudžiau nekeisdamas tempo. Gailėjausi nepasirinkęs keliais metrais artimesnės distancijos – būtų ėjęsi dar geriau, tačiau jau buvo vėlu – nesinorėjo išbarstyti žuvies.

Pagaliau svėrimas. Svarstyklės rodo 6,174 kg. Tikrai neblogas rezultatas, turint omenyje, kad laimikį sudaro vien nedidelės kuojos. Gaunu nuo airio, tačiau kaip turi būt pakraunu švedui, ukrainiečiui, rusui ir dar 18-ai savo zonos žvejų. Nuotaika tikrai gera. O sužinojus, kad Paulius Korsakas savo zonoje liko 4-tas, ji tampa dar geresnė.

Antrą dieną mes 8-ti (4 – 7 -12 -12 -14) ir tai dvigubai geresnis rezultatas nei pirmąją. Džiaugiamės tokiu rezultatu ir sveikiname vienas kitą. Suveikė viskas – jaukai, taktika ir nusiteikimas. Jaučiame, kad panašiai galėjome sugaudyti ir pirmąją dieną,  deja tai liks pamoka mums ir būsimoms rinktinėms.

Belaukdami galutinių rezultatų sveikiname laimėjusią Anglijos rinktinę. Renkame čempionų autografus ir džiaugiamės tokiu pasirodymu. Nors esame tik 15-ti, tačiau antros dienos rezultatas rodo, kad tikrai galime konkuruoti ir varžytis tarp dešimties stipriausių žemyno komandų. Apdovanojimų ceremonija be galo šauni, jaučiamės lyg laimėję šias varžybas. Visų veidai švieste šviečia, o aplodismentų „lietus“ visus aplieja vėl ir vėl.

Manau, tai buvo puikus debiutas, parodęs, kad Lietuva gali būti ne tik viduryje, tačiau ir turnyrinės lentelės priekyje. Tereikia dėti dar daugiau pastangų ir suprasti, kad vykstame kovoti su geriausiais iš geriausių. O ta kova nebūtų įvykusi apskritai jei ne mūsų užsispyrimas ir geranoriški rėmėjai.

Insikaro tvenkinys kažkuo primena Kauno marias. Skirtumas tik toks, kad vandens lygis čia svyruoja 2-3 metrus.

Apie šį čempionatą savo nuomone priverčiau pasidalinti ir rinktinės vyr. trenerį Liną Žvaliauską:

Linai kaip vertini LT rinktinę?

Tai pirmoji Lietuvos feederio istorijoje rinktinė. Į ją pateko šeši žvejai sportininkai geriausiai pasirodę 2013 metų Lietuvos fiderio čempionate, kuris vyko keturiais dviejų dienų varžybų etapais. Deja tai nebuvo susižaidusi bendraminčių komanda, o tiesiog rinktinė – šeši sportininkai, kurie visus metus buvo priversti tarpusavyje konkuruoti ir kiekvienas „žaisti“ už savo komandą. Šeši geriausi kiekvieną paėmus atskirai, bet nebūtinai geriausi visi kartu. Kolektyvo dvasia neatsiranda tą pačią dieną kai patenki į rinktinę – reikia laiko, bendrų iššūkių, bendrų tikslų ir bendrų treniruočių. Tačiau manau, kad kaip pirmoji Lietuvos sportinės dugninės meškerės rinktinė, kuri išvyko į pasaulio čempionatą, ji gėdos nepadarė, kaip tik, atskleidė pliusus ir minusus ateinančioms Lietuvos rinktinėms. Be to, komandai teko didelis emocinis, psichologinis ir fizinis krūvis, kurį dauguma puikiai atlaikė.

Ar pasiekėte ko tikėjotės ?

Manau taip. Užėmėme 15 vietą iš dvidešimt penkių. Svarbiausia, kad vieni geriausių Lietuvos sportininkų pamatė savomis akimis, kaip atrodo pasaulinis fiderio lygis, kaip organizuojamas pirmaujančių komandų darbas treniruočių bei varžybų metu. Vienas dalykas yra išgirsti, kad čekas ar vokietis toks ir toks, gaudė šviesos greičiu, ir visai kitas dalykas stebėti pačiam, kaip pvz. Felix Scheuermann sugauna 80 žuvų per valandą varžybų metu. Tada nuleidi sparnus ir suvoki, kad yra smarkiai kur tobulėti. Pralaimėjimai verčia stengtis dar labiau.

Noriu pastebėti, kad fideris yra jauna žūklės sporto šaka, todėl manau Lietuvai pergalės dar prieš akis.

Ko reikia pergalei ar bent jau penketukui ?

O….. Nedaug, tik eilės ypač techniškų, ypač greitų, mąstančių sportininkų, kitaip sakant puikios bendraminčių komandos, kuri turėtų galimybes skirti pakankamai laiko ir lėšų profesionalioms treniruotėms. Šiuo metu Lietuvos feederistai konkuruoti, pavyzdžiui, su anglais, čekais, vokiečiais ar airiais, gaudančiais 70 – 80 kuojų per valandą, deja negali. Nors dauguma lietuvių su malonumu laisvalaikiu ima meškerę į rankas, tačiau Lietuvoje neturime žūklės sporto mokyklų, žūklės sportas nėra populiarus ir masiškas, atsakingos už žūklės sportą organizacijos šiuo metu visiškai neveiksnios. Galbūt reiktų daugiau renginių, kurie būtų įdomūs ne tik patiems sportininkams, bet pritrauktų ir jų šeimas, jaunąją kartą, keltų norą rungtyniauti ir duotų paragauti pergalės džiaugsmo. Reikia entuziazmo ir užauginsim čempionus.

Lietuvos fiderio ateitis?

Ateitis yra pačių sportininkų rankose.

Pabaigai noriu padėkoti visiems prisidėjusiems prie Lietuvos rinktinės dalyvavimo pasauliniame čempionate. Ypač dėkingi SALMO, padengusiai didžiąją dalį finansinių išlaidų ir aprūpinusiai prancūziškais SENSAS jaukais. Alytaus miesto savivaldybei ir geriausių žvejybinių dėžių poledinei žūklei gamintojui Stasiui Jarašiūnui suorganizavusiems transportą kelionei. AUTOVEGA‘i, skyrusiai  automobilinę priekabą su kabliu, žvejybinei mantai gabenti. UAB „KOTAS“, parduotuvei Airijoje „ VILNIUS“ dėkojame už finansinę paramą, o reklamos agentūrai  „JŪSŲ VIZIJA“ už profesionaliai atliktas reklamos paslaugas.



Autorius: Martynas Mikelionis, foto: Lino Žvaliausko

www.ant-bangos.lt